Prisimenant parodą „Tarp mūsų“. Dalies jos autorių ankstyvuosius kūrinius galima pamatyti „Meno avilio“ inicijuotoje ir kuruojamoje šalies audiovizualinio paveldo svetainėje sinemateka.lt. Peržiūros nemokamos.

 

Vilma Šileikienė. „Baltos spalvos balansas“, 2006

 

Pastaruoju metu sunku susitaikyti su mintimi, kad istorija tęsiasi. Stebint kaskart vis kitą globalinę žaizdą, mintyse pradeda suktis žinių reportažai – dažniausiai blankūs ir keisti, matyti dar vaikystėje, svetainės televizoriuje. Buvo toks kampuotas laikotarpis, kai dar labai jauna šalis bandė tapti savimi didesniame nei kada nors tinklų, sąjungų ir prekybos linijų pasaulyje. Ir tokie kaip aš, patyrę dar labai nedaug, nesunkiai patikėjo, kad pagaliau baigėsi skausmingas, ilgas, rimties reikalaujantis ir ištisas tautas pražudęs pasakojimas, kurį telieka išmokti. Kad baigėsi pati istorija ir nuo šiol veiksime kažką visiškai kito. Veiksime ateitį. 

Tačiau toms, kurios jau buvo išaugusios vaikiškus batukus, istorija nesustabdomai tęsėsi. 2007-ųjų rugsėjį ir spalį Šiuolaikinio meno centre Vilniuje organizuota grupinė paroda „Tarp mūsų“ jau nagrinėjo temas, kurias ir šiandien reflektuojame iš „neseno“ (nepasenusio?) laiko perspektyvos. Vaizdų ir daiktų kultūra, rinkų pokyčiai, viešieji (tautiniai) pasakojimai, kasdieniškumas – visos temos skirtingais pavidalais atsikartoja 6 menininkių darbuose. Viena jų – Kristina Inčiūraitė – yra ir parodos kuratorė, pirmiausia vadinanti tai „vienos kartos menininkių“ kūrybos ap­žvalga. Toks, regis, nekaltas apibendrinimas Lietuvos meno istorijos kontekste nesunkiai aplimpa įvairiomis įtampomis, jas ir ketinu iššifruoti. Tačiau iš parodos aprašo galima suprasti, kad joje menininkėms yra apie 30 metų – tiek pat, kiek dabar yra man ir daugumai mano kolegių, kurių kūriniai jau atpažįstami ir vietinei, ir tarptautinei scenai. Tad tam tikras bend­ros, nors dar šviežios brandos laikotarpis, kai nebesi naujiena pasauliui, tačiau gali jame patirti ir įdomių, ir visiškai nykių staigmenų. Taip pat jau nebe apraše, bet kontekstualiose parodos analizėse ši „karta“ apibrėžiama kaip nebeemisinė, t. y. kurianti jau kitą institucijos ir meno kanoną nei iki tol „Emisijos“ ir kitose šiuolaikinio meno apžvalgose iškilusi kūrėjų panorama. Šis aspektas man pasirodė itin įdomus – nei studijuojant menotyrą, nei vėliau nagrinėtoje literatūroje ši skirtis neįsiminė kaip itin ryški. Turint ją omenyje, menininkių kūryba iš tikrųjų pradeda atrodyti kitokia, nei visa, kas buvo, – nors ir turiu prisipažinti, kad pati iki šiol linkau ją laikyti kokybiška to paties tąsa.

