Jūratė Visockaitė. Pavasario dienoraštis (III)

„Kino pavasaris 2024“, tęsinys

 

Autorės nuotrauka

 

„Princas“ (Prancūzija). Festivalio programoje šiais metais užrašyta trumpai ir tiksliai. Pavyzdžiui, šio filmo kategorija tokia: meilė, LGBTQ+, eksperimentinis. Taip ir yra. Eksperimentuojama ne tik su lakoniška forma, bet ir su turiniu – homoseksualių senų ir jaunų vyrų jausmais. Įdomiausia, kad aktyviu santykių fonu tampa augalija, botanika, o subtilia susikalbėjimo priemone – pornografinis herbariumas. Sodininkai, ištrūkę iš jiems atšiaurios visuomenės, gamtoje randa prieglobstį, o sporos, piestelės ir kuokeliai išreiškia ir pateisina jų poreikius. Vis dėlto jausmai, ilgi bučiniai lieka sukišti tarsi po stiklu, kaip tie sudžiūvę lapai ir žiedai. Moterų linija irgi išvingiuota, tačiau striuka, buka, iš indiškos melodramos.

Žiūrėdama vis galvojau, kokį kitą kiną man šios alegorijos primena? Taigi, armėno Sergejaus Paradžanovo – tik čia jos išblukusios.

 

/

 

„Monstras“ (Japonija). Hirokazu Koreeda po garsiųjų „Vagiliautojų“ – vaikų, kurie maitina šeimą smulkiu grobiu iš parduotuvių, – pereina prie nūdienės japoniškos mokyklos, mokytojų ir dešimtmečių berniukų (mergaitės nuo veiksmo visiškai nušalintos). Vieniša mama, patyčios klasėje, miestas ir gamta. Iš kasdienybės sukurta egzistencinė drama išskaidyta dalimis – kiekviena prasideda kito žmogaus žvilgsniu į tuos pačius įvykius ir be jokių įspėjimų. Tu jau pirmą minutę esi įmestas į tirštą sultinį ir pasijunti kvaila musele, jeigu nesusiimi ir neįdarbini galvos. Manau, bus išeinančių iš seanso, nes Japonija vis dėlto yra kita mėnulio pusė ir jos meno hieroglifai vargina. Filmas užpildytas begale detalių (didelis ir tik foninis gaisras, pamestas batas, sužalota ausis, nukirpti plaukai, žiebtuvėlis), kurios tarsi ir nereikalingos, bet augina nerimą. Kas gi tas monstras? Mokykla, šeima, civilizacija? 

Japonai iš pradžių sudievina mažus vaikus, vėliau juos griežtai spaudžia, bet atrodo, šiandien jau abejoja šia tradicija.

 

/ 

 

„Marinette“ (Prancūzija). Festivalis užsisakė ir kelis sporto tematikos filmus. Krepšinio Lietuvai tai sveika, ir keista, kad mūsų komercinio kino ar televizijos scenaristai dar nesirausia sportinių dramų kasyklose. Suvaidinta krepšininko ar lenktynininko istorija, jo pakilimai ir nuopuoliai pravėdintų banalias šeimos komedijas ar patriotines partizanų kovų inscenizacijas.

Prancūzai ėmėsi futbolininkės Marinette Pichon (g. 1975): nuo jos ankstyvos vaikystės su alkoholiku tėvu iki kontrakto su JAV profesionalia moterų komanda. Paprastai dėstomą sportininkės, likimo užspaustos, bet kaskart iššaunančios futbolo aikštėje, istoriją pagyvina santūri aktorės Garance Marillier vaidyba. 

 

/

 

„Kaupikai“ (Didžioji Britanija). Filmas apie šiukšlių (o dar ir emocijų, traumų) kaupimą savo namuose (ir psichikoje). Kai tokį žmogų ir jo kaimynus parodo per televizorių, suprantu, kad sergu atvirkštine liga – išmetusi daiktą jaučiu džiugesį, palengvėjimą. Ant mano darbo stalo ir kompiuterio ekrane – kuo mažiau, tuo geriau. O ant jūsų? 

