Prancūzų kino režisierės Claire Denis (g. 1948) filmai kritikų priskiriami įvairioms grupėms ar neoficialiems judėjimams (pvz., naujojo prancūzų ekstrymo, feministinio, postkolonialistinio, kūno kino). Režisierė yra sakiusi apie savo draugų kolegų filmus: „Koks nors kadras įkvepia sukurti savo filmą (...), tai tampa aistros ir energijos šaltiniu." Tarp tokių Denis bičiulių yra ir lietuvių kino režisierius Šarūnas Bartas, atlikęs epizodinį vaidmenį jos filme „Niekšai" („Les salauds", 2013 m., šiemet rodytas „Kino pavasario" Meistrų programoje).

Nesustabdomai srūvantis, statiškame plane įrėmintas lietus pačiuose pirmuose „Niekšų" kadruose niekur neatveda, neskuba iškart pradėti pasakojimo, palieka žiūrovą vieną su mirgančia šviesotamsa. Tik vėlesniuose kadruose įsitikiname, kad tai – lietus, pribloškiantis visa savo neišvengiamybe, nežinia kada ir kur prasidėjęs, abejingas žmonių interesams – simboliška, kasdienė lemtis.

Iki pabaigos nesužinome daugiau negu filmo pagrindinis veikėjas. Skaitmenine kamera (nuolatinė Denis operatorė Agnès Godard) sukurtas tikroviškas, bet kartu ir sapną primenantis – nakties ir šešėlių, šiltų sepijos spalvų – pasaulis. Dažnai stambiu planu rodomi veikėjų kūnai, judesiai ir veidai. Kartais kamera sulaužo įprastą subjektyvios žiūros ašį arba apskritai nenurodo žvelgiančiojo. Kamera nėra objektyvi viską reginti akis. Pasak kino kritiko Adriano Martino, dažnai kūną demonstruojanti ir detalizuojanti kamera yra „įkrauta" tam tikrų vertybių, bet išlaisvinta „iš intersubjektyvaus tinklo, nutiesto tarp personažų ir aplink juos". Tai vos apčiuopiama ir labai subtili, žiūrovą įtraukianti pasakojimo technika.

Denis filmams būdingas elipsinis pasakojimas (ji yra japonų režisieriaus Y. Ozu gerbėja), jos kūriniuose paliekamos tik esminės pasakojimo detalės, išimamos didesnės istorijos atkarpos, tačiau vis tiek lieka negarsus jų naratyvinis aidas. Garsas, o ypač muzika, čia yra svarbus pasakojimo dalyvis. Paskutiniojo Denis filmo (kaip ir šešių ankstesnių) muzikos autorius –­­ garsi britų grupė „Tindersticks". Hipnotizuojantys elektroniniai ritmai ar melodingos, bet ir melancholiškai tamsios, žemų tonų kompozicijos filmui suteikia atitinkamos nuotaikos ir net sukrečia – finale į šiurpių, beveik anapusinio pasaulio vaizdus įterpiama pamėklinė meilės dainos romantika.

Keršto siekiantis, stiprus herojus, kuris vis dėlto yra ir auka, pasak Denis, gimė vėl peržiūrint A. Kurosawos film noir trilerį „Blogi miega gerai" (1960). Šiame kūrinyje Hamleto drama susipina su painiu šiuolaikiniu detektyvu, kuriame sūnus keršija jo tėvą nužudžiusiems verslininkams.

Visuose Denis filmuose gausu panašių intertekstinių citatų. Kai kurios siužetinės linijos detalės (užmiesčio daržinė ar kukurūzų burbuolės) yra nuorodos į W. Faulknerio romaną „Šventovė". Folkneriškos merginos prototipas šiame filme – Justina – yra sugniuždyta (stebime ją pakeliui į pragaištį), bet vaikščiojanti su aukštakulniais iškelta galva, vis dar padėties šeimininkę, ne auką. Romano pratarmės autoriaus A. Malraux žodžiai, kad „Šventovė žymi senovės graikų tragedijos įsibrovimą į detektyvinę istoriją", tinkamai apibūdina ir filmą „Niekšai".

Dažniausiai matoma filmo herojų veiksmo ir rezignacijos erdvė – seno ir prabangaus Paryžiaus namo nejaukūs, šešėliuoti butai. Žmoną su sūnumi vis paliekančio verslininko namai –­ vienatvės ir susvetimėjimo buveinė, primenanti E. Hooperio paveikslus; aukščiau – toks pats, tik visai tuščias, neapgyvendintas Marco butas ir juos jungianti laiptinė – kaip lemtinga tarpinė erdvė, kurioje viskas įmanoma. A. Martinas Denis filmus yra pavadinęs dreifavimo kinu: „žmonės dreifuoja, be perstojo juda keliaudami (...). Bet ir viduje jų tikroji žmogiška prigimtis, atrodo, lyg dreifuotų."

Paskutiniojo Denis filmo temos –­ moralės ir instinktų priešprieša, laisvos valios ir lemties susidūrimas –­ atsiskleidžia per protagonisto veiksmus. Aštri, netikėta filmo pabaiga dar reikalauja apmąstyti ir tikrąją, mūsų valiai nepaklūstančią, „dreifuojančią" gyvenimo prigimtį, dėl kurios viskas staiga gali sudužti į abejingas lemties uolas.