Visgi parodos „mūsų“ nurodo ne tik į amžiaus bendrybę, bet ir į plačias kolektyvines tapatybes. Iš tikrųjų drauge visos dalyvės – Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Vilma Šileikienė, K. Inčiūraitė – aprėpia milžinišką, margą problemų lauką. Nuo tada iki dabar įvairiose meninėse praktikose esame apsukusios jį ne vieną kartą, tačiau darosi vis akivaizdžiau – gyvos būdamos tikriausiai neprieisime pabaigos. Menininkės gilinasi į socialinius, kultūrinius, eko- ir technologinius procesus, kurie šiandien neretai išskleidžiami į daugybę sąvokų – keliaujant per kūrinius galvoje nuskamba ir antropocenas, ir gentrifikacija, ir kiti nerimą keliantys leitmotyvai. Tačiau 2007-ųjų Lietuvoje šie konkretūs reiškiniai dar turi gan abstrakčias auras – „Tarp mūsų“ užsimezga laike, kuriame kapitalizmas nėra tobulai pažintas priešas, nors kaip tauta, šalis, ekonomikos dalyviai esame jau apsupti jį reprezentuojančių objektų ir reiškinių. L. Stasiulytės kūriniuose jis pradeda lėtą slinkimą – kaip pamažu prisišvartuojantis kruizinis laivas ar nekilnojamojo turto „Aruode“ besikalantys prestižo ūgliai, tarp kurių dar pralekia kažkieno vaikas ar augintinis. Atrodo, menininkė šią ekonomiką „pagauna“ it portretuodama kažką iš siaubo romano – tai, kas gali būti matoma tik tada, kai nežiūri tiesiai. J. Remeikytės „Po Tuo Tarpu Prieš“ yra gan ekstremalus kūrinių rinkinys. To paties pavadinimo kūrinyje pateikiama fotoaparato atminties kortelėje saugomų vaizdų išklotinė, kokią šiandien esame įpratę matyti išmaniųjų ekranuose. Technologinis pokytis, bet ir priminimas, kad jau 2007 m. turėjome gerokai per daug vaizdų. 2006 m. sudegusiame Kuršių nerijos miške užfiksuotas „Laukas II“ atrodo kaip bandymas „atmatyti“ galimą šio mielo pasaulio baigtį. Tačiau jį neišvengiamai išaižo žvilgsnio ir jį fiksuojančių prietaisų trajektorijos. A. Skersytės institucinė kritika Nacionalinės galerijos statybvietėje atrodo gana elementari ir komiška, tačiau iš jos kyla labai realus nerimas. Kiek šiandien aktyviai veikiančių menininkų galėtų pasakyti, kad jaučiasi užtikrinti ir patenkinti teisine baze, apibrėžiančia jų veiklos vertę? Ar institucijomis, kurios tiesiogiai ją veikia? Pakankamai mažai, kad nuo 2023-iųjų likusieji galėtų burtis ne tik į specializuotas menininkų asociacijas, bet ir į grynai politiniais-ekonominiais pagrindais veikiančią Meno darbuotojų profesinę sąjungą. Tačiau, panašu, menininkės užimame laike „Visiems, kurie neabejingi“ galima pasiūlyti nebent po skiltelę Valdovų rūmų formos torto, kad trumpam pamirštų maisto prekių ir nacionalistinių ambicijų kainą. Beje, Lietuvos nacio­nalinis dailės muziejus, kuriam priklauso ir 2009 m. atidaryta Nacionalinė dailės galerija, iki šiol neturi įsigijęs A. Skersytės kūrinių. 

Gyvenimo „Tarp mūsų“ tikrovę turbūt ryškiausiai atskleidžia I. Stanaitytės „Du“. Serijoje „Namai“ patenkame į jos tėčio sprendimų labirintą, kuriame tarp daugybės daiktų skleidžiasi meilė. Ne ta libidinė pirkimo jėga iš stendų ir šūkių, o giluminis impulsas taisyti ir gerinti – šie daiktai dar nepasiglemžti antropoceno sąvokos ir ją lydinčios kaltės, tebeturi prasmės juos turinčiųjų gyvenimuose. Bet jausmams nepritaikytame pasaulyje tai veda ir prie savotiško išsekimo. Tolesni menininkės pėdsakai „Triptike“ vos įžiūrimi, tarsi fotografuojant būtų ieškoma tyliausio būdo būti – daryti tai, kas gali būti vertinama ir kaip grynai poetinis gestas, ir kaip paradoksaliai iškalbinga pozicija socialinių bei kultūrinių įtampų kontekste. V. Šileikienė atskleidžia dar dvi daiktų gyvenimo gijas. Vieni, įsigyti valstybinių muziejų, pasižymi dokumentuota būtimi ir verte. „Baltos spalvos balansas“ – serija nuotraukų, kuriose kalibruojamas fotoaparato spalvų spektras, įgyvendinant būtiną muziejinių vertybių dokumentavimo sąlygą. Tai gan elementari procedūra ir kartu – esminė institucionalizuotos tiesos kūrimo dalis, reglamentuojama Lietuvos Respublikos įstatymų. O „Pagaminta Lietuvoje“ apžvelgia visiškai kitokius, tik istoriją turinčius visiškai kitokius objektus: sentimentus, trofėjus ir materializuotus prisiminimus, plečiančius ir komplikuojančius dar kintančios šalies pasakojimą. K. Inčiūraitė stebi įvairialypę paro­dos problematiką atsitraukusi dar per vieną žingsnį – į kino ir mados istoriją. Kelių elementų instaliacija „Banga“ yra metodiška įvairių ženklų dekonstrukcija. Būtent toks rūbas ar plaukai – metų metus daryti pasirinkimai, lemti to paties ekonominio užkrato, atsargaus ideologinio planavimo ir tarp jų cirkuliuojančių lūkesčių. Ir taškuota šokančios mergaitės suknelė plevėsuoja pirmiausia ne vėjyje, o žvilgsnyje, kuris niekada nebuvo ir nebus neutralus. Jis pirmiausia ieško to, ką matyti paprasčiausia ar ko labiausiai ilgu, – ar tai būtų tvarkingai nudažytų blondinių istorijos, ar ekrano fantomai. Tarp jų gali atsirasti ir stereotipų, ir simbolių, ir klaidų, tokių amžinų, padrikų ir atsikartojančių, kaip spalvotų žirnelių raštas. 

