Kas mūsų laukia? Aiki Mira, viena(s)¹ įdomiausių šiuolaikinės vokiškos mokslinės fantastikos autorių, žaidžia rimtais atsakymais į šį egzistencinį klausimą.

× Diethmar Dath

 

Aiki Mira. Miguelio Ferrazo nuotr.

 

Per keletą generacijų lėkšta, vangi didžiojo vandens potvynio banga visam laikui apsistos Hamburge. Virš hanziškojo namelių-laivų uosto stūkso stadionas, kuriame nepaprastai entuziastingai šlovinamas kompiuterizuotas sportas. Tai vilioja minias: „Atvyksta vis daugiau žmonių, jie veržte veržiasi į prieplaukas. Vandenyje eismas taip pat intensyvus. Hibridinės transporto priemonės lenkia mažus keltus ir garlaivius, dauguma iš jų varomi mazutu ir dyzeliniu kuru – už Vokietijos ribų jau seniai uždraustais degalais.“ Ši scena parodo Aiki Miros romano „Neongrau. Game Over im Neurosubstrat“ („Pilkas neonas. Žaidimo pabaiga neurosubstrate“) veiksmo vietą. Knyga buvo išleista 2022-aisiais, o po metų pasirodė dar vienas temiškai susijęs romanas „Neurobiest“ („Neurožvėris“), kuriame aprašomas Berlynas, tiksliau – biotechnologijomis susižavėjusi bendruomenė, vadinama „Die Unerschütterlichen“ („nesugriaunamieji“), gyvenanti ant stogų: „Iš čia, iš viršaus, matote, kas daro Berlyno architektūrą tokią ypatingą: chromas ir chlorofilas!“

Namų fasadai knygoje dažnai virsta pievomis, balkonai – želdynais, o „ant plokščių stogų dunkso gūdūs miškai“. 2025 m. romanas „Denial of Service“ („Paslaugų atsisakymas“) išplėtė šią kelionę po miestus iki trilogijos. Pagrindinis klausimas yra toks: „Kaip Frankfurtas iš tikro jus užpuolė?“ Atsakymas paaiškina romano pavadinimą – atsisakant miesto paslaugų: „Na, juk sakiau, ar jūs neklausote? Šviesoforai. Visiškai netinkamas ritmas.“ Kodėl miestas taip elgiasi, kas vyksta su jį valdančiu dirbtiniu neuronų tinklu? Miesto auka mano taip: „Nes iš pradžių keikiau Frankfurtą ir eismą jame, ir kuo daugiau keikiau, tuo viskas darėsi blogiau.“ Tad auka įsižeidusi – šis „beveik savarankiškas ir superprotingas stiklo, akmens bei modulinės architektūros padaras. Antroji planetos kriptovaliutų sostinė, kylanti finansinė supervalstybė“, kuri „ryja metalus, uolienas, mineralus ir biomasę“. „Naktį kartu su kitomis ji suformuoja didžiausią pasaulyje šviesų galaktiką, valdo vandens cirkuliaciją, temperatūrą, vėją ir debesis. Dujos, kurias ji išmeta, teršia atmosferą ir keičia meteorologines sąlygas.“

 

Tai nėra vien romanai apie kurį nors miestą

 

Trys minėtos knygos ne tik pasakoja apie konkrečius miestus. Kiekvienai iš jų gyvybę teikia gausybė tų pačių vilčių bei baimių, kurios gaivina ir pačius miestus. Kalbant su Aiki Mira apie šias knygas, atsiveria stebuklingas pasaulis, kurį steigia didžiausias kalbos kruopštumas: pavyzdžiui, kai kritikas teigia, kad „Neurobiest“ tekste pastebėjo korektūros klaidą, mat ten vienoje vietoje rašoma, kad Berlyno gyvenamoji aplinka yra „beformė krūva, kurią žmonės visame pasaulyje vadina gimtine“, o, anot kritiko, turėtų būti „žmonės iš viso pasaulio“, jis sužino, kad tai „ne korektūros klaida, o patirtis. Man Berlynas yra ne vien miestas, bet ir idėja ar operacinė sistema: nuolatiniai atnaujinimai ir nė menkiausio stabilumo. Mes egzistuojame šiose tarpuerdvėse, tuo pačiu metu esame kūnai ir Frankfurte, ir serveriuose Singapūre arba sapnuose Berlyne“.

