Nepaliauju stebėtis, kas palaiko italų režisierės Alice Rohrwacher personažų gyvastį. Labai retai išvysime juos ką nors ragaujančius, o jei kas ir pasiūlo kąsnelį, jie paprastai iš kuklumo atsisako. „Dangiškojo kūno“ (2011) herojė mergaitė Marta nusiteikusi prieš žuvį bei kalmarus ir verčiau suvalgo šaldytą pusgaminį. Keturios sesės filme „Stebuklai“ (2014) prašo mamos iškepti blynelių, bet apskritai joms pakanka arbūzo riekės ar laukinių uogų, nuraškytų nuo krūmo. „Laimingojo Ladzaro“ (2018) protagonistas mėgsta išsivirti kavos nuošalioje kalnų buveinėje, tačiau dažniau matome, kaip ja vaišina kitus, o ne geria pats. Foniniams veikėjams atitenka šiek tiek daugiau, bet irgi trupiniai – ančiuvis ar bulvių traškutis. Vienintelį sykį varguoliams nušvinta puotos viltis, kai nuskurdęs ir pakvaišęs markizas pakviečia juos pietų ir netgi paprašo ta proga dailiau apsirengti. Tačiau pasirodo, kad pokylis tėra fantazijos vaisius. Markizas pats seniai badmiriauja, ir bedaliai iš gailesčio jam palieka padėklą su saldumynais, kuriems rafinuotoje konditerijoje ištaškė savąsias santaupas.
Tik kaip čia išeina – juk šie personažai tiesiogiai prisideda prie maisto atsiradimo. Saulės išdžiovinti ir vėjo nugairinti, jie augina daržoves ir gyvulius, pluša daržuose ir renka medų. Martos mama dar neprašvitus jau sukasi kepykloje, sesės, vejojamos choleriško tėvo bitininko, nudirba vaikams, rodos, neįveikiamus darbus – surenka pabėgusį spiečių ir prižiūri medaus gavybos procesą. Ladzaras dirba viską, ką jam paliepia, o pagrindinė jo darbo vieta yra tabako plantacija, kur, žinia, užauga efemerišką skonio pojūtį suteikiantis produktas.
Iš dalies dėl abejingumo penui personažai atrodo nepavaldūs žemiškojo laiko dėsniams. Režisierė irgi neskuba išduoti, kokioje epochoje mes atsidūrėme. Ji tarytum visai nesirūpina siužetais, leidžia spontaniškai reikštis neprofesionaliems aktoriams, o pati stebi religines procesijas ar meilės serenadas, lyg tebūtų etnografinės ekspedicijos į nenusakomą laiką ir erdvę dalyvė. Laikas čia iš tiesų tarytum išgalvotas, sukurtas pačios režisierės. Kas tie bitininkai – šiuolaikiški tvaraus ūkininkavimo atstovai ar nuo gyvenimo atsilikę nelaimėliai, nelegaliai apsigyvenę apleistame name? Bitininkas pareiškia, kad šiandienis pasaulis artėja prie galo, nors sąlygos, kuriomis gyvena ir dirba jo šeima, veikiau primena laikų pradžią. Filme „Laimingasis Ladzaras“ apskritai regime pačią tikriausią baudžiavą. Susispietę į daugiavaikę bendruomenę iš artimų ir tolimų giminaičių, nenusakomais skarmalais apsitaisę valstiečiai netgi neturi teisės niekur išvykti, negavę savo šeimininkės markizės leidimo. Bet štai filme staiga suskamba 10 dešimtmečio hitas, kurio klausosi markizės sūnus džiovininkas, o galutinai laiko pojūtis susijaukia, kai Ladzaras, nukritęs nuo aukšto skardžio, prisikelia, bet praėjus daugeliui metų.
Tokia laikų amalgama A. Rohrwacher filmuose padeda matyti, kas pasaulyje keičiasi ir kas nekinta. Ladzaras po prisikėlimo stebuklingai išlieka jaunas, tačiau, kai po ilgų klajonių randa senstelėjusius saviškius, pasirodo, kad jų gyvenimas irgi ne itin pasikeitė. Išgelbėti iš vergovės ir išgabenti į miestą, jie tapo nešuliais apkibusiais miesto bastūnais, vagimis ir sukčiais, kuriems puikiai praverčia gėrybių rinkimo įgūdis ir mokėjimas tenkintis mažu.