Kas iš viso to susideda? Drįstu atsakyti didingai – pasaulis. Ir, negana to, ganėtinai pažįstamas – su aplinkosaugos ir ekonomikos spragomis, žmonių veiklos padariniais, meno ir matymo struktūromis. Toks, į kurį bet kuris galėtume įeiti kaip į niūriai pažįstamą. Tačiau parodos pavadinimą „Tarp mūsų“ pirmiausia suvokiu mikrolygmeniu. Ir tai neatrodo teisinga. Recenzuodama parodą Linara Dovydaitytė net įvardija radijo laidą „Tarp mūsų, mergaičių“, išlikusią ir mano kartos atmintyje. Šios asociacijos net nesinori aptarinėti, nes ji skamba kaip anekdotas. Tačiau L. Dovydaitytė pabrėžia, kad „tuose niekuo neįpareigojančiuose mergaitiškuose pasiplepėjimuose slypėjo socialinės kritikos grūdas, o aiškiausiai ši laida ardė lyčių stereotipus, masinėje kultūroje trumpam įtvirtindama moters kaip vertinančio ir kritikuojančio sub­jekto statusą“. Kaip valstybė ir visuomenė, Lietuva ilgus metus praleido SSRS atskirta nuo vakarietiškojo feminizmo diskursų ir pokyčių. 2007-aisiais ją matome greituoju būdu įsisavinančią labai daug prieštaringos informacijos. Iš įvairių analizių bei artimų moterų pasakojimų susidarau vaizdą šalies, kuriai vienu metu prireikia visko – ir mergaitiškos „Spice Girls“ galios, ir elementarių teisinių garantijų, ir vidinės vilkės pabudimo, ir netgi postfeministinio įžūlumo tikėti, kad jau esame pilnos ir galingos kaip subjektai (drįsčiau kelti prielaidą, kad panašią poziciją galima lokalizuoti menininkių, tokių kaip Elena Narbutaitė, Dalia Dūdėnaitė ar Laura Kaminskaitė, kūryboje – dar vienoje, jaunesnėje kartoje, kurią, rodos, taip pat apeina įvairūs kuriančiųjų sąvadai ir istorijos dokumentai, net rinktinė „Lietuvos menininkės“ (2022, „Kitos knygos“), kuria naudojausi kaip viena iš pagalbininkių šiam tekstui). Be to, panašu, gyvename pasaulyje, kuriame tvirtą, monolitinį „mes“ dažniausiai turi dviejų tipų bendruomenės – arba susisaisčiusios fašistiškais pagrindais, kurie grynu angažuotumu užglaisto daugumą vidinių nesutapimų, arba nuo pirmųjų gintis turinčios, paprastai jautrios ir dėl to neišvengiamai susiskaldžiusios grupės. Jos nebūtinai mažos, tačiau viešajame diskurse vis tiek neretai šitaip pozicionuojamos.Moterų ir Lietuvoje, ir pasaulyje nepaprastai daug ir įvairių, tačiau galimybių apriboti mūsų teritorijas nemažėja ir teisėje, ir viešajame diskurse, neišsemiamame straipsnių, anekdotų, personažų ir signifikantų baseine. Būtų nesąžininga sakyti, kad parodoje dalyvavusios menininkės dalinosi kažkuo, kas brendo tik jų gretose, matant tokią temų ir metodų įvairovę. Bet vis tiek kylą vidinis impulsas „Tarp mūsų“ apžvelgti kaip specifinių praktikų rinkinį, tarsi savalaikiame kontekste šios menininkės nebūtų buvusios aktyvios ir dabartį juntančios kūrėjos. Tarsi egzistuotų neminėtina kalba, kuriai be aiškių priežasčių lemta niekada nepaplisti – likti visada tik tarp mūsų pačia siauriausia prasme. Nesvarbu, kad ja gal labiausiai tinka kalbėti apie tai, kas liečia visus, ne tik visas. 

