Jūratė Visockaitė. Mano draugas Karantinas

 

„Kvėpuojame drauge“ (LRT plius, 21 d.) – LRDT dokumentinis spektaklis. Iš Baltarusijos teatrų atvažiavo 14 aktorių, papasakojo, ką matė ir ką pajuto, rašytojas Marius Ivaškevičius tuos pasakojimus patvarkė, keli režisieriai, irgi atvykėliai, sudėjo į sceną. „Skausmas tik­ras, o mes juk galime viską subanalinti, – jau pradžioje sako kažkuris iš kamertono ieškančių veikėjų. – Dabar, antrą sykį, mes tą gatvės video paleisime be garso, o tu ką nors „ant viršaus“ pagrok, gali būgnais, gali gitara.“ Muzikantas atsisako. Žinoma, teisingai. Tačiau spektak­lio-koncerto-akcijos kūrėjai turi suktis iš padėties, prisidėti prie taikios baltarusių tautos kovos prieš diktatūrą.

To prisidėjimo nauda – kaip žegnonės šventu vandeniu išeinant iš bažnyčios. Įspūdingiausiai mano ausims nuskambėjo paviešinta, matyt, nemažos dalies baltarusių nuomonė, kad labiausiai tautą paveikė Lukašenkos dar pavasarinis skeptiškas požiūris į atslenkantį virusą: „Tai ko gi tas senis išėjo į gatvę, reikėjo jam namie sėdėti!..“ Jeigu jų Batka būtų bent imitavęs meilę, susirūpinimą ir jeigu būtų sumažinęs tą kvailą laimėtų rinkimų procentą, nieko nebūtų įvykę! Panašu į tiesą?

„Kvėpavimas“ mėgina parodyti ilgų, ilgų vaikštynių ir peštynių kvėpavimą Minsko prospektuose, mikrorajonuose, gal ir kituose miesteliuose. Nesipriešinimas jėgai jėga – sena kovos metodika. (Manau, ir lietuviai – jeigu ką! – taip pat jos, o ne kokios nors prancūziškos imtųsi.)

Taip, sunku įforminti ir jautriai perteikti tai, kas vyksta šiandien tavo panosėje. Tobulas baltarusiškas spektaklis, atgimimo pradžių pradžia, žinoma, buvo 1863 m. sukilėlių laidotuvės Vilniuje – jų vėliavų upė į Rasas... Dabar ypač apmaudu, kad mūsų tokia kovinga rusų atžvilgiu valdžia nepasikrutino ir pabijojo pasidalinti su mums artimesniais rusais per stebuklą rastais sukilėlių kaulais. Dabar jie turėtų gerą atspirties – įkvėpimo – tašką. 

 

/ / /

Kokia supratinga mūsų LRT valdžia – susimylėjo net pusantros valandos skirti jaunų kinematografininkų trumpametražiams filmams (21 d.). Lenkiamės jai (dabar galima juos peržiūrėti ir mediatekoje).

„Atkūrimas“ (rež. Laurynas Bareiša). Žaliame miške, netoli upės kranto, policijos kriminalinė grupė ir suimtas vaikinas atkuria nusikaltimo seką. Tokią beaistrią dokumentiką esame matę – iš tolo, tarsi pro storą stiklą. Čia, vaidybiniame kine, mėginama prieiti arčiau. Skiemenimis, aiškiai, daug aiškiau, nei buvo tada, kai žudė, įrašyti garsai ir judesiai – iš tiesų, kad nors kiek priartėtum ir kažką suprastum. „Neįsirašė? Pakartok diržą ant rankų.“ Ir tos, ir šios dienos absurdą pagaliau atmiežia natūralus noras karštą dieną nusimaudyti. Vyrai nyra į vandenį, ant kranto lieka viena tyrėja, kuri finale pasuka galvą į šalia numestą guminę lėlę – o, brolyčiai, būtų geriau, jei ji nebūtų šitaip sukrutėjusi! Bet Marijos Kavtaradzės scenarijus vis tiek puikus, kiek abejonių kelia sugauto vaikinuko žvalumas. Nors...

