Jūratė Visockaitė. Ką mums transliuoja nacionalinis transliuotojas

 „Pra(rasta) karta“. Tai premjerinė „LRT televizijos“ laida, bet iškart prisimenu ankstesnį sėkmingą portretinį serialą „Gimę tą pačią dieną“, kažkieno ranka lengvai išbrauktą iš eterio, bet greitai, matyt, prasidėjus burbuliavimams, vėl sugrąžintą. Naujojoje laidoje mėginama tą pačią archyvinę medžiagą transkribuoti, suabsoliutinti. Ir prisvilinama. 

Gal nereikia vertinti pirmo blyno kategoriškai? „Gimę“ remiasi į konkrečių žmonių biografijas ir vien todėl lengviau plaukia, mažiau meluoja. Asmeninis fotoalbumas, šiaip ar taip, yra patikimas daiktas (deja, technologijų laikais galutinai užsilenkęs).

„Gimusiems“ (kaip ir visoms šios televizijos laidoms) galėčiau palinkėti tiktai vieno: naujų žmonių (visos trijulės in corpore), nes tie iki skausmo pažįstami – jau tikras visos mūsų žiniasklaidos mazolis. Suprantu, rizikinga filmuoti vien atstovus iš liaudies, reikia atsvarai ir reklamai prisidurti kokią nuzulintą žvaigždę. Betgi jūs taip gerai išsimiklinote – štai surandate 2 iš 3 paprastus žmogučius (gal ir pernelyg pabrėžtinai paprastus), belieka apsispręsti dėl trečiojo. Dėl vinies. O čionai pasikeitimų – kaip matau iš „Gimusių“ anonso – nenusimato. Tie patys paviršinio „gyvenimo būdo“ herojai – labai gražūs, bet tegul jie, gimę su marškinėliais, tame paviršiuje ir lieka. Ar „Pasivaikščiojimų“, „Stambiu planu“ objektai tokie jau neįkandami, neprisiviliojami? O ir be jų gatvėse pilna žmonių. Tačiau nacionalinio transliuotojo parodomasis Lietuvos gyventojų kontingentas yra apsibrėžtas ir ribotas.

Bet grįžkime prie premjerinės laidos.

Rūtos Sinkevičienės ir jos kolegų kūrinys – tuo labiau kad naudojamasi tarybinės kronikos sucementuotais klodais – man asocijuojasi su senu lietuvišku meniniu filmu, turėjusiu prasprūsti ir pro savą, ir pro Maskvos cenzūrą. Gudraujant jame akcentai, metaforos, detalės būdavo sudedami ir vienaip, ir kitaip... Žiūrėk, pikta akis kažko ir nepastebi, kažkoks vytis ant pilies sienos ir sumirga, koks nors partizanų dainos posmas nuskamba, ir apskritai tuomet, ezopiniais laikais, jei įskaitysi potekstes, tai suprasi, kad niekas nenori mirti, kad visi esame disidentai.

Dabar – blogiau. Dabar juk demokratija, bet drauge su ja ir patižusi kolektyvinė sąmonė, atmintinai iškaltos patriotizmo ir propagandos pamokos, amžinas istorikų konformizmas. Vien šios naujos ciklinės laidos pavadinimas ko vertas?! Išeina, kad čia analizuojamos sovietinės kartos gali būti prarastos, bet gali būti ir atrastos! Hm, nušvinta viltis: galbūt anais laikais irgi gyveno žmonės ir mes juos pamažu prisijaukinsime, atsidengsime? Tuo labiau kad jie gi saviškiai, mūsų tėtukai ir mamulytės, dėdės ir dėdienės... Nuostabu.

Toji viltis laidos paviršiuje vis išnyra keistu punktyru, tačiau ją ima ir nugesina arba autorės, stovinčios Lukiškių (oi, turėk omeny, Lenino) aikštėje, arba dviejų jaunų istorikių komentaras. Pastarasis sausas, mokslinis ir skirtas turbūt moksleiviams (arba panašaus proto žiūrovams).

„Ardomi tėvų ir vaikų ryšiai“, „motina emancipuojama“, „darbinis auklėjimas, žaislai-sunkvežimiai nuo pat darželio“, „neurolingvistinis programavimas“, „vieši patikrinimai, ar galvoj nėra utėlių, ar kojų nagai nukirpti“. Ir čia pat, be jokių atsidūsėjimų ir kontekstų, įterpiama, kad „vaikas išleidžiamas visai dienai su raktu ant kaklo – ir nebaisu, ir niekas nesikreipdavo į teismus“, „neįleido į bažnyčią – prie vartų mokytojas atsistojo ištiestomis rankomis“, „bet tada daugiau vaikų priimdavo Pirmąją Komuniją nei dabar, pakrikštydavau šimtus“. Ir reziumė: „yra tokių, kurie nesupranta, kad valdžia dabar mūsų, o ne Maskvos rankose“, „nepaisant to, gavome pasirinkimo laisvę ir išmokome ja naudotis“. (Cituoju laisvai, prisiderindama prie filmo intonacijos.)

