Vilniaus „Skalvijos" kino klasikos vakaruose rodo „Taksistą" („Taxi Driver", 1976). Teigiama, kad Martino Scorseses filmas įkvėpė „Elnių medžiotojo", „Šių dienų apokalipsės" autorius. Gerokai vėliau filmas inspiravo ir ruso Aleksejaus Balabanovo „Brolio" (1997) atsiradimą. „Brolį" galima būtų vadinti net „Taksisto" perdirbiniu, tačiau tokiam įvardijimui jis yra pernelyg originalus, talentingas, be to, gimęs kitoje pasaulio pusėje, kitokio megapolio „pamazgų duobėje". „Skalvijoje" (arba kokioje nors kino stovykloje) šiuos du filmus derėtų poruoti ir aiškintis jų geopolitiką ar muzikinio takelio poveikį.

„Taksistui" aštuntajame dešimtmetyje skinant laurus, jo šlovę lyginant su knygos „Rugiuose prie bedugnės" šlove, gyvas klasikas, dramaturgas Tennessee Williamsas pamėgino atšaldyti kultinį įkarštį: „Filme giedamas himnas jėgai!"

Iš tarnybos Vietnamo kare grįžęs ir taksistu įsidarbinęs vaikinas negali „perjungti kanalo". Pasąmonė virtusi džiunglėmis, nors apie Vietnamą filme neištariama nė žodžio. Kitas vaikinas iš kitos pasaulio pusės apie tarnybą Afganistane netgi meluoja, kad „dirbo ten tik štabo raštinėje". Herojai labai nenori prisiminti, nenori būti herojais, nors jų kūrėjai ir žiūrovai nori juos padaryti būtent tokiais.

Taksistas Trevis (Robertas De Niro) ir banditas Danila (Sergejus Bodrovas) iš karo lauko grįžo išoriškai žavūs, tačiau praradę gyvenimo orientyrus vyrai: „Nesuprantu, kas man darosi", – tik kartą pasiskundžia taksistas vyresniam kolegai. Tapatybę šiems vyrams akivaizdžiai sugrąžina ginklai. Šito kino himno vinjetėje reikėtų piešti tik ginklus. Aktoriaus De Niro dialogas su savim veidrodyje, apsikarsčius nuogą torsą ginklais, įrašytas į geriausių pasaulio vaidmenų citatų sąrašą. Papūstlūpis aktorius Bodrovas apsieina su slapta gaminamu ginklu taip švelniai ir tiksliai, kaip su mylima mergina. Tiesa, merginos iš herojų gyvenimų yra tarsi eliminuotos – įvykiuose jos dalyvauja, tačiau artumas su jomis neįmanomas. Taigi, vien tik su ginklu rankoje šiedu romūs avinėliai, kasdienybėje sulėtėjusios reakcijos vyrukai tampa vyrais, aptaškančiais sienas krauju.

Jie, pasirodo, visiškai nenutuokia apie tuometės muzikos perlus, pirmąkart išgirsta ir apie Kristofferį Kristoffersoną, ir apie roko grupę „Nautilus Pompilius". Maža to, taksistas nuoširdžiai nesupranta, kodėl nevalia kviestis moters į pornografinį kino teatrą –­ juk lyginant su karo pornografija, čia nėra nieko šlykštaus.

Filmuose tarsi netyčia sutampa pro žiūrovo akis kartais prasprūstančios ir režisierių neakcentuojamos detalės: De Niro herojus praeityje, matyt, gerai ištyrinėjęs azijietiškus veidus, dabar, vaikščiodamas ir važinėdamas po naktinį Niujorką, protarpiais, sutikęs afroamerikietį, keistai suklūsta (to laikotarpio JAV kinas dar nebuvo privalomai politkorektiškas). Bodrovo herojus, žingsniuodamas su išgelbėtu bomžu per liuteronų kapines, patylom klausia jo: „Tu ką – žydas? A, vokietis. Tai gerai, aš žydų kažkaip nelabai..." Tokia juk realybė, ir jos nenuslėpsi.

Šiandien peržiūrėtas „Taksistas" –­ nepasenęs, abejonių sukėlė nebent herojaus rašomas dienoraštis ir jį skaitantis užkadrinis balsas – Scorsese neišsisuko be šito lyriško literatūrinio sufleravimo.

Tačiau labiausiai šiandien stebina tai, kaip švelniai sustingusi vieno aktoriaus šypsena „gula" ant kito aktoriaus –­ visai iš kito laiko ir vietos –­ šypsenos. Kaip lygiai sutampa tos skirtingų nacionalinių herojų ikonos.

Lygiai taip pat sutampa šiandien, dar po dvidešimties metų, įvairiausi televizijos žurnalistų filmuojami kadrai iš „informacinio karo". Jie jau nurungia visus meninius filmus, operas, roko koncertus. Matyt, greit sulauksime ir tiesioginės nepertraukiamos transliacijos iš įvykio vietos.

„Fantastinio realizmo" (A. Balabanovas) žanras tapo įprastas, kasdieniškas. Herojai žvangina ginklais ir, kaip jaunas De Niro, rūsčiai žvelgia į savo atspindį veidrodyje: „Ar tu kalbi su manimi?"