 

Laura Stasiulytė. „Aruodas“, 2007

Laura Stasiulytė. „Atplaukiantis laivas“, 2007

 

Tačiau šio paradokso turbūt neįmanoma išnarp­lioti nepradėjus nuo kito – nė viena iš parodoje dalyvavusių menininkių savęs neįvardija feministe ar feministinio meno kūrėja. „Parodos „Tarp mūsų“ menininkėms feministiniai aspektai nėra svarbūs – paprasčiausiai nagrinėjamos visai kitos temos“, – interviu „Literatūrai ir menui“ teigė K. Inčiūraitė, „visai kitoms“ temoms priskirdama ir savo kūriniuose nagrinėjamus moterų gyvenimus bei emancipacijos iššūkius. Šiandienos kontekste toks pasakymas šokiruoja – tarsi asmeniška būtų gal ir svarbu, bet tikrai ne politiška. Panašiai kuratorė parodą komentuoja ir „7 meno dienoms“: „Pačios menininkės nenorėjo, kad joms būtų lipdomos feminisčių etiketės. Tiesą sakant, nėra preteksto tą daryti. Lietuvoje nėra šiuolaikinių meno atstovių, kurios savo kūryboje gilintųsi į feminizmo diskursus. Aš pati, matyt, vienintelė savo darbuose labiausiai nagrinėju moters identitetą, bet esamą moters situaciją tik dokumentuoju, nemodeliuoju feministinės pozicijos kaip „Chicks on Speed“.“ Toks komentaras netobulai, bet apsiskaičiusiai šių dienų meno feministei užima kvapą – kuo giliau ir globaliau lendame į pasaulio meno istoriją, tuo akivaizdesnė darosi feministiškai motyvuotų ar interpretuotinų praktikų įvairovė, tikrai nesibaigianti tiesmukomis (nors ir nepakartojamomis) „Chicks on Speed“ ar „Guerilla Girls“ provokacijomis. Lietuvoje kažko panašaus tikrai nematysime iki prasidedant „Cooltūrisčių“ veiklai – kuriai, reikia pripažinti, ir pati esu dėkinga už įpliekstą susidomėjimą šiuolaikinio meno lauko procesais. 