 

Jūratė Visockaitė. Mano draugas Karantinas
„Atkūrimas“

 

„Kolektyviniai sodai“ (aut. Vytautas Katkus). Filmas ir parašytas, ir nufilmuotas vienos rankos – ir tai jam į naudą. Išmokti ne tik naudotis kamera, bet dar ir galvoti drauge su kamera – reta dovana kine. Išties panašu, kad soduose gyvena atsipūtę ir galiausiai tampantys abejingais vieni kitiems žmonės. Grįžęs pas tėvus įmetėjęs sūnus žaisdamas kasa žemę; sugadina idilijos vaizdelį hamake su arbūzu – arbūzą ištėkšdamas; nė neatsisuka į rėkaujantį kaimyną lange; traukiasi atatupstas nuo kažkokios lipnios mergos su vaiku, ką jau kalbėti apie gaisro šou. Ir ką jau kalbėti apie save patį – nutrintais veido bruožais ir pojūčiais (akt. Vygantas Bachmackij). Puikus darbas.

 

Jūratė Visockaitė. Mano draugas Karantinas
„Kolektyviniai sodai“

 

„A. A. A.“ (rež. Karolina Nadzeikaitė). LMTA Vaizdų režisūros (?!) kurso užduotis – „Ekranizacija“. Studentė pasirenka Jaroslavo Melniko siurrealistinę kūrybą. Aktorių suranda panašų į mūsų rašytoją. Tema ir problema – ką gi žmogui pasirinkti. Deja. Kaip mėgsta sakyti ta ar kita žiuri televizoriuje: miela mergaite, ne tą dainą pasirinkai. Reikėjo imti ką nors iš savo bend­raamžių kūrybos.

„Šukavimas“ (rež. Eglė Mameniškytė). Minimalistinė pieštukinė animacija. Išsiardanti linija. Vaizdų kupiname pasaulyje tai, kas gali lengvai išnykti ir neužimti erdvės ar užleisti ją kam kitam, yra vertinga.

„Matilda ir atsarginė galva“ (rež. Ignas Meilūnas). Čia jau lėlių animacija – neįtikėtina, kad ji lietuviška ir tokia profesionali. Tautinių ženklų nepastebėjau visiškai – tai gerai ar blogai, nežinau. Bus tarptautiniams festivaliams. Įdėta galybė rankų darbo. Suprantu, kad tik viename filme – vienoje planetoje – apsigyvenusios lėlės turi būti panašios, iš vienos operos. Ir vis dėlto – su visa pagarba kūrėjų grupei – norisi nors kiek skirtingo tų lėlių „vidinio pasaulio“. Gyvybės. Bet taip, neabejoju, ir atsitiks ateityje. 

 

Jūratė Visockaitė. Mano draugas Karantinas
„Matilda ir atsarginė galva“

 

„Komisija“ (rež. Vytautas Oškinis). Jau dokumentika. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių veidai per posėdį nufilmuoti iš labai arti. Na, betgi ir jie patys arti prisitraukia ir preparuoja tą ar kitą lietuvišką žodį ar posakį. Labiau žiūri, nei klausai jų svarbaus pokalbio. Veido odoje matai nelygumus ir apgamus, pastebi lūpos krustelėjimą ir akies primerkimą – atsainų, nuobodžiaujantį, guvų. Kamera net kiek begėdiška (stovi toli ir niekas nenumano, kaip gerai ji mato). Svarstomi keli klausimai, vienas jų – pavardės Nausėda kirčiavimas. Komisija įrėminama paukščių čiulbesiais juodame fone... Šitos metaforos nesupratau, bet vis tiek viskas patiko.

