Kovo 27-oji

Dėkui Dievui ir turbūt ponui Biručiui, Teatro diena iš snobiško Vilniaus persikėlė į Panevėžį (iš ten transliavo LRT Kultūra). Šventės atmosfera išsyk pakilo keliais laipsniais, tapo jaukesnė, natūralesnė, pasidaryta visų pirma sau patiems. Štai tokiam ne reprezentaciniam, o gyvam teatrui, kuriam užtenka nepretenzingo portalo, kurio gilumoje žydi, tiesiog klesti pavasario medžiai. Atrodo, tai vyšnių sodas, taip, tas pats – niekaip nenumarinamas, neiškertamas, pats trumpalaikiškiausias menas – Jo Didenybė Teatras.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vykusioje šventėje dalyvavo ir maestro Miltinis – kaip gerai, kad kadaise jo smarkaus kalbėjimo teatre, gatvėje, namuose buvo tiek daug nufilmuota! Štai koks likimas – 2014 metais Miltinis netikėtai tampa naujo teatrinio šou, arba senamadiškai tariant, kapustniko „režisieriumi", raudonu siūlu, nugarkauliu, vadinkit, kaip norit. Viską sureguliuojančiu, be to, jo tapyto autoportreto reprodukcijos pavidalu nukeliaujančiu į kiekvieno Auksinio kryžiaus laureato namus (renginį režisavo Asta Einikytė).

Laureatai pasiimti savųjų Kryžių bėgo, lipo ir net čiuožė – gerai, kad pirmoj daly buvo daug šokėjų, kurie gal ir uždavė laisvo judėjimo, kalbėjimo ir t. t. intonaciją.

Visada stebiuosi, kaip šilto ir šalto patyrusios holivudinės ar pasaulio muzikos žvaigždės, žaižaruojančiose scenose atsiimdamos apdovanojimus, nesugalvoja, ką pasakyti, ir linksi standartinius „ačiū". Šis kaustantis virusas dar neįsismelkė į improvizuoti vis dėlto sugebančias mūsų teatro žmonių smegenis – be to, ir šilta naminė aplinka skatino improvizaciją. (Tiesa, tikėjausi, kad, pavyzdžiui, iškalbingi ir protingi Nelė Savičenko, Martynas Nedzinskas ar Saulius Čičelis tars „ačiū" to šiuo atveju labiausiai nusipelniusiam... dramaturgui Antonui Čechovui, bet nesulaukiau.) Minist­ras prasitarė, kad kitais, Etnografijos metais, šventė gali įvykti ir Klojimo teatre –­ manyčiau, tą žinią blaiviai mąstantys teatralai galėtų priimti ne kaip humorą ar įžeidimą, o kaip iššūkį mūsų autentiškam, dar neunifikuotam Europos teatrui.

Gaila, kad kasmet pakeičiama kritikų vertinimo komisija tebebijo būti kritikuojama ir vis nepasiūlo įsteigti naujos vertinimo kategorijos kritikui. Jei šitiems „niekdariams" daug kas gaili Kryžiaus ar Auskaro, tai galima juk sugalvoti kokį Svogūną, na, tokį, kuris skamba išdidžiai... Ta proga menufaktura.lt galėtų išbandyti ir, kaip kokie oro uosto darbuotojai, paskelbti „nieko nerašymo streiką" –­­ pažiūrėtume, ar ilgai visi vaidintojai ištemptų, sulaukdami iš mielų žiūrovų tik dviejų žodžių „patiko" ir „nepatiko".

Gudrioje kategorijoje „Lietuvių autoriaus pastatymas" dabar galima apdovanoti ne vien dramaturgą, kuris, o varge, niekaip neprasikala Marijos žemėje, o ką tik nori. Šviesų dizaino dailininkas štai egzistuoja, o dramaturgo, inscenizatoriaus, idėjos autoriaus vardas pradingo, jis „susilipdė" su kitais spektaklio statytojais (kaip ir atsitiko su Sigita Ivaškaite). Teatre, palauk dar, neatsižegnok, ne vien vaizdas, bet ir žodis!

Ką padarysi, ne taip suformuluoti, „neteisingi" komisijos sprendimai kasmet ginčijami (ir aš pasigedau man geriausio „Mano tėvo – Agamemnono", kuris padarytas nesaviškio, ar „Jobo knygos", kuri kitais metais bus išvėsusi). Tačiau tokia jau komisijų dalia.

Teatro dalia – garbingai išgyventi iki