Kas nematė laidų apie anuomet gimusius, o dabar prarastus žmones, turi turėti galvoje, kad už visų šių tekstų – antisovietinių, patriotinių ir nelabai – eina neįkainojami gūdžiųjų laikų dokumentiniai kadrai. Jie 50 metų buvo filmuojami planingai ir, pasirodo, netgi turiningai (ne viena „LRT plius“ kanalo laida gimė ir sėk­mingai gyvuoja būtent dėl „Tarybų Lietuvos“ kadrų). 30 dabartinių metų dar nesulaukė tokio plano ir garbės.

 

Jūratė Visockaitė. Ką mums transliuoja nacionalinis transliuotojas
Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Praėjus savaitei žiūriu antrą ciklo „Pra(rasta) karta“ laidą. Čia jau mėginama diagnozuoti tuometinio jaunimo būsenas. Be išganingosios kronikos kadrų, deramais objektais, žinoma, pasirenkamos žvaigždės – amžinas oponentas Arkadijus Vinokuras (jo skoningo salono interjere) ir Andrius Mamontovas (neutraliame fone), taip pat kelios išskirtinės išvaizdos gatvinės žvaigždutės. Kaip visad, paminimi Kalanta ir poetas Burokas, Saša Jegorovas... Taigi priekyje eina tie patys, už jų – hipiai ir pankai, dar už jų lieka masė jaunimo su savo blatu stojant į aukštąją, ligom imant į kariuomenę ir kita pilka kasdienybe. „Niekam mokykloje nerūpėjo formuoti asmenybių“, „buvo deklaruojama – visi vienodi, bet pasiekti to nepavyko“, „tėvai buvo baudžiami už vaikus, metami iš partijos“. Mamontovui nė motais pasakyti kai ką atviriau: „Šiaip aš tai mokykloje nejaučiau sistemos spaudimo.“ Ir netgi labai tiksliai: „Jau mirus Brežnevui, atsirado jausmas, kad viskas čia gal neamžinai.“ Be abejo, paminima „Vaiva“, rotonda prie Jaunimo sodo, VU – 400 metų, grafkės už atlapo, „Antis“...

Bėda ta, kad į valandinę laidos mišrainę mėginama supjaustyti kuo daugiau labai skirtingų dešimtmečių medžiagos. Šventai tikima, kad tų dešimtmečių liudininkai seniai viską užmiršo, o jų vaikai iš viso girdės pirmą kartą! Taigi LRT publicistai laikosi įprastos poptelevizijai nuomonės, kad ją vartoja nežiniukai ir mankurtai. Na, geriausiu atveju, „Auksinio proto“ lošėjai. Jei ciklas būtų skirtas „LRT plius“ kanalui, jis atrodytų šiek tiek kitaip. Tačiau kam gi būtų patikėta jį sulipdyti – vietiniams senbuviams redaktoriams? O gal bent jau laidoje trumpai kalbinamam istorikui Povilui Girdeniui, kuris nupieštų originalesnį jaunimo portretą?

Nacionalinio transliuotojo intelektinį arsenalą, nors mirk, reikia pildyti. Sunkvežimiais vežti. Jau tuoj metai, kai draugiškai ir tvarkingai sėdime namuose, skaitome ir klausomės, kaip išradingai kritikuojami sveikatos ministrai, Širinskienė, Gražulis ir kas tik nori. O visa kita? Televizinės ir radijo žinios, politologų komentarai ir forumai – dar pusė velnio, kaip sako išnykęs iš ekranų ponas Veryga. Tačiau visa kita kaipgi!? Kokia mūsų naminių žiūrovų psichinė sveikata? Kas mums yra skiepijama kiekvieną mielą vakarą?

Valstybės sočiai išlaikomo visuomeninio kanalo programos, kaip įprasta nuo senų senovės, lieka be fiksuoto visuomenės vertinimo (lrt.lt komentarai kultūringai ribojami, neskatinami), be profesionalios kritikos. Gulinčio nemuša? Žiniasklaida iškrapšto ir įvardija tik didinamus LRT aukščiausiųjų ir atsakingiausiųjų kūrėjų – Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės ir Liud­viko Gadeikio – atlyginimus. O tai, kas transliuojama per karantiną, buvo transliuojama ir prieš metus, dar iki karantino (virtuvė ir pasaulio puodai, emigrantų, gediminaičių ir daiktų istorijos, stiliai ir verandos) ir nesikeičia nė per nago juodymą. Ak, atleiskite, daktaras Unikauskas pasikeitė.

Įsijungiau šįkart tik publicistikos naujieną. Galbūt po metų visi jungsimės prie „Sveikinimų koncerto“?

Draugai