2025 m. birželio 5 d.

Skaitymo skatinimo reklamos dažnai būna nepaveikios ar net atgraso nuo skaitymo, beje, kaip diduma panašių iniciatyvų. Geresniais atvejais jos dvelkia pompastika, blogesniais – pelėsiais. Prastieji atvejai ramstosi tuščiomis, pseudodvasingomis, patogiomis banalybėmis. Čia reikėtų, sakyčiau, tokio kaip Federico Fellini. Tikrai yra pagrindo taip teigti, nes beveik prieš pusketvirto dešimtmečio keletas leidėjų nutarė kreiptis į vizionieriškiausią italų kino režisierių – sugundyti jį imtis reklaminių filmukų skaitymo tema. O ką jis? Jis pasirengė eskizus, tiksliau tariant, idėjas užrašė, tačiau nieko nenufilmavo.

Taigi jos papildo legendinį neįgyvendintų filmų ir žlugusių grandiozinių sumanymų (kai kurie išgarsėjo labiau nei įgyvendintieji) sąrašą. Ir ne tik: skyrius „Fellini ir reklama“ bus svarus ir skanus intarpas į neišsemiamą monografiją apie šį genijų. Juk keletą reklamų įžymusis riminietis išties nufilmavo (bendrovėms „Barilla“, „Campari“, taip pat Romos bankui), nors buvo įsitikinęs, kad reklama neturėtų gadinti filmų jokiame, net ir komerciniu vadinamame televizijos kanale. „Nevalia pertraukti emocijos“, – jo nuomonė skamba kaip sentencija. Ne, emocijos nenutrūko, tebepulsuoja leidyklos „Vallecchi“ išleistoje knygoje „Žirgas bibliotekoje: neskelbti tekstai“ („Il cavallo in biblioteca. Scritti inediti“), kurią parengė žinoma F. Fellini tyrinėtoja Rosita Copioli. Režisieriaus siužetai įtekstinti, kaip sako filologai. Jis pats, mažybinių ir maloninių žodelių mėgėjas, vadino juos „idėjukėmis“. Tie kūriniai, surasti tarp popierių, saugomų F. Fellini muziejuje Riminyje, genialūs, kaip ir buvo galima tikėtis.

 

Federico Fellini piešinys (1988) su palinkėjimu knygininkams, spausdintas leidyklos „Mondadori“ išleistoje jo knygoje „Režisierius Cinecittà studijoje“ („Un regista a Cinecittà“)

 

F. Fellini pabrėžtinai vengia moralizuoti ir siekia nenugąsdinti. Kitaip nei kone visi kiti, tegu ir geriausių ketinimų vedami skaitymo skatintojai, jis turi savitą atskaitos tašką. Televizija – puikiausia vieta reklamuoti maisto produktus ar kasdienio vartojimo prekes, bet knygoms populiarinti tinkama mažiausiai. „Raginti televizijos žiūrovus skaityti, – tvirtino F. Fellini, – yra tam tikras paradoksas, visiška prieštara.“ Jei knyga – vizijų skrynia, vaizdinių „stimuliatorius“, ką jai veikti mažajame ekrane? Tačiau, režisieriaus manymu, televiziją ir knygą sieja tai, kad abidvi atveria plyšelį į alternatyvią tikrovę. Kaip atsvarą kasdienei, „atšiauriai, agresyviai, gniuždančiai“.

F. Fellini pabrėžia pabėgimą – knygų siūlomą galimybę atsidurti kitur, o neskaitantiesiems maloniai primena, ką šie praranda. Kaip jis tą daro? Pavyzdžiui, pasakodamas vieno žmogaus nuotykį: „eilinio, visiškai eilinio“ žmogaus su pilvuku, kontoros darbuotojo, kuris kasdien patiria galybę mažų, bet nemalonių nuotykių ir vykdo daugybę pareigų, įskaitant neklaužados sūnaus pasiėmimą iš mokyklos. Nuobodus gyvenimas, kupinas „mažyčių karų“. Tas žmogus išsitraukia pirmą pasitaikiusią knygą, atsisėda ant sofos, pradeda skaityti ir – o stebukle! – svetainė prisipildo gerųjų vaiduoklių: Don Kichotas, Rencas ir Liučija, Pinokis... „Šioje naujoje plotmėje, šiame prašmatniame pramogų kambaryje, dėl šito nepaprasto vizionieriško skrydžio (nes gal pradėta skaityti knyga virsta skraidančiu kilimu, ir atsiveria kita perspektyva: pažvelgęs į savo svetainę iš viršaus, žmogus staiga tarsi naujomis akimis išvysta tuos nuostabius literatūros personažus) mūsų bičiulis pasijunta laimingas. Atsipalaidavęs jo veidas jaunesnis, gražesnis, šviežesnis. Pašėlęs gyvenimo tempas lėtėja, diena įgauna naują ritmą su ramaus atokvėpio pauzėmis... Galbūt kažkuris iš tų personažų pakuždės jam svarbiuosius žodžius, vieną sakinį, kuris pasirodys ir ekrane (arba antraštiniame jo laikomos knygos puslapyje). Tarkim: „Surask laiko skaitymui“ ar pan.“

Rašomąja mašinėle atspausdintomis „idėjukėmis“ F. Fellini stengiasi atskleisti ir pašlovinti skirtingas knygos tapatybes, nes čia „ne vien fantazija, ne tik personažai, ne vien mintis ir kultūra, ne vien individualios laimės šaltinis; būtina žvelgti plačiau: tai tikroji žmogaus atmintis, jo vienintelė civilizacijos saugykla, o gal ir vienintelė jo dieviškumo iliuzija – per knygas patiriant geografinę ir dvasinę visuresamybę, gėrį ir blogį, jausmų ir kūrybinės raiškos visuotinumą“.

Idėjas versdamas vaizdais F. Fellini sumanė „žvilgančio plauko“ žirgą, netikėtai įžengiantį į „mistišką“, „sakralią“ bibliotekos erdvę. Žirgas uostinėja knygas, eina prie įspūdingų piupitrų, laižo nugarėles. Tylą perskrodžia šūksniai: kažkoks be galo sunerimęs, sukrėstas žmogus varo žirgą lauk. Ristūnas pasisuka ir „nepaprastai oriai“ nutolsta, subtiliai kaukšėdamas. Prie storais tomais apkrauto stalo sėdi barzdočius, senas mokslininkas, iš veido panašus į poetą Giosuè Carducci. „Ramiai ir priekaištingai šypsodamas“ jis kreipiasi į žirgo pasirodymo sukrėstą kolegą: „Nesutinku su tamsta. Blogai padarėte jį išvarydamas. Žinokit, jau yra atvejų, kai ir žirgas per skaitymą ir mokslą nemažai pasiekė, šiuo bei tuo tapo. Užtikrinu jus. Ihahahaha... (tada ilgai žvengia, išdidus ir patenkintas).“ Grynų gryniausias F. Fellini. R. Copioli surinktuose ir pakomentuotuose siužetuose rasime stebuklingų lovų ir paslaptingų knygų, kurios nelyginant užburtai dūdelei dūduojant pritraukia spalvingą entuziastingą minią; neliestų miškų ir valčių, įplaukiančių į svetainę; balerinų ir pinokių. Pasakos ir mito galia tampa ranka pasiekiama, prijaukinta: kaip tasai Pegasas, kuris, pasak įtaigios R. Copioli pastabos, iškilo iš pasąmonės, grįžo į „mitinį žvaigždyną“ ir geria iš unikaliųjų vaizduotės vandenų.           

         

Vertė Audrius Musteikis