× Toma Vidugirytė

Jaunosios kartos režisierius Vytautas Tinteris šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristato dokumentinį filmą „Dažnių žvejyba“. Tai nėra įprasta dokumentika, kurioje istorija pasakojama per įvykius, faktus ar žmones. „Dažnių žvejyba“ labiau apie emociją ir potyrį. Per pagrindinį filmo veikėją – garsų gaudytoją ir kolekcionierių Audrių – Vytautas kuria dokumentiką apie garsą. Dabartiniame vizualiajame, triukšmingame pasaulyje režisierius žiūrovui primena, kokia mums svarbi klausa, kaip girdime garsus ir kaip jie mus veikia. Su Vytautu pasikalbėjome apie „Dažnių žvejybą“, kino teatrų ateitį ir garsą.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Domėtis kinu ir kurti pradėjai labai jaunas. Kaip atsirado meilė kinui?

Kinas jungia visas meno rūšis ir yra universalus. Muzika, vizualusis menas, architektūra – šiomis sritimis domėjausi nuo vaikystės, ir kinas jas visas sulieja į viena, todėl man jis labai patiko nuo pat paauglystės.

Ar pameni pirmuosius bandymus kurti?

Kurti pradėjau dar mokykloje. Buvo trumpų filmų konkursas „Pravda“. Gal 9–10 klasėje sukūriau kelis minutės trukmės filmukus šiam konkursui. Dar buvo „Mobil AXX“ festivalis, kuriame telefonu reikėjo nufilmuoti trumpą filmą. O tuo metu dar nebuvo išmaniųjų telefonų...

Kai man buvo 16–17, priėjau prie Stasio Urniežiaus-Kunigaikščio Vildaugo ir užsirašiau jo numerį. Jis man paskambindavo, aš – jam. Kai atvažiuodavau į Vilnių, nueidavome pas jį į svečius. Jutube yra tarsi dokumentinis filmas apie jį, labai vaikiškas, naivus filmavimo būdas, natūralu. Man tada buvo 16 metų. Ėjau paskui jį ir filmavau – be jokių taisyklių, be įrangos, o tai labai miela. Ir tas butas Pilies gatvėje – sėdi palėpėje priešais Šv. Jonų bažnyčią ir matai visą senamiestį... Buvo ir daugiau bandymų.

Vėlesnių trumpametražių filmų žanrai ir temos gana skirtingi. Ar jau atradai savo stilių?

Manau, kiekvienas kino kūrėjas turėtų išbandyti skirtingas filmavimo pozicijas – įrašinėti garsą aikštelėje, prodiusuoti, pabūti operatoriumi, režisuoti, montuoti ar kurti garso dizainą – pajusti, ką tai reiškia. Labai svarbu.

Esu konceptualistas, idėjų žmogus, gal net ir kino formą renkuosi pirmiausia dėl to, kad vizualus mediumas geriausiai perteikia tam tikrą idėją. Filosofija man artimiausia.

Kas tau yra geras kinas?

Kūrėjai, kuriantys jau daug metų, turi gerą komandą. Aš neturiu komandos, su kuria dirbčiau daug metų. Tai mane riboja. Svarbi simbiozė tarp režisieriaus ir aktorių, režisieriaus ir prodiuserio, kuris labai svarbus, bet kartais pamirštamas. Filmavimo aikštelėje svarbu turėti stiprią komandą ir kurti gerą atmosferą, kad visi jaustųsi atsipalaidavę. O geras kinas verčia žmogų mąstyti apie jame keliamus klausimus dar ilgai po peržiūros ir asmeniškai paliečia, jaučiame tai, ką jautė scenarijaus autorius ir režisierius. Kai kurie filmai turi tą galią – pažiūri, išeini ir valandą ar dvi jautiesi, kaip jautėsi jį kūręs žmogus. Regis, tau būtų papasakojęs istoriją iš savo gyvenimo kur nors bare. Tai neapčiuopiamas, ore tvyrantis dalykas.

 

 

Naujausias tavo filmas „Dažnių žvejyba“ yra netipinė dokumentika, pasakoja apie garsą...

Sakyčiau, portretinis dokumentinis filmas. Jis įdomus pateikimu, t. y. per garsą. Jis miksuotas Muzikos ir teatro akademijos sferinėje salėje su 24 nepriklausomais kanalais. Garsinė patirtis yra kino ateitis, bet paprastam žiūrovui kol kas neprieinama. Tik milijardieriai gali įsigyti kino teatrą už kelis milijonus su specialiomis garso sistemomis, o ir labai brangu šioms sistemoms pritaikyti filmo garsą. Tai gali sau leisti tik tikrai didelių biudžetų filmai, bet kine garsas pasakoja papildomą istoriją ir gali sukurti daug stulbinamų efektų. Norėjau parodyti garso grožį ir tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau immersive audio patirtys taps prieinamos paprastam žiūrovui.

Per pandemiją daug kas pirko projektorius ir įsirengė kino teatrus namie. Jeigu namuose turi projektorių ir neblogą garso sistemą – ar nori eiti mažą kino teatrą, kur veikia panašus projektorius ir panašios kolonėlės? Įspūdis greičiausiai tas pats. Vienintelis būdas kino teatrams išsilaikyti – įrengti tai, ko negalime pritaikyti namuose.

