× Laura Lina Švedaitė

Kiekviename susibūrime susirandu žmogų, su kuriuo būtų galima peržengti tuščių kalbų ribas. Kitaip jau seniai per renginius būčiau prasigėrusi. Iš pradžių tokio žmogaus suradimo metodas labai primena interviu. Dažnas neatlaiko – juk atėjo pasilinksminti ar dar kokiais tikslais, o čia pristojo su klausimais... Šis pokalbis su literatūros pasaulyje gerai žinoma poete ir prozininke Agne Žagrakalyte kažkodėl man primena aprašytąją vakarėlio situaciją. Įsivaizduoju, kaip mano auka po paskutinio klausimo atsiprašo į tualetą ir nueina pas linksmesnius žmones.

 

Agnė Žagrakalytė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ar jums patinka skaityti interviu, pats interviu kaip žanras? 

Kadaise labai patikdavo. Galvodavau: „Ooo! Tuojau susipažinsiu ir gal net susidraugausiu su šituo žmogumi!“ Kai pradėjau matyti, kad dažniausiai atsakinėjama taip, kaip reikia, o ne taip, kaip yra, interviu dažniausiai tik prabėgu įstrižai.

Mane pastaruoju metu interviu itin erzina, greičiausiai dėl tos pačios priežasties. O labiausiai erzina klausimas „kas jus įkvepia?“ ir visos jo atmainos. Todėl paklausiu – kas jus vargina?

Lengviau paklausti, kas manęs nevargina, bet ir tam neturėčiau atsakymo: galiu pliurpti skersai išilgai apie buitį, apie tai, kaip reikia, bet tingiu kažką valyti, šveisti ar pabaigti rašyti straipsnį, kurio idėja iš pradžių buvo tokia puiki, o per vidurį viskas pasidarė per daug sudėtinga. Bet mane tikrai įkvepia, kai visai nepažįstami žmonės sako: „Oi, kaip įdomu buvo skaityti“, tada sau sakau: „Parašysiu dar!“ – pasižadu parašyti dar, o paskui lakstau pikta po namus, niurnėdama ir bambėdama. Iki kito karto, nes nieko nėra smagiau už palengvėjimą gerai ir laiku atlikus bet kokį darbą.

Su kokiais žmonėmis jaučiate stipriausią ryšį?

Turėjau geriausią pasauly skaitytoją, kuris tikriausiai ir daugumą mano knygų parašė. Nebeturiu, tad galiu neberašyti. Tik žurnalui „Kelionė“ pasižadėtus straipsnius apie šventuosius pabaigsiu, nes pasižadėjau.

Ar sutinkate šventųjų šiandieniame pasaulyje?

Sutinku labai daug žmonių, esančių arti šventumo. Bet žinau labai griežtas kanonizavimo taisykles, tad negaliu atsakyti teisingai, kol tie žmonės gyvi. Pvz., Joanai Arkietei reikėjo laukti 500 metų, kol ją paskelbė šventąja.

Jums svarbus grožis?

Tai kad grožis yra viskas. Visur.

Ir smurte?

Na, tiesiog patingėjau vardinti visus gražius dalykus, tokius kaip maži gyvuliukai, jūros ir kalnai, upeliai ir akmenys, medžiai ir gėlės, nauja rašalo spalva, rasojantys bokalai ir žaižaruojantys krištolai.

Smurtas nėra gražus, nes tai smurtas. Grožis neturi nieko žeisti, džiuginti turi.

Kas šiuo metu labiausiai jaudina literatūroje?

Literatūroje manęs dabar nejaudina visiškai niekas. Nervina – daugybė dalykų. Todėl, jei pavyksta, renkuosi mažą minkštaviršelį detektyvą ar trilerį, kurio turinį jau po savaitės užmirštu. Gal ir nieko nebeskaityčiau, bet skaitau valgydama, ar – valgau skaitydama? Nevalgęs žmogus nepabūsi ilgai, o aš ir šiaip ėdri.

O kas nervina?

Nesibaigiančios virtinės vienarūšių sakinio dalių, gražus įmantrus kalbėjimas nieko nepasakant.

Yra sakančių, kad rašytojai kiekvieną knygą rašo vis apie tą patį. Tarkim, tai yra tiesa. Apie ką – jūs?

Man labai labai nepatinka šitas pasakymas. „Apie tą patį“ skaityti gerai nebent tada, kai koks detektyvas keliauja iš knygos į knygą, bet kiekvienoje knygoje bent lavonas turi būti vis kitas. Kadaise net džiaugiausi, kad mano knygos gana skirtingos. Na, kas gi bendra tarp, pavyzdžiui, „Klaros“ ir knygos „Triukšmaujantys: katalikai“?

Negaliu atsakyti, nes prisipažinsiu – neskaičiau „Klaros“. Pasidarė smalsu, kokios kanoninės knygos nesate skaičiusi?

„Stepių vilko“ (net pagūglinau, nes buvau parašiusi „Prerijų vilkas“), „Stiklo karoliukų žaidimo“ neskaičiau. Užtat galiu valandas prapulti skaitydama, pvz., karo virtuvės reikmenų sąrašus arba viduramžių šventųjų istorijas (šiuolaikinių šventųjų istorijos jau nebebūna tokios stebuklingos ir juokingos, jie tiesiog per arti mūsų).

Jeigu jūsų vidinis kritikas būtų tikras žmogus, koks jis būtų?

Žiaurus labai. Plakantis, niekinantis, niekad nemiegantis.

Koks jūsų santykis su snobizmu?

Nežinau. Kol snobai kojon nekanda, tol jų nepastebiu. Kai kanda, tada nuspiriu.

Ar istorija kartojasi?

Taip, spirale. Viskas kartojasi, tik žemės ūkio ir karo technika vis labiau tobulėja.

Kokį klausimą norėtumėte užduoti man?

Jei vieną dieną labai pavargtum nuo to, ką darei, ką darytum?

Įkurčiau viešbutį ant jūros kranto ir stebėčiau jo lankytojus, o jūs?

Ha. Haha. O iš kur pinigai? Deja, turiu viešbutinės patirties, ir netgi daug. Svajonių lygmenyje siūlyčiau geriau universitetą ar privačią mokyklą steigti. Kaip kasmet, aš vėl rugpjūčio mėnesį būsiu viešbučio savininkė (Druskininkų kendo ir iaido seminare turiu apgyvendinti žmones), o tai reiškia, kad reikia švarios patalynės mažiausiai dešimčiai žmonių, rankšluosčių, maisto pusryčiams (oi, aš nevalgau juodos duonos, per sunkus maistas, oi, aš nevalgau kiaušinių, oi, aš nevalgau kumpio, oi, aš visai nevalgau, bet šitas trijų rūšių pienas blogas, o kaip suprasti „nemesti tualetinio popieriaus klozetan, atseit nemėtyti jo po kambarį?“ – čia tikras vieno vietnamiečio klausimas perskaičius anglišką užrašą vienoje lietuviškų kavinių).

Kai žaidi viešbučio savininkę, kambarinę ir virėją viename asmenyje, romantikos nėra tiek daug, net jei svečiai – tavo pažįstami, patikėk.