Scenaristai labai mėgsta lupinėti žmogaus šašus. Jeigu mėgintum ištisai žiūrėti KP filmus, stogas nuvažiuotų – kinas tirština Homo sapiens gyvenimą; filmas yra piliulė, kurią prarijęs trumpam išlaisvini savo vidurius ir mintis: ak, man ne taip jau blogai... Manau, dauguma šio amžiaus filmų – greitukų – perteikia tik tokią žinią ir suteikia laikiną prieglaudą. Ano amžiaus klasikų (ir ne tik jų – vidutiniokai eina jiems iš paskos) filmai žiūrovo sąmonėje nusėsdavo su kitokia žinia – ateities ir vilties.

„Kaupikuose“ baisiai daug prikaupta – pusę filmo išmesčiau, ekrano patiekalas (žinoma, gamintas moters režisierės) – gausus ir riebus. Išvada? Mergaite, na, štai, pagaliau susipynei kasas, tai dabar eik ir truputį apsišluok, pati padirbėk su savo traumom. 

 

/ 

 

Trumpas konkursas. Lietuviškos premjeros. 

„Aš pirkau“ (8 min.). Martynas Norvaišas sukūrė topinį minimalistinį opusą: išėjusieji iš prekybos centro atsistoja priešais savo automobilį ir vardija, ką pirko. Pirkiniai labai įvairūs – nuo jogurto iki gaublio, – intonacijos, žinoma, irgi. Nežinau, kaip Martynas žmones išprovokavo, kiek dublių darė, bet 30-ies trumpų išpažinčių efektas – didžiulis. Būtent – išpažinčių, nes atsidengia ne prekių sąrašas, o žmogaus charakteris. Pasakyk, ką pirkai, ir aš pasakysiu, kas tu esi! Pajuokos iš autoriaus nėra jokios – nebent pirkėjas pats pasižiūri į save iš šalies ir nusišaipo. Po 8 min. nori vėl iš pradžių žiūrėti. Nematyta negirdėta žmogaus briauna. Genialu, Martynai! 

„4 C“ (13 min.). Matas Vildžius ir jo alter ego mėgina bendrauti su DI, sumontuotu jo namų šaldytuve. Geria alų, žada eiti į parką, aiškinasi, kokia yra kiekvieno iš jų funkcija ir egzistencijos prasmė. Kai nejučia atsidaro šaldytuvo durelės, objektų temperatūrų skirtumai mažėja ir atrodo, kad kontaktas yra. Vis dėlto į kadrą įleisto šuns neužtenka dramai, suvokimui, kad žmogus nepasitiki DI.

„Laimingų kitų! (18 min.) Lukas Kacinauskas vaidybinėse trijų personažų scenose viename kambaryje Naujųjų metų rytą atspindi nūdienio jaunimo rūpesčius. Nesinori sakyti – problemas, kadangi trijulės pokalbiai, puikiai parašyti ir suvaidinti, tėra žaismingai nupiešta kapučino puta. Atrodo, didžiausia problema – jos nebuvimas, dramų pašymas iš dykų vietų.

„Nominantai“ (15 min.). Birutė Kapustinskaitė surinko būrį aktorių žvaigždžių, kurios leidžiasi laiptais iš apdovanojimų vakaro ir važiuoja namo autobusu... Kurtizanių spindesys ir skurdas? Galbūt. Manau, režisierė per daug nutyli, nieko neišriša tolesniu veiksmu ir finalu. 

„SPA“ (12 min.). Ieva Šakalytė vaidybinėje esė užmezgė daug mazgelių – baseino vanduo ir vienišių šokiai su ausinėmis turėtų kažką pagimdyti, bet lieka tik SPA tuštuma su abejotinu šūkiu apie sveiką sielą sveikame kūne. 

„Kanopos ir pačiūžos“ (12 min.). Igno Meilūno ir Tito Lauciaus kruopšti animacija, kurioje dalyvauja Paršelis, Karvė, Žuvis ir Varnos. Be abejo, ji patenkins ir vaikus, ir tėvus. Filmas kanoninis, bet jam užtenka šviežios fantazijos ir moralo. Šaunuoliai. 

„Ta, kuri žino“ (12 min.). Eglės Davidavičės ir Aušros Umbrasaitės animacija apie paauglius įdomiai piešia linijas, bet scenarijus šlubuoja. Dėmė ant šlaunies neperteikia poreikio paaugliams atrodyti kaip visiems. O autorių ambicijos švelnių, užspaustų spalvų mergaitės pasaulį perkirsti kontrastingomis sapno džiunglėmis užgesina dėstomą istoriją.