L. Dovydaitytė šią situaciją ir joje artikuliuojamas pozicijas komentuoja taip: „Šiuolaikinės Lietuvos kultūros kontekste moterų meno nominalumas tik patvirtina status quo – augantis sėkmingai įsitvirtinusių moterų menininkių skaičius yra atvirkščiai proporcingas kritiniam jų kūrybos potencialui, todėl moterų menas hierarchinei (meno) pasaulio tvarkai nekelia jokios grėsmės. Žinoma, šių menininkių nenoras, kad „joms būtų lipdomos feminisčių etiketės“ (vėl cituoju parodos kuratorę), yra jų pačių teisė ir reikalas. Tačiau atviras antifeminizmas šiandieninėje Lietuvoje atrodo ypač reakcingai. Antifeministinę retoriką šiandien vartoja visi – politiniai dešinieji ir kairieji, akademijų rektoriai, verslininkai ir popdainininkai. Atrodo, tarytum visi būtų nusitaikę į vieną bendrą priešą, nors jis lyg ir neegzistuoja – juk 99 procentai viešumoje pasirodančių moterų kiekviena pasitaikiusia proga laiko garbės reikalu patikinti, kad jos su feminizmu neturi nieko bendra. Kartais moterų atsiribojimas nuo feminizmo ideologijos atrodo esąs tik kalbinis saugiklis, maskuojantis iš tiesų menkai socialinių klišių varžomą kai kurių iš jų veiklą. Čia esama panašumo ir su kai kuriais parodos „Tarp mūsų“ darbais.“ Komentaras sunkiasvoris ir niūrus. Ypač įvertinant parodos kuratorės pripažinimą, kad dalyvės susidūrė su klasikiniais feministiniais iššūkiais: „Tarp mūsų“ siekta parodyti tą trisdešimtmečių kartą, kuri galėjo oponuoti ankstesnėje „Emisijoje“ pristatytam daugiausia vyriškam menininkų sąstatui.“ Nesunku suprasti, kad tikrai reakcingoje politikos ir viešų diskusijų terpėje menininkė gali apsispręsti savo kūrybos neartikuliuoti kaip politiškos vien tam, kad nebūtų apribotas interpretavimo laukas. Ir tikrai neetiškai jausčiausi kaltindama menininkes – ne tik šioje parodoje, bet ir apskritai – už tai, kad jos, rodos, nebuvo pamatytos taip, kaip yra vertos. Kad ir kaip būtų, „Tarp mūsų“ nesame vienos. Galia, kurią įgyjame kurdamos ne tik vienos kitų parodas, bet ir rašydamos recenzijas, rinktines, monografijas, gali pakeisti net ir labiausiai įsisenėjusias interpretacijas. Dalį rezultatų jau matome Nacionalinių premijų ir paviljonų statistikose, tam tikruose galinguose postuose ir nuo atvirų pašaipų besivalančioje viešojoje retorikoje. Galima tik pafantazuoti, kiek svorio šiai situacijai dar pridėtų keli sunkūs, blizgūs ir sudėtingi menininkių albumai, pora kokybiškų retro­spektyvinių parodų. Galbūt net visam laikui būtų perprogramuotos tos prakeiktos verčių svarstyklės, ant kurių Artūras Raila vis dar išlieka sunkesnis už Eglę Rakauskaitę, Dainius Liškevičius – už Jurgą Barilaitę, o Deimantas Narkevičius – už K. Inčiūraitę. Tačiau taip pat tenka pripažinti, kad menininkių vengimas save apibrėžti konkrečioje politinėje tikrovėje yra vienas veiksnių, dėl kurių jaučiuosi netekusi dalies jų kūrybos teikiamo malonumo – didžiausios meno patyrimo vertybės. Ir ne tik kaip menotyros specialistė, bet ir kaip dar viena kurianti moteris, kadaise karštai ieškojusi kuo įvairesnių feminizmų, galinčių padėti man išlikti pasaulyje. 

Jaučiu, kad tekste, kurį pradėjau rašyti sąžiningai tikėdama vien šališkų istoriografų kaltėmis, mezgasi ir kitas kartus paradoksas. Šiandien jau akivaizdu, kad feminizmas nėra siaurinanti interpretacija – jis suburia mūsų individualias kovas į globalią iššūkių visumą, parodo, kad savo skausmuose tikrai nesame vienos, keistos ir izoliuotos. Atsiribodamos nuo feminizmo, deja, negalime sukurti savojo kanono ir paliekame jį rašyti (arba subtilesniais atvejais monopolizuoti) kitiems. Kad ir kaip garsiai ar išmintingai kalbėtume, darysime tai tik kelios ir tik tarp mūsų. 

 

 

Paroda „Tarp mūsų“, 2007. Nuotraukos iš ŠMC archyvo

 

