Romo Lileikio filmu „Aš esu“ (1989) kino centras „Skalvija“ pradėjo ciklą, žvaliai pavadintą „Tegyvuoja lietuviškas kinas“. O man šis kūrinys – kaip branginama paslaptis, glūdinti paralelinėje kino istorijoje. „Aš esu“ – vienas tų filmų, kurie dėl aplinkybių ar atsitiktinumo nepatenka į oficialų kanoną. Jie lieka beveik nežinomi, tačiau taip likimas juos saugo. Tokie kūriniai – amžinai jauni, jų nenuzulina nei dažni seansai, nei kalbos apie juos. Išvengia jie ir tradicijos sunkio, nes klasiką gal ir gerbiame, bet, kaip ir viskuo, kas visuotinai pripažįstama ir privaloma, per daug nesidomime. Tačiau šių kūrinių poveikis sklinda kitais būdais. Man įstrigo Grigorijaus Kanovičiaus žodžiai apie 7 dešimtmečio lietuvių poetinę dokumentiką: kai kurie kūriniai pasižymi tokia didele menine jėga, kad mus veikia vien pats tokių kūrinių egzistavimo faktas. O ir įvertinimą, pripažinimą jie pelno kitokiais, netiesioginiais ir nenuspėjamais, keliais. R. Lileikis po seanso pasakojo, kad Kino studijoje jo filmo niekas nesuprato, tačiau per klaidą išsiuntė į Estorilio festivalį Portugalijoje, kur visų nuostabai jis pelnė laurus.
Kadaise pavadinau filmą „Aš esu“ mažuoju šedevru turbūt dėl „fizinių“ jo ypatybių. Trunka valandą su trupučiu, erdvė daugiausia driekiasi Vilniaus Didžiosios gatvės prieigose, pasakojimas – neišplėtotas, lakus, o ir pagrindinis veikėjas čia vaikas. Bet dabar, po ilgo laiko tarpo vėl jį pasižiūrėjusi, galvoju: o kodėl negalėtų būti didysis šedevras, kam čia kuklintis? Kitus lietuvių filmus dažnai giriame su visokiausiomis išlygomis, tačiau, tiesą pasakius, ne tiek daug kino juostų, taip lengvai ir sklandžiai lyg tikra juosta besivejančių.
Pastebėjau dar tokį dalyką: „slaptojo kanono“ kūriniai keistai iškreipia – o gal praplečia, išgilina – laiką ir atmintį. Neretai kaip pro rūką atrodo, kad esu jau mačiusi juos anksčiau, – matyt, taip pasireiškia minėtas meninės jėgos poveikis. Šiuo atžvilgiu filmas „Aš esu“ man ypatingas ir tuo, kad padėjo atpažinti ir suprasti šį mechanizmą, nes paties kūrinio efemeriškas siužetas ir poetika atspindi kelią į žinojimą, nežinia iš kur kylantį, lyg iš vidinių išteklių atkurtą.
Paviršinis filmo sluoksnis – tai pasakojimas apie Joniuką ir jo vienišą mamą, kuri vieną dieną dingsta, kaip suprantame – išeina pas vyrą. Tik tai ne buitinis ar psichologinis, bet filosofinis siužetas, nes mamos dingimas Joniuką atveda prie mirties temos. O, kaip sakė Aleksandras Piatigorskis, filosofuoti apie mirtį galima tik perėjus nuo trečiojo gramatinio asmens prie pirmojo. Kai iš namų išeina mama, Joniukas irgi iškrenta iš gyvenimo ir ima galvoti, užduoti klausimus apie vienatvę ir mirtį. Kieme sutiktai mergaitei jis sako, kad yra iš vaikų namų, kitą kartą – kad vienuolis, dar vėliau – kad vagis. Taigi iš pradžių kitų pamestas, o paskui – jau pats pasirinkęs atskalūno kelią. Mergaitė siūlo jį įsivaikinti, tada nori būti vagies žmona, sykį net pietus išverda, bet Joniukas „šeiminius“ pasiūlymus atmeta. Į mokytojo klausimą pamokos pradžioje „Vardas?“ Joniukas šaltai atsako „Auksinis kardas“, tarytum taip nukirstų saitus su pasauliu. Beje, kai vaikas teiraujasi senelės apie tėtį, ji pareiškia, kad jo nėra, nes Joniukas prasidėjo iš Šventosios Dvasios. Šis teiginys gal ne toks jau ekscentriškas: vaikas ir pats nujaučia, kad ieškoti ištakų ir atspirties reikia kitur, anapus įprastinių ryšių.