Kritikas supranta: vaizduotės sritis, į kurias niekados neįžengs žmogaus koja, kalba gali okupuoti, išlaisvinti, apgyvendinti ar jų atsisakyti. Tad, pasinaudojant Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari suformuotu sąvokynu, galima sakyti, kad tos sritys gali būti aktyviai deteritorializuotos ir reteritorializuotos. Deja, tai ne visada yra nesmurtinis procesas, bent jau realiame pasaulyje, pavyzdžiui, Mineapolyje, kai autoritarinė politika, vadovaudamasi beprotiškomis idėjomis apie tariamą romantiškos ir fiktyvios gimtinės konstrukcijos atkūrimą, leidžia paramilitarinėms gaujoms okupuoti ir terorizuoti tikrą įvairiausių žmonių gimtąjį miestą, nes heterogeninės miesto sąlygos, net ir paviršutiniškai žiūrint, demaskuoja melagingą pažadą, esą visoms šiuolaikinėms problemoms esama paprastų sprendimų.

 

„Giminystė yra open source“

 

Ar čia vėl kalbama apie „gyvenimo erdvę“? Apie tam tikrą – psichologinį, socialinį, politinį – požiūrį į ją? Žodis, kurį reklamoje dažnai vartoja skaitmeninės korporacijos ir pramogų imperijos, siūlančios būseną, panašią į būklę motinos įsčiose, yra „panirimas“. Argi nebūtų nuostabu jaustis iš visų pusių apsuptam dirbtinio intelekto vizualizuotos fantazijos?

Dabar šiuo žodžiu dažnai pridengiama tai, ką (pasinaudojant mokslinės fantastikos rašytojos ir neuromokslininkės Arulos Ratnakar sugalvotu pavadinimu) būtų geriau vadinti „submergence“ – ne pasinėrimu į kažką (iš ko būtų galima vėl išnirti), o nugrimzdimu į duomenų srautus ar net paskendimu juose. Kaip nuo to išsigelbėti? Aiki Mira sako: „Mano egzistencijoje esama keleto atvirų skirtukų, o internetas buvo mano pirmasis didmiestis. Gimtinė niekada nėra vien fizinė, ji visada dar ir įsivaizduojama, įtinklinta, potenciali. Berlynas kaip vieta, kurioje žmonės gyvena gyvendami visame pasaulyje, rodo: giminystė yra open source.“

Tai nereiškia, kad neurbanizuoti, ekonomiškai atsilikę ar net apleisti regionai šiam mąstymui ir pasakojimui būtų nesvarbūs. Pavyzdžiui, „Denial of Service“ kalba apie tai, kad tam tikro personažo urbaniškumo praeitis yra neurbaninė: tėvai „kovojo už globalias maisto tarybas² ir solidarų žemės ūkį³“, patyrė nesėkmę, bet tai, ko jie norėjo, tebegyvuoja. „Mokslinė fantastika man teikia galimybę, – aiškina Aiki Mira, – kurti tinklus, kurie aprėpia ir palaiko tiek miestą, tiek kaimą. Toks galėtų būti, pavyzdžiui, solidarus žemės ūkis: decentralizuotas tinklas, kuriame Mumbajaus bendruomenės dalyvautų Frankfurto želdynų bendrame valdyme, tinklas, kuriame ištekliai ir rūpestis cirkuliuoja, o ne kaupiasi.“

 

Mąstymo ir veiklos gebėjimų kūrybinis plėtimas

 

Blogis, kuriam būtų šitaip priešinamasi, nebus sustabdytas vien geranorišku vartojimu („perku tik sąžiningos prekybos maisto produktus“). O ir politinis aktyvizmas gali būti per silpnas tam, kad galėtų pasipriešinti destruktyvioms jėgoms, kuriomis žmonija šiandien aršiai kovoja prieš save pačią ir kitas rūšis, jei nebus dirbama su naujomis idėjomis, kūrybiškai plečiant mąstymo ir kartu veiklos gebėjimus. Kaip tik apie tai kalbama romane „Neurobiest“, kur minimi kelioms būtybėms bendri organai (G. Deleuze’o ir F. Guattari „kūno be organų“ idėjos inversija, radikalesnė nei režisierių Davido Cronenbergo ar Julios Ducournau kino vizijos). Tokios mintys gali kilti tik tiems, kurie pasirengę ne vien paklusti gamtos ir kitokiems dėsniams, o tais dėsniais žaisti. Drąsus žaismingas žingsnis Aiki Miros tekstuose sukuria netikėtus kultūros politikos ryšius tarp to, kas dar tik bus, ir to, kas ką tik praėjo: juk (skaitmeninių) žaidimų sritis (apie vaizdo žaidimus rašančių žurnalistų diskusija, vadinama „Gamergate“) 2014 m. buvo ta vieta, kur pradėjo ryškėti internete ir popkultūroje vykstantis nuotaikų poslinkis link autoritarinių ir „archeofuturistinių“ (seniausių tikslų siekiančių naujomis priemonėmis) reakcijų į mūsų dienų daugialypę krizę, iš kurios dabar maitinasi „trampistinė“ žiniasklaidos dalis (kartu ir toks dar didesnis blogis kaip Nicko Fuenteso⁴ ir panašių pabaisų antisemitizmo kurstymo kampanija).

