Jelena Jegorova. Putinas pervaidino Stone’ą

Birželį JAV ir Rusijoje parodytas trijų „Oskarų“ laureato Oliverio Stone’o 4 serijų dokumentinis filmas „Putino interviu“ („The Putin Interviews“)

 „Putino interviu“ 

Oliverio Stone’o filmą „Putino interviu“ galima laikyti V. Putino (VVP) priešrinkiminės kampanijos startu, nors prezidentas kol kas nepranešė apie savo planus. Filme jis pasirodo būtent toks, kokį rinkėjas nori matyti savo valstybės vadovą – nacionalinių interesų gynėją, atsakingą ir protingą vadovą, šaltos galvos ir karštos širdies žvalgą. Ar pasisekė O. Stone’ui atrasti naujų bruožų?

Žinoma, O. Stone’as kūrė filmą pirmiausia savo auditorijai – orientaciją į Vakarus patvirtina pokalbio temos, tarp kurių nėra rusams aktualių siužetų. Taip pat L. Trockio, JAV žinomo ne mažiau nei Leninas, paieškos prie Kremliaus sienos. Ir nuoširdi režisieriaus nuostaba, kai po Pergalės parado V. Putinas praeina pro tribūnoje sėdintį M. Gorbačiovą (Gorbį!) ir net nepasi­sveikina su juo. „Aš tiesiog jo nepastebėjau“, – atviraširdiškai gūžteli pečiais Rusijos prezidentas.

Domėjimąsi V. Putino asmenybe O. Stone’as paaiškina senu aforizmu „priešą reikia pažinti iš veido“. Filmą jis laiko platforma, leidžiančia V. Putinui be kupiūrų išreikšti savo požiūrį, kuris amerikiečių arba visai nepasiekia, arba pasiekia iškreiptu pavidalu. V. Putinas turi pats atsiskleisti žiūrovui.

Užsienio kritikai išbrokavo šitą bandymą. Dauguma recenzentų teigia, kad VVP filme pernelyg daug kalba, bet neatsiveria. O. Stone’as, užuot suabejojęs jo teiginiais ir išvadomis, tarsi specialiai „pametėja“ patogius klausimus. Be to, periodiškai pritaria, kai prezidentas ima kritikuoti JAV. („Kai Amerika siunčia savo žmones daryti interviu su V. Putinu, deja, nesiunčia geriausiųjų“; „Tik pataikavimas ir mažai skepticizmo“; „Išimtinai geras apšvietimas! Jis žino visas valstybės problemas ir sprendžia jas visas“...).

Serialą parodė per mokamą JAV kabelinį kanalą „Showtime“ (auditorija – 28 mln.). Rusijoje – per pagrindinį na­cionalinį kanalą geriausiu laiku. Ir ką? Ką nauja rusai sužinojo apie savo prezidentą, išskyrus tai, kad jis jau turi anūkų?

Analizuojant pasisakymus apie užsienio politiką, tiesą sakant, mažai ką. V. Putinas seka seną pasaką apie nepatikimus amerikiečius ir patiklius rusus, patikėjusius šaltojo karo pabaiga ir įleidusius svetimus ekspertus į savo šventovę su atominio ginklo gamyba.

„Šita situacija tęsėsi maždaug iki 2006-ųjų“, – netikėtai prisipažįsta VVP. JAV į taikias Rusijos iniciatyvas reagavo nekonstruktyviai. Pažeidė džentelmenišką susitarimą dėl NATO brovimosi į Rytus, ėmė kalti pleištą tarp Rusijos ir jos buvusių sąjunginių respublikų, pirmiausia, Ukrainos. Ir netgi – apie tai V. Putinas, atrodo, iš tiesų sako pirmą kartą – paslapčia moraliai, finansiškai ir techniškai palaikė čečėnų separatistus. Jis pats kadaise G. Bushui išvardijo specialiųjų tarnybų bendradarbius, dirbusius Kaukaze. „Vėliau mes gavome laišką, kad jie turi teisę palaikyti bet kokias opozicines jėgas ir darys tai toliau.“ Vis dėlto laiškas, kurio paprašo O. Stone’as, neparodomas, filmavimo grupė nukreipiama G. Busho link: „Tikiuosi, George’as atsimena tą mūsų pokalbį.“ (...)

Dialogas apie seksualines mažumas iš tiesų dar nesibaigia pokštu apie gėjų povandeninio laivo duše. VVP leidžia suprasti, kad jis asmeniškai yra pažįstamas su ne vienu LGBT atstovu: „Mes palaikome su jais ryšius, jie gauna ordinų ir apdovanojimų.“ Tačiau valstybiniu atžvilgiu V. Putinas laiko pareiga palaikyti šeimos vertybes: juk vienalytės santuokos vaikų neduoda, o valdžiai reikia rūpintis gimstamumu. O. Stone’o pasiūlymą dėl galimybės įsivaikinti prezidentas švelniai paneigia: visuomenės sąmonė šito nepriims, apskritai Rusijoje, jo manymu, per anksti taikyti vakarietiškos demokratijos standartus. „Sunku įsivaizduoti, kad rytoj pas mus atsirastų tokia pat tvarka kaip Vokietijoje ar JAV. Visuomenė turi vystytis pamažu.“

Antra ir ketvirta serijos perkimštos „šnipomanijos“, patvirtinančios, kad po filmo apie J. F. Kennedy nužudymą O. Stone’as ne veltui gavo konspirologo pravardę. V. Putinas, režisieriaus nuo­stabai, jauko nepraryja ir į provokacines šnekas nesileidžia. Lieka neaišku, prezidentas kibernetines atakas laiko realia grėsme ar jų baimė tėra šizofrenija, kuri apėmė Ameriką po demokratų pralaimėjimo.

