Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ (Vilniuje ir Kaune rugsėjo 17–27 d.) yra „Scanoramos“ teminis satelitinis renginys, skirtas pristatyti XX a. pradžios kino istorijai. Jau penktus metus vykstančio festivaliuko sumanytojai Aleksas Gilaitis ir Dmitrijus Gluščevskis laikosi to paties mozaikinio programos sudarymo principo kaip ir didysis festivalis. Paklaustas, kodėl neišsimuša iš tos pačios trajektorijos, neieško siauriau, bet giliau, Dmitrijus teigia, kad lietuvių publika – ne prancūzų, kad specifinio kino mylėtojus dar reikia susirinkti, išsiauginti, o paskui siūlyti kokias nors sudėtingesnes formos ar turinio atrankas.

Mane gi šio festivalio „pirmosios bangos“ šiek tiek užliūliuoja. Slėpdamos savo gelmėse tokius lobius, jos tarsi savaime kviečia į rizikingus Odisėjo plaukiojimus. Tikiu, žiūrovų individualistų procentas buvo, yra ir bus vienodas, jų išties nereikia auginti (kaip ir poetų). Reikia tik pačiam juo būti, narsiai parodyti kryptį ir vestis iš paskos prijaučiančius. Ne tvarkingai suplanuoti, o SUKURTI festivalį.

Kino festivalių kuratorių, vadinamųjų programų sudarytojų, misija, manau, kol kas yra stipriai „išplaukusi“. Vien parodomieji geografiniai, subjektyvūs „šitas man patinka, o šitas – ne“, na, ir būtinai kompromisiniai „visiems po saldainiuką“ principai gal tinka liaudies pavasariams ir vasaroms, knygų mugių ir dailės meno prekybai, gatvių muzikai – menui, kurį dabar gali ir net privalo kurti kiekvienas. O kas lieka vargšui atsiribojusiam individui? Kas lieka kitokiai edukacijai, ne mokiniškai, o progresyviai moksliškai?

Galbūt moterys, tokios kaip nepriklausoma kuratorė Laima Kreivytė, kaip „Saulės ir jūros (Marinos)“ kūrėjos, kaip meno aukciono vadovė Simona Skaisgirytė-Makselienė, pralauš renginių ir reginių stereotipų ledus. Štai Laima per minutę pasiūlytų kitų metų „Pirmosios bangos“ originalią programą... O kol kas „Pirmoji banga-2020“ ir tai, ką išlukštenau pati sau.

 

„Dvi sekundės“, 1932, JAV. Visų pirma, tai įspūdingas aktorius Edwardas G. Robinsonas (Emanuel Goldenberg, 1893–1973). Rumunijos žydas, pasiekęs Holivudo viršūnes kaip tipažinis neigiamų vaidmenų atlikėjas kriminaliniuose filmuose. Gyvenimo pabaigoje jis netgi pretendavo į dono Korleonės vaidmenį „Krikštatėvyje“.

 

 

Šioje tirštoje kino dramoje (pagal Brodvėjaus pjesę) apie darbininką ir šokėją 40-metis aktorius švyti netipiška herojams išvaizda – kresnas jo kūnas staiga krenta it muselė į barščius. Komizmo gal tik lašas kitas, nes viskas sparčiai ritasi į pabaigą, į elektros kėdę. Blondinė apsuko galvą bare, kuriame po sunkaus darbo apsilankę darbininkai už 10 centų gauna moterį – vienkartinį šiltą susiglaudimą šokyje. Galiausiai nedora šokėja nušaunama, o herojus nubaudžiamas mirties bausme.

Išskirtinai gudrus ir naivus amerikietis – kitas filmo sukeltas ir dėmesio vertas efektas. Niujorko bildingų kniedytojas, reikia manyti, jau seniai įsitvirtinęs ir apsižiūrėjęs Naujajame pasaulyje, atvaizduotas, na, neįžeidžiant, kaip labai jau paprastas pilietis. Kuris gali prakusti ir tapti prezidentu, o gali ir kvailiausiu būdu prarasti galvą. Tai mums, europiečiams, itin akivaizdu ir neįtikėtina. Bet iš šitos terpės ir išaugo dabartinė Amerika!

