Specialiai „Literatūrai ir menui“ Švedijos dienraščio „Dagens Nyheter“ redaktorė ir kino kritikė pasakoja apie tarptautinį aspektą švedų kine

 

Būsimo Rubeno Östlundo filmo „Pramogų sistemos gedimas“ veiksmas vyksta tolimojo skrydžio Londonas–Sidnėjus metu. Tai jau trečiasis šio režisieriaus, dukart apdovanoto „Auksine palmės šakele“ už „Kvadratą“ (2017) ir „Liūdesio trikampį“ (2022), filmas anglų kalba.

Šnekusis švedas lieka ištikimas savo įpročiams – jau ne kartą viešai įvardijo, kad naujausias jo filmas gvildens kylančius konfliktus tarp keleivių, netikėtai priverstų leisti laiką ne prie ekranų, o vienam su kitu... Tarp žinomų veidų, pasirodysiančių naujajame R. Östlundo socialiniame eksperimente, matysime Holivudo žvaigždes Kirsten Dunst, Keanu Reevesą ir vokiečių žvaigždę Danielį Brühlą.

Dar prieš filmavimą R. Östlundo komanda atkreipė dėmesį nusipirkdama panaudotą „Boeing 747“ lėktuvą „filmuoti vietoje“. Be abejo, puikus viešųjų ryšių triukas, tačiau šis lėktuvas gali būti suprantamas ir kaip pretenzingas šių dienų švedų režisierių siekio visą pasaulį matyti kaip savo filmavimo aikštelę simbolis, rodantis, kad švediški filmai gali „kalbėti“ bet kokia kalba.

R. Östlundo kartos režisierius Tarikas Salehas taip pat yra tarptautiniu mastu žinomas sėkmingas keliautojas. Šiuo metu jis kaip tik baigia filmuoti „Respublikos erelius“ – filmą, padedantį tašką pripažinimo sulaukusioje „Egipto trilogijoje“ arabų kalba. Šį politinių filmų rinkinį, persmelktą intensyvių trilerių pojūčiais, dar sudaro „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ (2017) ir „Kairo sąmokslas“ (2022).

 

Filmo „Kryžkelė“ kadras

 

Be R. Östlundo ir T. Saleho, yra dar vienas švedų režisierius, per pastaruosius porą metų sulaukęs tarptautinio proveržio Kanų kino festivalyje, – tai Levanas Akinas. Gimęs Švedijoje, tačiau iš Sakartvelo kilęs kūrėjas sukėlė didžiulį sąmyšį su kartvelų kalba 2019 m. nufilmuota juosta „O tada mes šokome“ ir tais pačiais metais tapo Švedijos kandidatu „Oskarui“ gauti.

Tai spalvinga queer drama apie aistrą, suliepsnojančią tarp dviejų jaunų, Tbilisyje šokančių vyrų. Meilės istorija veda link smurtinės akistatos su nacionalinėje Tbilisio scenoje įsitvirtinusiu tradiciniu vyriškumu. Kritikų pripažintas filmas Sakartvele tapo itin kontroversiškas ir sukėlė smurtinių homofobų protestų.

Rodos, nei neapykanta LGBT+ bendruomenei, nei sudėtingas filmavimas už Švedijos ribų L. Akino neišgąsdino. Naujausias jo filmas „Kryžkelė“, pasirodęs Švedijoje 2024 m. pavasarį, irgi gvildena queer temą. Jo veiksmas prasideda Sakartvele ir netrukus persikelia į Turkiją.

Pagrindinė veikėja – į pensiją išėjusi mokytoja Lia – užsispiria surasti savo dukterėčią Teklę, translytę moterį, kurios išsižadėjo šeima. Lia seka savo giminaitės pėdomis ir atsiduria neišvaizdžioje Stambulo dalyje, toli nuo turistinių objektų. Kaip ir ankstesniame filme, L. Akiną traukia atstumtieji ir persekiojamieji, šį kartą – translyčių asmenų bendruomenė.

Reikia paminėti kritikų pripažintas ir tarptautinio dėmesio sulaukusias režisieres – Ninją Thyberg, kurios „Malonumas“ (2020) vaizduoja Los Andželo pornografijos industriją, ir Isabellą Eklöf, sukūrusią originaliausią metų darbą „Kalakas“ (2023). Pastarajame filme apie Grenlandiją gausu sekso, žalingo vartojimo vaizdų, prievartos ir kolonializmo. Visi dialogai vyksta danų ir vietine (kalaallisut) kalbomis.

Švediškų filmų, kurių veiksmas vyksta bet kur pasaulyje, tik ne namuose, ir kurie pasakoja visomis įmanomomis kalbomis, pastarąjį dešimtmetį kuriama akivaizdžiai daugiau.

Taigi, koks iš tiesų yra švediškas kinas?

Anot Švedijos kino instituto, pagrindinis filmo prodiuseris turi būti švedas, didesnė dalis kūrybinės ir finansinės kontrolės irgi vykdoma švedų. Tokie reikalavimai leidžia varžytis dėl „Guldbagge“ apdovanojimų, kasmet skiriamų geriausiems švediškiems filmams. Kitais atvejais apribojimų nėra.

Tačiau ar šis klausimas vis dar aktualus? Devintą ir dešimtą dešimtmečiais vadinamieji „europudingai“ gaudavo šį menkinamą apibūdinimą dėl niekuo neišsiskiriančių filmų gamybos su prastai parinktais aktoriais.

Šiais laikais valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas jau tapęs įprastu – tai teigiamos globalizacijos dalis. Žinoma, kartu ir pasaulinės tendencijos dalis, kai nebelieka nacionalinių ypatumų. Mažų valstybių kino industrijos tampa vis labiau priklausomos nuo kitų regionų kapitalo.

Švedų kino industrija šiuo metu patiria didžiulę ekonominę krizę: švediški filmai užima gėdingai mažą kino rinkos dalį, o kino teatrai apskritai – kaip ir visame pasaulyje – niūriai žvelgia į ateitį. Nepadeda ir itin menka, atsižvelgiant į gyventojų skaičių Šiaurės šalyse, valstybės parama filmų gamybai.

Kad ir kaip būtų, švedams netrūksta kūrybinio pasitikėjimo ir drąsos, o kalbant apie kokybę keliones vaizduojantis nekomercinis kinas sulaukia sėkmės. Negausi, tačiau stiprų balsą turinti kūrybiškų, į pasakojimą orientuotų režisierių armija vis labiau įgunda perteikti savo viziją žiūrovams, kritikams ir didiesiems festivaliams. Tarytum šviesa kino teatro tamsoje.

 

Iš švedų kalbos vertė Gintarė Jonuškaitė