Papasakok apie pagrindinį filmo veikėją Audrių Šimkūną. Kaip susipažinot?

A. Šimkūnas gyvena ir kuria Utenoje. Man tai buvo labai žavu, nes tokių žmonių, kažką netradicinio darančių ir kuriančių mažuose miestuose yra nedaug.

Susisiekiau su juo, susitikom, pasikalbėjom... Įspūdingas Lietuvos gamtos garsų archyvas. Žmogus tai daro labai daug metų.

Filmą nusprendėme kurti labiau eksperimentinį – apie garsus, kad nebūtų tas dokumentinis, kuriame kažkas analizuoja, žmonės kalba, pasakoja. Jis veikiau meditatyvus. Moderni pasaka apie garsų žvejybą, o Audrius kaip pagonių žynys eina per mišką ir atlieka ritualą – įrašinėja garsus. Jam tai tikriausias ritualas – keliauja, pabėga nuo miesto, atsisėda kažkur gamtoje, įrašo garsą. Kartais tiesiog klausosi gamtos. Manau, visiems lietuviams gamta yra artima. Man irgi. Toje gamtos tyloje ir ramybėje labai gera.

 

 

Išties filme labai daug gamtos. Jis ir pradedamas rudeninio pajūrio, t. y. ėjimo per kopą, vaizdais...

Ten Vecekrugo kopa, turėjusi tam tikrą reikšmę. Tai kraštas, kuriame labai ilgai išsilaikė pagonybė. Ši kopa – aukščiausia Kuršių nerijoje. Ji magiška. Jei užlipi per audrą, vėjas pučia iš marių ir iš jūros pusės, apsupa tave. O jeigu leidiesi žemyn, vėjas silpsta ir išgirsti miško ošimą. Labai įdomi garsinė patirtis.

Kodėl dokumentiniame filme apie garsus ir jų įrašymą tiek rituališkumo ir distopinės, apokaliptinės nuojautos?

Dabar, atrodo, sistema perkrauta, dideli informacijos kiekiai, mūsų gyvenime labai daug nereikalingų dalykų. Daugybė nereikalingų produktų ir paslaugų. Dvasinis žmogaus gyvenimas nykus ir menkas, o materia­lusis veši. Natūralu, kai yra toks stiprus disonansas tarp šių dalykų, žmogus jaučiasi patekęs į distopijoją. Visai netoli mūsų tikriausia distopija ir kraupūs dalykai dedasi... Tai jaučiame visi.

 

Filmo „Dažnių žvejyba“ kadrai

 

Kiek šių nuojautų pastebi dabar kuriamuose filmuose?

Tikrai daug, pradedant labai komerciniais ir baigiant labai nekomerciniais filmais. Žmonės mėgsta post­apokaliptinį, distopinį žanrą. Jais apeliuojama į tam tik­ras visuomenės žaizdas, bėdas ir ateitį. Kolektyvinė atsakomybė kalbėti apie tas problemas ir jas perteikti. Bet mane dabar kamuoja klausimas – mes kuriame, leidžiame filmus, o kokią funkciją kūrėjai atlieka per karą? Ar jie irgi taps tomis pačiomis žudymo mašinomis? Ar nujausdami, kas gali atsitikti, tik pavaizduojame ateitį, ar galime ką nors padaryti ir sustabdyti?

Pagrindinis veikėjas atkreipia dėmesį, kaip girdime garsus, moko klausytis. Tai gal ir filmu norima pamokyti žmogų klausytis ar išgirsti?

Žmogus nežino, kokią galią iš tikrųjų turi – klausydamasis gali susifokusuoti, pavyzdžiui, aplink girdėti daug dialogų ir nukreipti dėmesį į reikalingą. Vienu metu girdime labai daug kanalų, bet suliejame juos į visumą arba atskiriame reikalingą, o kitus ignoruojame. Galiausiai kartais nė nesusimąstome, kaip stipriai garsas mus veikia.

Ko sieki šiuo filmu?

Kartais atrodo, kad dirbame mirštančioje industrijoje, kur tiktoko įrašai diktuoja madas. Kai tiktoko ir instagramo videoįrašai taps kino normatyvu, ketinu užsirašyt į stalių kursus ir daryt kažką kita. Manau, vienintelis būdas industrijai išsaugoti ir padaryti ją išskirtinę – sukurti gerą garso sistemą ir turėti tam turinį. Labai norėčiau, kad žmonės suprastų, kaip tai yra svarbu, ir investuotų laiko, pastangų. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į garsą, garso pasaulį – kiek daug jis gali papasakoti. Man kartais garsas pasakoja daugiau nei vaizdas. Gyvename vizualioje kultūroje, kurioje žmonės išmaniuosiuose telefonuose žiūri filmus, o tai yra labai blogai – beveik be garso arba per prastas garso kolonėles...

Toma Vidugirytė mėgsta kalbinti žmones ir užrašyti jų istorijas. Domisi muzika, rinkodara ir kultūra.