Beje, tuo nelinksmu Didžiosios depresijos ir sauso įstatymo laikotarpiu amerikiečių kino pramonė irgi pateikė moralinį kodeksą („Hays Code“, 1930–1968), kuris, manau, paveikė būsimas paprastas šeimas ir kartas. Pavyzdžiui, griežtai ekrane buvo draudžiama: keiksmažodžiai, bet taip pat ir nereikalingas minėjimas God, Jesus, Christ; nuogas gundantis kūnas ir iškrypimai; narkotikai; rasiškai mišrios santuokos ir santykiai; dvasininkų pajuoka ir t. t.

„Dvi sekundės“ dar suspėjo įšokti į traukinį – jame nėra nuogo kūno, bet yra nuogas žmogelis, kuriam nešviečia joks hepiendas.

 

„Mano močiutė“, 1929, Gruzijos TSR. Nustembu, kai ėmusi žiūrėti filmą staiga suvokiu, kad nebylus gruzinų / sakartvelų kinas buvo kuriamas ir smarkiai vystomas... tarybinėje šalyje. Gruzija juk sovietinė nuo 1922-ųjų. Tačiau labai gali būti, kad jos kino menui šitoji nelemtoji santvarka išėjo į naudą! Juk lietuvių kinas, taip sakant, aplenkęs vieną vystymosi stadiją, panašų moderną „Marš, marš, tra-ta-ta“ sukūrė tik 1964-aisiais.

Stilistiškai savita – sąlygiška forma tiesiog pritrenkianti! – „Močiutė“ ilgai gulėjo ant lentynos. Nes valdžia nesuprato majakovskiško humoro – manė, kad iš jos biurokratinių įstaigų tyčiojamasi. O iš tiesų retas, kinui tinkamas gruziniškas mentalitetas miklino ranką, kūrė savo keisto gyvenimėlio fantasmagoriją: kaip tame garsiame O. Koršunovo spektaklyje, kur aplink didelį apskritą stalą sėdi žmonės ir perdavinėja vienas kitam lapus...

Supratau (iš užrašų ir veiksmo eigos, nes filmas nebylus, bet su festivalio pasamdyta gyva Viktoro Oresto, pianinas, ir Mato, saksofonas, muzika), kad kai Sakart­vele kažkas „ieško močiutės“ – iš tiesų nori ir siekia šiltos vietos, blato. Specifinis vietos žargonas, kiek žinau, neišnykęs iki šiol ir toleruojamas.

 

„Žužunos kraitis“, 1934, Gruzijos TSR. Taigi, organizatoriai šį kartą nutarė išskirti sakartvelus ir rodo du jų „feodalizmo epochos“ filmus. Šis stebuklingai gautas iš Rusijos fondų Belyje Stolbai – kopija spinduliuoja šviesa ir šešėliais. O filmo tėvynainiai, kaip ir pridera genialiems išsiblaškiusiems kūrėjams, jos nė neturi, nes savo paveldo nesaugojo, kai kas prašapo, kai kas netgi sudegė...

Komedija apie arkliavagius, kolūkius ir meilę, sakyčiau, žiūrisi kaip baletas... Šiame krašte sukurtas kinas išsiskyrė iš visos TSRS imperijos kino jau priešaušryje – jis be pykčio, be kompleksų, šoklus ir plastiškas, sentimentalus ir išmintingas.

Ne veltui akompanavęs Frankas (mušamieji) pasakė: „Nežinau, gal išeis komedija, o gal ir tragedija.“

 

„M“, 1931, Vokietija. „Dinamiškas vizualinis stilius suima 4 dešimtmečio Vokietijos buities aspektus ir suteikia filmui natūralizmo. Apskritai dėl dėmesio detalėms „M“ yra puiki istorijos pamoka. Nors viskas filmuojama kruopščiai suręstose dekoracijose, pastebi, kad, pvz., laikraščiai yra būtent tos ar anos dienos. O personažai, net ir nepatrauklūs, piešia apibendrintą to laiko (nacis­tų atėjimo į valdžią) žmogaus portretą. Filmas netrukus buvo uždraustas Vokietijoje kaip žydų propaganda. Priežastis išgalvota: pagal oficialią Trečiojo reicho ideologiją, arijų šalyje maniakų nėra. Likimo ironija, bet filmas labiau teigia vokiečių liaudies humaniškumą nei žiaurumą (J. Goebbelsas kaltino filmą degeneracija). Ne veltui režisierius Fritzas Langas, persikėlęs gyventi į JAV, atsisakė dubliuoti filmą į anglų kalbą: „Originalioje juostoje pasakiau visai viską.“ Ką gi, nei amerikiečių 6 dešimtmečio perdirbinys, nei 2019-ųjų serialas, norėjęs pernešti „M“ siužetą į mūsų laikus, taip ir nesugebėjo priartėti prie juodo ir balto film noir pirmtako.“ (Jegoras Riabcevas, „25 kadras“, 2019)