Į tokias vietas galima patekti iš bet kur, jei tik žinai, kaip tai padaryti. Literatūra „visame pasaulyje“ ir „iš viso pasaulio“ atveria prieigas: Alyxandra Margaret Dellamonica (pseudonimas L. X. Beckett) tai daro Kanadoje, Olga Ravn – Danijoje, Alainas Damasio – Prancūzijoje, Quifanas Chenas – Kinijoje. Jie visi, kaip ir Aiki Mira, priešinasi absurdiškiems neraštingų „Big Tech“ entuziastų planams, kuriuos Aiki Mira be jokio susižavėjimo imasi kritikuoti: „Marso kolonializmas, amžinas gyvenimas, privatūs miestai. Muskas, Bezosas, Thielis kuria savo asmenines pabėgimo fantazijas. Autoritarinė mokslinė fantastika kuria ne ateitį, o savo galios muziejų. Su įėjimo bilietu. Šiai vizijai norėčiau priešpriešinti daugybę gyvenamų ateičių variantų: kūnus, kurie ne užkariauja, o susipina, įskaitant jau esančiąsias, taip pat nežmogiškąsias ateitis.“ 

Romane „Titano vaikai“ (2022 m.), gana tradiciškai pasakojamoje kosminėje istorijoje, Aiki Mira šią etiką pateikia kaip pranašystę: „Žinau tik tiek, kad būsime kiti.“ Pokalbyje papildomai aptariamos tokios pranašystės įgyvendinimo sąlygos – šie „kiti“ turėtų „įsiskverbti į autoritarinius pasaulius, pavyzdžiui, į privatų miestą, techninius sutrikimus panaudodami tam, kad paneigtų sklandžią technologinę utopiją“. Toks įsiskverbimas veda ir į archyvus. Todėl Aiki Mira kartu su politologe Isabella Hermann keletą sezonų vedė SWR kanalo mokslinės fantastikos laidą „Das war morgen“ („Tai buvo rytoj“), kurioje buvo pristatomi nuo 1968 m. archyve saugomi radijo spektakliai. Sunku įsivaizduoti geresnį duetą – juk I. Hermann 2025 m. publikuotame tiksliosios fantastikos socialinės vertės tyrime „Ateitis be baimės“ pasiūlė šią mūsų dienomis naudingiausią ateities fikcijų formą vadinti „antidistopija“. Turimas galvoje ne naivus svajonių pasaulis, o pasaulis, kuris pažįsta pesimizmą, jį supranta ir įveikia. Tai, žinoma, puikiai dera su Aiki Miros pasiūlyta naujove – „eschatologinės utopijos“ literatūros žanru. Šiam žanrui ji(s) priskiria savo romaną „Proxi“ (2024), kuriame fantominė topografija virtualiai tyrinėjama tame pačiame gylyje, kuriame knygose „Neongrau“, „Neurobiest“ ir „Denial of Service“ tyrinėjami realūs miestai.

 

„Mano personažai dažnai atlieka vaiduoklių darbą“

 

Teorinių darbų apie tokias virtualybes dabar yra daug – nuo Danielio Martino Feige knygos „Computerspiele. Eine Ästhetik“ („Kompiuteriniai žaidimai. Estetika“) iki akademinių monografijų apie konkrečius žaidimus, pavyzdžiui, „Undertale“ ar „Animal Crossing: New Horizons“. Taip pat dažnai kritiškai nagrinėjami dirbtinio intelekto sukurto vaizdų srauto afektyvių poveikių būdai (galima paminėti Ciuriche dirbantį vizualumo ir medijų tyrėją Rolandą Meyerį). Tačiau vien kritikos ir mokslo nepakanka tam, kad būtų sukurta realistiška perspektyva, kuri padėtų žmonėms naujus socialinius priestatus padaryti tinkamus gyventi. Būtina kurti įvairias sąjūdžių formas: vaidmenų pasiūlą, praktikoje išbandomus egzoskeletus. Tai naratyvinė užduotis, kurią Aiki Mira traktuoja pagarbiai: „Mano personažai dažnai atlieka „vaiduoklių darbą“ – nesaugų, nematomą darbą, o aš stengiuosi jiems sugrąžinti kūnus. Identifikuoti kaip queer, rasifikuoti, nenormatyvūs kūnai ilgą laiką vaidenosi mokslinėje fantastikoje, aš noriu juos vėl materializuoti.“

