Iki Renesanso epochos Vakarų civilizacija gyveno tradiciškai tvarkomame pasaulyje. Sociologas ir kultūrologas An­thony Giddensas veikale „Modernybė ir asmens tapatumas“ teigia, kad antikos ir viduramžių žmonės buvo įpratę save įkurdinti ne erdvėje, o vietoje. Vadinasi, pasaulis už horizonto, matomo per savo namų langą, ne tiek ir svarbus. Ypatingą prasmę turi tvarkymasis savo aplinkoje, kuri niekaip neįkontekstinama – feodalizmo laikotarpiu žmogui prasmę turi tik tai, kas vyksta jo kunigaikštystėje; žinios sklinda lėtai ir pasiekia pavėluotai, kai žmogaus apsisprendimas pagal tas naujienas elgtis vienaip ar kitaip jau nėra svarbus. Tradicinės tvarkos žmogus jaučia didelę atsakomybę už gyvenamąją vietą, jam rūpi savi interesai, neišplečiami iki valstybės, regiono ar žemyno. Tai nereiškia, kad toks žmogus orientuotas tik į save – ypač svarbi tampa atsakomybė už greta esančius, todėl itin stipri šeimos institucija, žmogus retai jaučiasi vienišas minioje. Tradicinė tvarka žmogui diktuoja šeimininko nuostatas daugelio aplinkos daiktų, gyvenvietės atžvilgiu. Toks žmogus kur kas mažiau susiduria su socialinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis problemomis.

Nuo Renesanso prasideda tai, ką teoretikai apibrėžia kaip modernizaciją. Ji visapusiška, nes apima ir ekonominius santykius, ir požiūrį į daiktus, reakcijas į vis greičiau sklindančią informaciją. Modernybės žmogus jau įsikuria ne vietoje, bet erdvėje. Buvimas ir gyvenimas praranda konkretumą ir tokią griežtą atsakomybės nuostatą savęs ir kito atžvilgiu. Dar XVI a. atsiranda tai, ką dabar vadiname virtualybe. Žmogus praranda galią spręsti minėtas visuomeninio gyvenimo prob­lemas, nes jas lemiantys veiksniai jau priklauso nuo žmonių grupės, bendruomenės, kolektyvo. Toks žmogus kur kas labiau susvetimėjęs savęs ir pasaulio atžvilgiu. Šeima, religija, kultūra, menas, filosofija, politika daug labiau nevienareikšmės sritys, nes informacijos sklaida vis spartėja. Įprasta manyti, kad modernybė kaip modernizacija yra neabejotinai teigiama tendencija Vakarų visuomenių raidoje, nors pasaulis tampa daug sudėtingesnis ir žmogus gali suvokti visą jo absurdą.

Iki nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais mūsų valstybė, išskyrus Vilnių, gyveno tradiciškai: žemdirbio žvilgsnis nesiekė toliau nei jo ūkio ribos. Iki XX a. pradžios Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Europos agrarinių valstybių, žmogus per visą gyvenimą gaudavo tiek informacijos, kiek dabartinis susiurbia per kelias valandas. Kaunui tapus nepriklausomos Lietuvos sostine, čia irgi ėmė virti modernus gyvenimas: studentai vyko mokytis į Vakarus, atsirado radijas, suklestėjo architektūra... Vis dėlto tai buvo iliuzija. Tarpukario Kaune apsilankę užsieniečiai viešai teigdavo, kad Laikinajai sostinei iki europietiško lygio dar labai toli. Tik sovietmečiu Kaunas, kaip ir visa Lietuva, buvo techniškai modernizuotas, kad ir kaip prieštaringai tai dabar skambėtų. Po nepriklausomybės atkūrimo Kaunas tapo unikalus būtent tradicinės ir moderniosios tvarkos jungties požiūriu. Žaliakalnio privatūs namai ir miesto centro kraštovaizdis verčia manyti, kad čia vis dar esama žmonių, gyvenančių tradicine tvarka, nors kontekstas jau postmodernus.

„7 Kauno dienos“ tai „LRT Kultūros“ kanalo laida, kurioje, priešingai nei laidose apie sostinę ar kitus miestus, kuriamose žurnalistų vilniečių, dar galima užčiuopti retus ir vertingus gyvenimo pagrindus: atsakomybę už miestą, susivokimą esant kauniečiu ir niekuo kitu, dėmesį aplinkai, kurią sutvarko ne institucijos, o pirmiausia patys žmonės, vis dar gyvenantys Kaune kaip vietoje, o ne kaip erdvėje. Iš šio specifinio „naminio“ bruožo, manau, ir kyla kitų Lietuvos didmiesčių gyventojų panieka Kaunui kaip senamadiškam ir nemoderniam, susisvarbinusiam miestui. Iš tiesų priekaištai rodo, kad Kaunas turi gerokai giliau nei kultūrinė atmintis siekiančius gyvenimo pagrindus – tai, kas nulemia kasdienį, o ne šventinį laiką. „7 Kauno dienos“ trumposiomis žiniomis ir penkių ar šešių minučių trukmės reportažais atskleidžia tai, ką dar galima išvysti Kaune: privačias iniciatyvas, kritišką, o ne neapykantos kupiną santykį su vietos valdžia, naujienas, kurios labai svarbios ne visos valstybės, ne pasaulio, tik regiono lygmeniu. Ši laida nuosekliai plėtoja regionalumo sampratą ir gyvenimo būdą, diktuojamą stebėtinai ir unikaliai nenutrauktų ryšių su praeitimi. Juk tai, kas senamadiška, po kelerių metų ar po dešimtmečio bus didžiausia vertybė. „7 Kauno dienos“ kada nors taps puikia archyvine antropologine medžiaga, nestokojančia ir žanrinio ar teminio eksperimentavimo. Pokalbiai, vykstantys traukinyje „Kaunas–Vilnius“, akivaizdžiai demonstruoja, kad išlikusios tradicijos turi ne vien kasdienę, bet ir egzistencinę prasmę. Kai pasaulis skęsta reikšmių begalybėje, Kaune vis dar yra pras­mė gyventi.