„Pirma juoda politinė komedija!“ –­ sako Emilis Vėlyvis apie savo „Zero III“. Režisieriaus ir scenaristo (kartu su Jonu Baniu) politika atsiveria jau pirmame riebiame kadre su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, paaukojusiu filmo idėjai „Čiulpk!“ savo vardą, garbę ir „draugužį“. Čia jeigu manytume, kad nūdieniai aktoriai visa tai tebeturi.

Režisierius visur deklaruoja esąs „už Lietuvą!“ ir praėjusį rudenį, po sunkių filmavimo darbų grįžęs iš Rusijos, per atostogas viens du padarė šviežią porciją savo triukšmingos juodosios epopėjos. Nes jis nieko nebijo!

Dabar ramiai atsisėdusi galvoju: ar čia buvo filmas, ar kokios „Dviračio žinios“ – tiesiog pakeltos kubu ir techniškai ištobulintos? Vienas iš tų agresyvių „kosminių“ kanalų, kurie mus puola iš visų pusių. Ne, atsiprašau „dviratininkų“ – jų kasdienis darbas ir humoras subtilesnis.

Taip, per „Zero“ seansą aš labai stengiausi ir atsipalaidavau: žinojau, kad į veidą bus teškiamas tortas, todėl žiūrovui svarbu „pagauti kampą“. Tik­rai juokiausi, kai iš labai aukštai krito šaldytuvas su koldūnais ir automobiliai kryžkelėje susikalė, kai Gytis Ivanauskas, apsiavęs aukštakulniais, bėgo gat­ve ir Selas su antrankiais bei automatu apsireiškė (laukiau jo dar, deja, nesulaukiau). Juokiausi – mea culpa! – kai vyr. redaktorė opozicijos vadui per tą autoavariją nukando „draugužį“ ir apsipylė kraujais – gavo tortu į nosį.

Stengiausi pakelti meninį zero kubu, dauginti jį iš trijų serijų. Tačiau išėjo apskritas nulis. Tą patį patvirtino ir matematikos menas.

„Mums skauda dėl to, kas vyksta Lietuvoje“, – sako Vėlyvis. O aktorius Ramūnas Rudokas per spaudos konferenciją linksmai pakartoja filme skambantį šūkį: „Emili, mes – valdžia!“ Būtent.

Filmininkai, gavę valdžią, elgiasi lygiai taip pat, kaip jų herojai. O politiniam šaržui nupiešti reikia tikro pykčio ir didelio nusivylimo. Ne mėgavimosi nuopuoliu. Ne tirštų paaug­liškų keiksmų ir kompleksų, viso to purvasklaidinio jovalo, iš kurio, žinia, gausi pelno, nes Lietuvėlė, kurią menininkai patriotai myli, puls ragauti.

Į filmą laisvai klijuojami reportažiniai interviu su praeiviais gatvėje. Gyvi Jakilaitis, Statkevičius, Katkus, Lopata kreipia žiūrovo mintis į Butkevičių, Guogą, Miliūtę: panašus ar nepanašus? Atpažinsite? Tikrai ne. Nebent tą vienintelį, sakyčiau, netgi teigiamą šio panoptikumo personažą – autoserviso garažo savininką Vovą (Mindaugas Papinigis), į kurio karikatūrą įdėtas tipiško blogiuko charakteris.

O pirmas lietuviškas politinis groteskas, režisieriau Vėlyvi, buvo sukurtas prieš 50 metų. Tai Raimundo Vabalo „Marš marš tra-ta-ta!“ apie Centijos ir Grošijos šalių (irgi partijų) konfliktą, beje, realybėje tebesitęsiantį iki šiol. Jūs esate pirmeivis tik savo pirmuoju (paskui išdaugintu) istoriniu kadru.