Aiki Miros personažai (stogdengiai, kioskų savininkės, mergaitės-robotai) yra pernelyg aktyvūs, kad šiame dienraščio straipsnyje būtų įmanoma juos deramai pristatyti. Straipsnis gali tik pakviesti susipažinti su jais skaitant knygas, kuriose jie gyvena, kovoja, žaidžia – kaip, pavyzdžiui, daugelyje tekstų minimame kompiuteriniame žaidime „Quanta II“. „Kalbant apie „Quanta II“, – sako tą žaidimą sukūręs nepaprastas intelektas, – aš nežinau visų žaidimo taisyklių, bet pažįstu jausmą, kuris patiriamas jį žaidžiant. Žaidimas pats susikūrė jį rašant, ir aš tikiu, kad jis gyvena savo gyvenimą. Pasauliai yra didesni už pasakojimą, didesni už mano vaizduotę, o taip ir turi būti.“

Marko Zuckerbergo „Meta“ projektas buvo nerangi ir šalta šios žaismingos laisvės idėjos priešybė, vos ne tokia pati nuobodi kaip tas pasakojimas apie pasaulinį prekės ženklo dominavimą, pagal kurį technologijų milžinai pertvarko pasaulį. Aiki Mira mano, kad „brutaliai juokinga, kai kas nors be humoro, be patobulinimų atkuria kapitalistinį košmarą iš mokslinės fantastikos romano“ ir tikisi, kad kas nors norės jame gyventi.

Walteris Benjaminas esė „Kalbos sociologijos problemos“ implicitiškai teigia, kad kalba, kaip transcendentinis galimybių įrankis, nuolat turi peržengti savo socialinės komunikacijos funkciją, nes priešingu atveju ji negalės šios funkcijos atlikti (atsižvelgiant į šiandieninius pokalbių robotus tai yra stebėtinai aktuali mintis); šį teiginį W. Benjaminas pateikia per anekdotą, parodantį, kaip sunku kalba aprėpti žmogaus sukurtus dalykus: apie 1900 m. Vokietijos inžinierių sąjunga ketino sudaryti šiuolaikinės technikos žodyną, skirtą tiek specialistams, tiek visuomenei šviesti. Tačiau 1907 m., remdamiesi tuo, kas buvo parengta, leidėjai priėjo prie išvados: tam, kad užbaigus projektą būtų gauta bent kiek apčiuopiamos naudos, reikėtų padirbėti dar mažiausiai keturiasdešimt metų.

Mes, žmonės, nebepajėgiame aprėpti savo technikos; ji persmelkia visus buržuazinės moderniosios visuomenės teorijos mėgstamus skirtumus, tokius kaip „privatu ir vieša“, „pareiga ir polinkis“, „lūkesčiai ir esamybė“.

Jei norime suprasti, ką tai reiškia, turime priemones vertinti pagal savo tikslus. Tai reikalauja iš mūsų fikcijų, kurios žino tai, apie ką svajoja. Sugebanti tai padaryti mokslinė fantastika nenori skristi su Elonu Musku į Marsą, ji lieka čia, prie savo reikalų, paties technologijų pasaulio viduje. Kitų metų kovo mėnesį puiki nauja vokiečių fantastikos leidykla „Carcosa“ išleis būtent šiai temai skirtą Aiki Miros apsakymų rinkinį. Jo pavadinimas – „Todėl negaliu išvykti“.

 

¹ Aiki Mira viešumoje prisistato kaip nebinarinis asmuo (vert. past.).

² „Food Policy Councils“ – nacionalinės organizacijos, kurios rūpinasi teisingu maisto produktų paskirstymu (vert. past.).

³ Žemės ūkio produktų gamintojų ir vartotojų vietinės bendruomenės (vert. past.).

⁴ 1998 m. gimęs krikščioniu nacionalistu save vadinantis amerikiečių ultradešiniųjų pažiūrų politikos apžvalgininkas, „America First Foundation“ steigėjas.

 

Vertė Tomas Sodeika

Publikuota 2026 m. sausio 14 d.

 

Vertimas spausdinamas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu