Kaži, ar labai nusižengčiau tiesai, jei Tito Lauciaus „Parado“ nevadinčiau komedija? Na, tokia, kai gali pažįstamiems pasigirti: „Jau kaip prisižvengiau, vos kukurūzų spragėsiais nepaspringau.“ Kas galėtų paneigti, kad tokia šiuolaikinės komedijos, kaip žanro, siekiamybė? Juk dabar iš ko nors juoktis baisu, kad nebūtum nulinčiuotas. O ir suprasti, kas yra juokas, žmonėms, regis, darosi vis sunkiau. Tad fiziologinės komedijos ir tampa žanro prieglobsčiu.

Žinoma, tai tik seno krieno paburbėjimai, ir visai ne apie „Paradą“. „Paradas“ – švelnus ir mielas, ganėtinai sklandus filmas su kur ne kur girgžtelinčiu liūdesio žvirgždeliu; filmas apie mūsų kasdienybę, gyvenimo rutiną, kurią (ne)maloniai sukrečia netikėtas įvykis. „Paradui“ nesvetima ir autoironija, kai neužmirštama pasišaipyti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Autoironijos galėtų būti daugiau, stipresnės, bet juk nereikia norėti per daug. Dar kas apkaltins neturint savivertės.

 

„Paradas“

 

Komedijai, kaip ir kitiems žanrams, reikalingas įtraukiantis pasakojimas, siužetas, intriga. Trumpai tariant, istorija. Geriausia – autentiška, grįsta asmenine patirtimi. Taigi nieko nuostabaus, kad „Parade“ tokia ir figūruoja. Savaime suprantama, šiek tiek nustembi, kodėl figūruoja būtent bažnytinis teismas; nors, gerai pagalvojus, kodėl gi ne? Negi administracinis? (Tik pagalvokit apie filmo anonsus – taigi žiovulys žandikaulius išnarins tokį išgirdus!) O baudžiamasis jau krypsta į kitą žanrą. Bažnytinis – jau ir šiokia tokia egzotika, ypač žmonėms, kurie nelabai ką žino apie Katalikų bažnyčios jurisprudencijos reikalus, ir kiek kraupoka; paslapčia viliesi – gal ir inkvizicija šmėkštelės? Be to, ir kunigai – įdomūs personažai (ačiū Dievui, filme jie nėra juokingi blogąja prasme – kaip tam tikri pasauliečių įsivaizduojami stereotipai).

Galima teigti, bažnytinio teismo tema gana gerai išnaudojama – tiek, kiek siekia autentiška patirtis, – bet į platesnius aspektus nesigilinama. Tai nėra filmo trūkumas, veikiau privalumas. Juk visi puikiai suprantame, kad Miglės ir Eimanto tuoktuvės bažnyčioje, vėliau – Eimanto ir Gabijos troškimas vėl tuoktis bažnyčioje, o galiausiai, filmo pabaigoje, Igno pasiūlymas Miglei („Gal ir mes susituokim bažnyčioje?“) – žmogiškoji inercija, paklusimas madai, lipimas ant to paties grėblio, iš kurio ir pasišaipoma. Ir šiaip jau po filmo juokeliais slypi visai rimti dalykai – neteisingas liudijimas, liudininko papirkimas (Arvydo scena); melas gali pasirodyti juokingas, bet iš esmės jis – kaip ir visas blogis – banalus.

Bene maloniausias „Parado“ bruožas (dialogai, scenos, pauzės) – tai, kad paliekama erdvės žiūrovui pačiam atsakyti į keliamus klausimus. Filmo tekstai turi potekstes. Kad ir paskutinioji scena (Igno pasiūlymas tuoktis bažnyčioje) – ja galima nepatikėti, priimti kaip lengvabūdišką, bet galima suvokti ir kaip naują avantiūrą, iš kurios vėl gali išsirutulioti kas nors kurioziško.

Kitas žavus bruožas, persmelkiantis visą filmą tarsi madlenos aromatas, – praėjusio laiko nostalgija. Iš nostalgijos ir nostalgikų paprastai juokiamasi, kartais gal ir pagrįstai, tačiau „Parade“ praėjęs laikas grįžta, vis „atsisuka“ per filmo juostą (Miglė žiūri savo vestuvių videoįrašą), apsvaigina kaip eteris ir vėl nuteka į praeitį. Ir vėl pagarbiai, subtiliai paliekama potekstė, „neatsakymas“ – režisierius neteikia stereotipinių, nuspėjamų sprendimų, neaiškina suprantamų dalykų, kitaip tariant, nelaiko žiūrovo idiotu ir jam nepataikauja. Tai epizodai, kuriuose laikas tarsi išimamas, prasukamas (Dovilės atvykimas, šeimos susitikimas) arba sulėtinamas, ištęsiamas (vaikų brovimasis per šlapią mišką su instrumentais ir koncertiniais rūbais). Režisieriui svarbu ilgiau rodyti automobilio priekaboje vežamą skalbyklę nei jos taisytoją Arvydą – tada ir pradedi įtarti, kokias vertybes jis laiko prioritetinėmis, ir tie įtarimai vėliau pasitvirtina.

Sakoma, gera komedija priverčia žiūrovą tuo pat metu juoktis ir verkti. Senas krienas, aišku, nepraleis progos pasakyti, kad tokių komedijų dabartės nėra, nes šiuolaikiniai meno repertuarai subalansuoti arba vienam, arba kitam. Bet „Paradas“ teikia vilčių, kad misija įmanoma.

Renata Šerelytė – rašytoja, scenaristė.