„Vienas gyvenimas“ (rež. Marija Stonytė). Menininkų dinastijos atstovė nenuleidžia kartelės. Gyvi, užauginti kokonuose ir po gaubtais margi drugiai rūpestingos šeimininkės (biologės?) vežami į didelius, žmonių prikimštus rūmus, į koncertą (groja netgi simfoninis orkestras) ir šviesų spinduliuose, konfeti pūgoje paleidžiami paskutinio valso šokio... Gražu ir bjauru ant dūšios. Ne, išlenda šioks toks spindulėlis – berniukas, ant kurio krūtinės vienas drugys nutūpia ir tas berniukas bijo pakrutėti. Turbūt iš jo išaugs artistas ar poetas.

 

/ / /

„Žiemojimas su opera“ sekmadieniais – ne tik neįtikėtiną renesansą patiriančios pasaulio operos transliacijos, bet dabar ir pokalbiai apie operą LRT mėlynojoje studijoje. Į ją ilgametė radijo laidų apie muziką autorė Jūratė Katinaitė (ir kiti jos pagalbininkai) įpūtė vėjo ne iš kondicionieriaus – pradedant nuo studijos apšvietimo ir baigiant kalbančiomis galvomis, kurių norisi įdėmiai klausytis. Neatsimenu, kada tai patyriau iš viso, nes, pavyzdžiui, „Kultūros dienos“ glot­nučio nebegaliu praryti vienu kartu, neatsistojusi ir nenuėjusi ko nors aštresnio į virtuvę.

Iš radijo laidų pažįstamas Šarūnas Nakas vėl sužavėjo erudicija ir gebėjimu laisvai eteryje mąstyti (opera „Vanesa“). TV kanalų vadai daro nusikaltimą neprisikviesdami jo sau kad ir už didžiausią honorarą, nesuteikdami jam periodinės laisvės. Pamokytų ir tautą, ir mūsų tarybinio beasmenio stiliaus neatsikračiusius muzikologus. Dar didesnėmis muzikinėmis įžvalgomis pritrenkė, matyt, senas operomanas, psichoanalitikas Tomas Kajokas – tuo labiau kad sėdėjo studijoje ir komentavo šalia vienos pavyzdinės muzikologės (opera „Elektra“). Per grandiozinio pastatymo (ežero pakrantėje) operos „Rigoletas“ aptarimą pasigedau specialaus vien išorės, scenografijos vertintojo (gal kažkurio mūsų „Skrajojančio olando“ Klaipėdos elinge statytojo?). Vertingiausias man pasirodė kalbėjusiųjų nesusitarimas iš anksto – kiek­vieno nuomonė apie spektaklį buvo skirtinga, bet neišryškinta, senamadiškai porinama. Analizuodamas mūsų visai užmirštą „Halką“, moterų trio įsiaudrino ir sužadino apetitą. Nuostabu. Jų juodai raudonoje „uvertiūroje“ pasigedau nebent specifinių muzikinių akcentų – nuorodų, į ką ir kurioje operos vietoje atkreipti dėmesį.

 

/ / /

Sausio pirmosios rytą atsidariusį paštą radau laišką iš Gyčio P.

 

Galinga užsklanda

Mus skiria nuo kito pasaulio;

Giliom raukšlėm viliodama,

Tarp jo ir mūsų uždanga sunki.

Osipas Mandelštamas

 

 

Traviata

 

Kai pandeminio vėjo gūsis

lyg Alfredas, priklaupęs Ramybės parke,

bučiuoja žvakelę ant Floros-Veronikos kapo,

užmarštim atsikrenkštęs, sugroja lemties motyvą

Muzikinį teatrą lyg surūdijusiu korsetu

apglėbusiais geležiniais pastoliais,

praslysta tarp Adelės ir Kipro namų Vydūno alėja,

sušiugždėdamas džiovos kamelijom puošta Violetos suknia,

pranyksta Kauno fortų kelio tamsoje, –

pakelkim pakelkime taurę linksmybių

naujagimėj šimtametės scenos tyloj!

 

 

Gytis Padegimas

Kaunas, 2020 m. gruodžio 31 d.

Draugai