Sakoma, siela visad išlieka jauna, bet vaikams neretai būdingas jausmas, kad jie yra senesni, daugiau patyrę ir žinantys už kitus. Filme išsklidęs šis giluminis pojūtis ir Joniuko troškimas susivokti, kaip toliau gyventi atskalūno gyvenimą. Nemažą filmo laiko ruožą užpildo klajonės tarp namų ir mokyklos. Nors mokykla ir turėtų tapti žinojimo vieta, Joniukas visaip vilkina ėjimą jos link. Šiaip ne taip pasiekęs klasę, prie lentos jis turi papasakoti apie žmogaus kilmę, ir nelabai nutuokia ką. Todėl ima postringauti, kad sykį Maskvoje matė undinę, taigi lietuviai kilę iš jūros. Atrodo, Joniukas išdarinėja niekus, bet čia svarbus vienas dalykas. Užsikabinęs už tariamo prisiminimo Joniukas bando žinojimą ištraukti iš savęs, lyg miglotai nujaustų, kad tai yra galimybė sugriebti kitokio pobūdžio supratimą, o ne tą, kurį teikia mokykla, primenanti kunstkamerą su stiklo indais ir pritaisyta žvėries galvos iškamša virš lentos. Visgi egzistuoja vieta, po kurią įmanoma nardyti kaip po atmintį ir taip mėginti prisiminti, suprasti. Tai miestas, kur Joniukas slampinėja vietoj pamokų. Taip, jis tebeieško mamos, jos siluetas vis vaidenasi skersgatvyje. Tačiau Vilnius – tai ir vaiko filosofinės kelionės išklotinė. Suspausta ir tuo pat metu daugiamatė senamiesčio erdvė, išplėsta langų atspindžių, arkų, Šv. Jonų bažnyčios varpinės, – tokiame mieste įmanomas netiesinis judėjimas, matymas ir gyvenimas.
Ypatinga šio filmo dvasia užgimsta iš alchemijos, kai dokumentinis miesto realybės klodas vis prasiskverbia į kūrinio pasaulį (juk, kaip sakė režisierius, anuomet nebuvo mados uždaryti gatvių filmuojant). Bet galima pažvelgti ir atvirkščiai. Lemtingas vaiko gyvenimo metas čia sutampa su 9 dešimtmečio priešaušriu – laiku, kai visi žvelgėme panašiai kaip Joniukas ir kai realybė buvo įgijusi papildomą matmenį. Skaidri melodija iš legendinės R. Lileikio ir Audriaus Balsio „Kiaulės sakmės“, kurios Joniukas klausosi filmo pradžioje, perlaidojimo procesijos, naktiniame mieste plevenančios žvakių liepsnos, pirmosios krišnaistų eisenos Pilies gatvėje, blausi kavinė su mintyse nugrimzdusiais lankytojais ir prieblandoje rūkstančiu kavos aparatu – tai tik kelios dokumentiškai tikslios, jautrios ir sykiu nerealios, lyg atskilusios nuo tikrovės filmo detalės.
Joniukas, matydamas vaizdus, įvykius, apeigas, kurių prasmės iki galo nesupranta, ir pats atlieka savotiškus ritualinius veiksmus (kopia į bokštą skambinti varpu). Kartais jie primena beveik masonišką iniciaciją – beje, stilingas masonų būrelis filme kaip vilnietiškas ženklas irgi yra (kaipgi nesutiksi su režisieriaus žodžiais „koks Vilnius be masonų“). Tačiau Joniuką labiau traukia dvi mįslingos mokytojo ir fotografo figūros. Jos išnyra iš rūko dar filmo pradžioje ir ilgainiui, kaip ir tikrovė, pasipildo mįslingu matmeniu. Fotografas pasirodo besąs alchemikas, ir jo laboratorijoje Joniukas stebi, kaip ryškalų skystyje tai išsilieja, tai ryškėja žmonių veidai, – tarsi toje pirmapradėje jūroje, iš kurios, remiantis Joniuko hipoteze, yra kilę lietuviai. Kitame epizode vaikas kopia į bokštą su mokytoju-vienuoliu ir skaidriu balsu byloja, kad nieko baisaus, jei juodu ir pražūtų, nes po daugel metų ir vėl atsirastų.
Dabar galvoju, kad šis filmas pritraukia kitą kūrinį – Platono dialogą „Menonas“, kuriame vaikas, Sokrato padedamas, iš atminties prikelia Pitagoro teoremą, nors niekad tokių dalykų ir nesimokė. Joniuko vienišumo niekas nepalengvina, tačiau galiausiai atrodo, kad, galvodamas apie mirtį, žvelgdamas į Vilnių ir save patį, jis kažką prisiminė ir taip įgijo tą papildomą matmenį. Žinia, pagal Platono prisiminimo teoriją mokytis – tai prisiminti, atrasti žinojimą savyje. Ar ne todėl kadaise, kai žiūrėjau „Aš esu“ pirmą kartą, man atrodė, kad esu šį filmą mačiusi jau anksčiau?
Rūta Birštonaitė – informacijos apie asmenį nerasta.