Pūsdama dūmus markizė ramiai dėsto, kad visuomenėje išnaudojimas sudaro uždarą grandinę, nes vieni engia kitus. Tad markizė tėra viena iš grandžių – nei geresnė, nei blogesnė už kitas. Negali sakyti, kad jos žodžiuose nėra tiesos: štai kunigas filme „Dangiškasis kūnas“ renka nieko nesuvokiančių vargdienių parapijiečių parašus už reikiamus politikus, o skurdžiai bitininkai apsiima globoti jauną nusikaltėlį ne iš humanistinių paskatų, bet norėdami pasinaudoti juo kaip nemokama darbo jėga. Beje, labiausiai eksploatuojami patys mylimiausieji, kaip antai paslaugusis Ladzaras ar numylėta bitininko duktė.
Markizei pro cigarečių dūmus toks gyvenimas atrodo sklidinas senamadiško žavesio. Jai netgi atneša krėslą ir skėtį, kad ji galėtų stebėti, kaip valstiečiai lieja prakaitą prie tabako smulkintuvės. Baudžiauninkų prievaizdas irgi audringai žavisi natūraliu gyvenimu, tikru duonos ir vyno skoniu. „Stebukluose“ televizijos komanda su pačia Monica Belucci priešaky ieško šioje vargingoje žemėje etruskų gyvenimo liekanų, kurios atitiktų ekologinio ūkio reikalavimus. Ir tikrai: vietiniai ūkininkai, aptaisyti įstabiais apdarais ir susirinkę finalinėje televizijos žaidimo laidoje, atrodo turbūt ne prasčiau už tuos etruskus.
A. Rohrwacher filmuose pasaulis išsaugojo pirmykščio natūralumo likučius, tačiau jis nėra stabilus, tvarus, apsaugotas ir saugantis. Dulkių prisigėręs, melsva migla aptrauktas oras filme „Laimingasis Ladzaras“ bylote byloja, kad dulkės čia virsta dulkėmis ir anksčiau ar vėliau visi viską praras, įskaitant pačią markizę. Otaro Joselianio kine būti išmestam iš namų, prarasti socialinį statusą neretai reikšdavo išsilaisvinimą. Kartais jo veikėjai net specialiai susidėdavo su vagimis ir valkatomis, tarp kurių galėjai sutikti ne vieną kilmingą asmenį, o daiktus kuriančių ar taisančių amatininkų darbą gaubė kilnus susikaupimas. Tačiau „Laimingajame Ladzare“ markizė sako, jog iš laisvės žmogui menka nauda, nes, tapęs laisvas, jis supranta tesąs vergas. Na, o darbas A. Rohrwacher filmuose yra tiesiog nepakeliamai sunkus, tad miesto valkatomis virtę „Laimingojo Ladzaro“ baudžiauninkai neturi jokių sentimentų ligtoliniam gyvenimui gamtos apsupty.
Vis dėlto filme „Dangiškasis kūnas“ Marta nuolat stebi berniukus, gyvenvietės pakraščių šiukšlynuose diena po dienos renkančius ir kažin kur gabenančius išmestus rakandus. Toks įspūdis lyg šioje veikloje turėtų slėptis Martai svarbi žinia ar atsakymas, kurio ji niekaip negauna priverstinai lankydama pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui būrelį. Vėliau, netyčia atsidūrusi apleistame miestelyje, ji iš seno kunigo išgirsta, kad Kristų artimieji laikė bepročiu ir kad jis jautėsi Dievo apleistas. Tada jau su savo parapijos kunigu, išsekusiu nuo nesibaigiančių vargų ir priešrinkiminių agitacijų, Marta gabena didžiulį senovinį Nukryžiuotąjį, pritaisytą prie automobilio stogo, ir galiausiai jį vis tiek pameta. Tačiau atrodo, kad režisierės filmuose skurdžios gyvenvietės, asketiškai didingi kraštovaizdžiai ir veikėjų gyvenimas, redukuotas iki poreikio tiesiog išgyventi ir sykiu iki esminių pradų, vis dar mena Kristų, kuris, anot Česlovo Kavaliausko, apiplėšė pats save.
Tad koks tas A. Rohrwacher personažų penas? Ko gero, tiesiausią atsakymą išvystame filme „Stebuklai“, kur mažoji bitininkė lyg skaniausią auksinį gėrimą rieškučiomis semia ir geria saulės spindulius, pluoštu krintančius pro kamaraitės langą.