Rūtos Karčiauskaitės nuotr.

 

Tik šiemet suvokiau, kad pirmą kartą titravau prieš penkiolika metų. Tai nutiko atsitiktinai – dirbau viename kino festivalyje, dorojausi su nesibaigiančiomis atsakomybėmis, ir staiga supanikavo pradedantis titruotojas. Tuo metu vyko Adolfo Meko retrospektyva, rodyta iš trūkinėjančios juostos Kauno viešojoje bibliotekoje. Pamenat tą paslaptingą erdvę, tinkamą kino klasikai? Užtildžiau telefoną ir pati sėdau titruoti; neįprastas veiksmas, vedantis į finišą, suveikė kaip vitamino dozė. Filmai iš pirmos eilės įgavo savito ryškumo, kūnas – adrenalino.

Tada viskas vyko archajiškai. Pasirodžius angliškiems titrams ekrane, reikėdavo paspausti mygtuką, kad atsirastų vertimo skaidrė. Jai pasibaigus įjungti kitą, šįkart be teksto. Taip titrus spaudinėdavome ranka, vidutiniškai pusantro tūkstančio kartų per seansą. Nuolat galėjome susikirsti neišgirdę išversto atodūsio (visokių foninių „ai“ ir „oi!“), nes titruojamų filmų nebūname matę. Sykį nedaug trūko, kad apsiašarojusiai salei titru ne laiku išduočiau Michaelio Haneke „Meilės“ pabaigą. Ilgainiui supratau, kad per šį vaidmenį stipriai panyru į svetimas kalbas, o filmą patiriu ir per tekstą. Intuityviai jų mokiausi, žavėjausi, kartais su trumpu lietuvišku sufleriu titruodama tik pagal klausą. Todėl kartais pamenu ne filmų scenas, o intonacijas.

Šiandien titrai automatiškai seka garsus. Dabar pirmoje eilėje dažniau stebiu ne žodžius, o programoje kapsinčias tylos sekundes tarp dialogų. Paleisti automatinį kalbos srautą filme, kuriame daugiau tylima, nei kalbama, kartais pavojinga. Po seansų vis dažniau rašau laiškus „frame rate buvo geras“ – kaip sergstinti jungtis, atsakinga už reguliuojamą titrų tempą, ir pirmoji naujo vertimo vertintoja ekrane. Todėl filologinė aistra nedingo, tik pasikeitė. Įgudau per seansą sekti kalbos srautą ir žymėtis technines klaidas, vertimo riktus. Šalia pasodinti savanoriai jų nepastebi.

Šis hobis padeda išgyventi sezoninę prieblandą. Man vis dar įdomiausi dalykai vyksta ne žengiant pro paradines duris, ties prožektorių „check-in’u“ bet matomi iš aparatinių, kur bendruomenė dalinasi titrų dievo linkėjimais, sulaukia DI sugeneruoto himno ir puikių rekomendacijų. Grįžtu į pirmą eilę ir dėl jų. Turbūt nebeilgai – titruotojus greitai rašysim į raudonąją kino knygą, kažkur tarp pažangos prarytų taperių ir kino teatrų dailininkų.