Nors tokią išvadą darau sunkia širdimi, ją pateikiu tikrai ne norėdama pasakyti, kad parodos „Tarp mūsų“ menininkių karta man atrodo prasta ar neteisinga. Ji kompleksiška. Šiandien meno kartų skirtys vis dažniau kvestionuojamos kaip dirbtinės ir nebūtinai atskleidžiančios aktualius kultūrinius tapatumus. Tačiau šiuo atveju, panašu, taip bandyta apibendrinti 30-mečių menininkių bendrumą ne tik kultūrinėje terpėje, bet ir įtemptame ekonominiame kontekste – tokiame, kokiame dideliam skaičiui žmonių nesunku užsikrėsti panašiais įpročiais ar sprendimais. Ne tik parodos kuratorė, bet ir XXI a. pradžios Lietuvos meno sceną apžvelgusios tyrėjos pabrėžia, kad tai laikotarpis, kai vyrai iš meno ir humanitarinių sričių pasaulio traukiasi į pelningesnes veiklas – panašu, vedami ir jiems keliamų reikalavimų, ir suteikiamų privilegijų. Konkrečios tai patvirtinančios sociologinės ar ekonominės studijos neradau, tačiau paieška pažėrė įdomių šaltinių apie sparčiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo blogėjusią bendrą vyrų psichologinės sveikatos būk­lę. Šios užsitęsusios krizės poveikį jaučiame iki šiol, o įsivaizduodami jos įkarštį nesunkiai susidarome itin briaunoto, konfliktiško pasaulio vaizdą. Būtent tokiame 2007-ųjų pasaulyje moterys virsta tuo, kas dabar vadinama meno darbuotojomis – daugiaformėmis kūrinių, parodų ir diskurso kūrėjomis. Jau sparčiai klimpdamos į tarpsritinius klasės ir turto klausimus, antropoceno nasrus ar vaizdų nuovargį, dar neturime tam terminų savo kalba. Menininkių darbuose – ne tik eksponuojamuose „Tarp mūsų“, bet ir sukurtuose už parodos, matome, kaip stipriai iš tikrųjų pasikeitė jų liudijamas pasaulis, koks nerangus šis pokytis. Tai turbūt akivaizdžiausia pačios K. Inčiūraitės serijoje „Scenos“ (2005), kurioje dokumentuojamos ištuštėjusios sovietmečio erdvės, kurias užpildo tik užkadrinių moterų balsų pasakojami absurdai pačia šilčiausia šio žodžio prasme. Kaip fantastiškas grynuolis nuskamba netyčia įrašytas entuziastingos liepaitės pasakojimas apie TV reportaže išsakytą raginimą mylėtis be prezervatyvų, kad būtų galima prigimdyti kuo daugiau karių šalies kariuomenei. Jis nekorektiškas, pankiškas, nesuderinamas su šiuolaikiniu lytiniu jautrumu ir kartu toks teisingas prisiminus, kokia iš tikro ilgai buvo ši šalis. Ir kai šį susijaudinimo kupiną krizenimą pakeičia harmoningas jaunų moterų giedojimas, filmuojama LNOBT scena užsipildo ne katarsiu, o įtampa – kas laukia šių jaunų ir nesustabdomų žmonių nepasiruošusiame jų priimti pasaulyje? Kūrinį savaime norisi gretinti su beveik to paties pavadinimo D. Narkevičiaus „Scena“ (2003) – tylia dokumentine kelione po Šiuolaikinio meno cent­ro erdves. K. Inčiūraitės kūrinys – jau nebe sklandus skrydis po baltąjį kubą, lydimas sudėtingos galimybių tylos ir neišvengiamo, kad ir kritiško, optimizmo. Tai priminimas, kad tuščių erdvių šiame pasaulyje nėra. Pirmose istorijos užsilaikė, ant­rose užsimezgė pirmoms dar nepasibaigus; trečiur jas konvulsiškai tąso pokyčiai. Bet kuriuo atveju jas teks tęsti. Tai ir yra skaudžiausia. 

Žodį „skaudžiausia“ rašau vedama jau ne analitinio proto, o intuityvaus savo ir artimųjų stebėjimo. Tuo kampuotu laikotarpiu, kurį šiame tekste tenka suvokti iš man dar labai menko atstumo, tikrai atrodė, kad pati būdama 30-ies jau užsiimsiu ateitimi. Vis dėlto kaip niekada noriu – ir jaučiuosi itin nekompetentinga – toliau rašyti istoriją. Galbūt ji „tik“ meno ir galbūt užsimezga „tik“ tarp mūsų, tačiau ji negali baigtis tol, kol kartojasi problemos, netektys ir TV reportažai. Ir mes šiuo atveju esame visi, visos ir vis*. Jau su žodžiais, galbūt leisiančiais pakloti savo išlikimo pamatus.