 

 

„Moteris iš uosto“, 1934, Meksika. Nūdienis meksikiečių kinas pateikia tokių filmų, kurie nustebina ir „Oskarų“, ir kitų pasaulio festivalių žiuri. Užtat įdomi Meksikos kino pradžia – šiuo atveju garsinio kino, be to, dar ir su pirmąja žvaigžde Andrea Palma.

Jau iš pavadinimo turėtų būti aišku, kokia šios moters profesija ir koks jos likimas. Istorija traukiasi į antrą planą, triumfuoja režisieriaus Arkadijaus Boytlerio (emigranto žydo iš Rusijos, Sergejaus Eizenšteino ir Fridos Kahlo artimo draugo) gerai išmoktų pamokų, pasisavintų stilistikų rūpestingas perteikimas, ir tai visai nepykina, nes „Moteris“ nuoširdi, įtaigi, tuo laiku itin švietėjiška.

 

„Tunelis“, 1935, Didžioji Britanija. Fantastinio žanro filmas apie Atlanto vandenyno dugne gręžiamą tunelį tarp Europos ir JAV. Jį derėjo nuolat rodyti „Brexito“ įsisiūbavimo metais. Ano amžiaus pradžios britai, pasirodo, svajojo apie tokią ateitį... Svajojo ir vėliau – kai tiesė eurotunelį iki Prancūzijos... Ir štai užstrigo.

 

 

Tačiau man, įsijautusiai į ekrane gana vangiai stumiamą veiksmą ir žiūrinčiai į grubius tunelininkų kombinezonus bei kvadratinius herojų veidus, avarijas, bėgančius darbininkus ir užveriamus blokų vartus, kilo asociacijos su Černobyliu ir visu tuo, kas vyksta po jo iki pat šios dienos.

Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti. Tiesti tunelį ir jį užversti.

 

„Filibusė“, 1915, Italija. Va čia tai išties snobo kinas. Tačiau „Skalvijoje“ retai susėdę ir kaukėmis apsigink­lavę snobai išsėdėjo visą seansą sustingę.

Muziejinis vos pradėjusio judėti kadro eksponatas. Moteris, kuriai vogti yra malonu, skraido dirižabliu ir apgaudinėja detektyvą. Yra didelė katė deimantinėmis akimis. Tiesą sakant, kino dar nedaug.

 

 

„Vyriškis iš Kengarū“, 1920, Australija. Tebegyvi, beveik dokumentiniai kadrai iš Australijos prieš 100 metų! Dar sportiniais gabumais pasižymintis artistas. Vaikai ant ilgo, virš upės palinkusio medžio saulės (ir kino kadro) šviesoje – tiesiog saldainiukas. Herojaus charakteris yra savitas – individualistas narsiai ieško pašaukimo. Kaip ir tie australiečiai, nepabijoję keltis į tolimą kontinentą.

Filmui akompanavo Kristupas (mušamieji) ir Simona (pianinas). Visiems taperiams labai patiko jų kūrybiškas rizikingas darbas. Jie gavo honorarą, bet turbūt būtų dirbę ir dykai.

 

„Žemės kaliniai“, 1939, Argentina. Italų emigranto sukurtas argentinietiškų realijų, matės arbatos plantacijos vaizdų pripildytas filmas. Manau, ir gražią, sultingą aktorę režisierius pasirinko pagal itališką modelį... Ji labiausiai ir traukia akį – drauge su šarmingu išnaudotoju gringo, mėgstančiu klausytis klasikinės muzikos.

 

„Aukso amžius“, 1930, Prancūzija. „Aistra ir visaseksualumas perskrodžia šį griežtos alegorinės prasmės filmą: naivūs seksualiniai simboliai, labiau primenantys mokinukų piešinius nei psichoanalizę; „revoliucingumas“ pristatomas, pavyzdžiui, ritmiškoje priešpriešoje, kai vežėčios su girtais valstiečiais darda per aukštuomenės pilną saloną. (...) Tai Luiso Buñuelio prievartos, švaros, lyriškos beprotybės, absoliutaus atvirumo šedevras.“ (Kino istorikas Georges’as Sadou­las).