Pagaliau paminėdamas ir JAV kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus VVP su gerokai didesniu įkarščiu ironizuoja dėl nepavydėtino amerikiečių diplomatų, kurie organizuoja opozicionierių vakarėlius, vaidmens, nei piktinasi neseniai įvykusia hakerių ataka rusiškuose bankuose. „Be to, mes ir neturime įrodymų, kad tai padarė JAV“, – nerūpestingai ir, žinoma, su slaptu šaltu apskaičiavimu sako VVP. (Juk jeigu Vašingtonas, kaip tvirtina Kremlius, neturi duomenų apie rusų hakerius per praėjusius rinkimus, tai ir Maskva panašių duomenų negali turėti.)

Taigi ekrane apsireiškia gerai rusams pažįstamas V. Putinas – gudrus, protingas, atlaidžia šypsena reaguojantis į visus bandymus jį perkrimsti, suvokiantis savo viršenybę lyginant su pašnekovu. Vienas užsienio apžvalgininkas teisingai pasakė: „O. Stone’as mano, kad režisuoja V. Putiną (rodydamas jam, kur atsisėsti ir iš kur išeiti), o iš tikrųjų V. Putinas jį režisuoja.“

Ko gero, tik vieną kartą VVP veide pasirodo sutrikimas, kai O. Stone’as, pamatęs prezidentą su ledo ritulininko apranga, sušunka: „Jūs panašus į Peliuką Mikį!“

Putinas atsisako ankstesnių Rusijos vadovų kritikos, nors pripažįsta, kad B. Jelcinas turėjo problemų dėl alkoholio, o M. Gorbačiovas ėmėsi reformų visai nesuvokdamas, ką būtent jis nori pasiekti. Dėl Karibų krizės, jo manymu, kaltas ne N. Chruščiovas, o vėlgi Valstijos, kurios pastatė raketas Turkijoje. J. Stalinas, anot jo, „savo epochos produktas“, „sudėtinga figūra“ ir jo perdėta demonizacija yra vienas iš atakos prieš Rusiją būdų.

Prezidentas smulkiai nepasakoja, kaip 1999 m. buvo renkamas B. Jelcino įpėdiniu. Tvirtais ryšiais jis nesirėmė, nors, taip, B. Jelcinas siūlė jam net dukart: pirmąjį V. Putinas atsisakė, nes neduota garantijų (kodėl sutiko antrąjį kartą, O. Stone’as, deja, nepaklausia). V. Putino tėvas kažkaip mistiškai nujautė netikėtą sūnaus iškilimą. „Jis neišgyveno iki mano paskyrimo premjeru, bet gerokai anksčiau, man jį lankant ligoninėje, vis kartodavo medicinos personalui: štai mano prezidentas ateina!“

Kai režisierius, tarsi sakydamas komp­limentą, sulygina V. Putiną po jo pirmos kadencijos su R. Reaganu, laikomu vienu sėkmingiausių JAV prezidentų, VVP netikėtai įsižeidžia: „Mano uždaviniai buvo gerokai sunkesni.“ (...)

Pamaskvio rezidencijoje yra žiemos sodas, arklidė, naminė cerkvė, kurioje matosi senos ir dabartinės ikonos. At­skira patalpa skirta sportui, baseinas, teniso kortas. Prie įėjimo į dziudo salę sėdi bronzinis guru. VVP prisipažįsta, kad jo gyvenimo filosofija artima „lankstaus kelio“ koncepcijai – kartais galima ir nusileisti, bet tik tada, jeigu vis tiek pasieksi pergalę. Vaikščiodamas Kremliaus koridoriais režisierius aptinka net tris V. Putino kabinetus – vienas iš jų anksčiau priklausė J. Stalinui.

Ledo ritulio aikštelė nieko nebestebina, o štai lingvistiniai gabumai šįkart nelieka nepastebėti. VVP periodiškai kalba angliškai – jis aiškiai daugiau supranta, nei pats gali pasakyti, todėl vertėjui yra kada atsipūsti. Šokiruoja išmanusis telefonas prezidento rankose –­ jis išleistas amerikiečių kompanijos, jau nekalbant apie tai, kad prezidentas oficialiai yra pareiškęs nesinaudojantis jokia šiuolaikine technika. Vėliau atstovas spaudai D. Peskovas patvirtino, kad telefonas yra vieno tarnautojo. Vėl jokios sensacijos.

Vis dėlto pats sau V. Putinas, atrodo, patiko. Po filmo peržiūros susitikime su mokytojais jis šiek tiek koketuodamas pareiškė, kad už tokį filmą O. Stone’as Amerikoje bus mušamas. Manau, iš prezidento lūpų tai skamba kaip geriausias komplimentas.

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

„Moskovskij komsomolec“, 2017-06-23