Eglė Kačkutė. Svečiuose pas Frankenšteiną

 Neseniai, gal pernai, su lietuvių literatūros ir teorijos specialistėmis ginčijausi dėl teiginio, kad nėra romanų išskirtinai motinystės tema – argumentavau, jog XXI a. jų parašyta tikrai daug ir gerų. Literatūros teorijoje tokie tekstai vadinami motinocentriniais (matrifocal narratives) ir tai yra „literatūros kūriniai, kuriuose plėtojama motinystės tematika, motinai suteikiamas svarbus kultūrinis ir socialinis vaidmuo, motinystė vaizduojama kaip vertinga ir sudaro kūrinio struktūros bei pasakojimo ašį“1. Estų rašytojos Maarjos Kangro romanas „Stiklo vaikas“ – klasikinis žanro pavyzdys. Priežastis, dėl kurios kolegės nenorėjo tikėti mano teiginiais apie romanų šia tema egzistavimą, išplaukia iš nuostatos, kad literatūros kūriniai motinystės tematika, ypač romanai, negali būti literatūriškai vertingi. Nors literatūra dažnai yra skonio reikalas, „Stiklo vaikas“ turėtų išsklaidyti jų abejones.

Tai autobiografinis romanas, kurio pasakotoja ir pagrindinė veikėja – estų rašytoja, poetė, vertėja, Estijos rašytojų sąjungos narė. Ji užima svarbią kultūrinę padėtį ir gyvena turiningą pripažintos menininkės gyvenimą: dalyvauja tarptautiniuose poezijos festivaliuose ir vietiniuose Estijos rašytojų reginiuose, dirba vertėjų rezidencijoje Italijoje, vyksta į Maidaną palaikyti ukrainiečių poetų ir rengti reportažo apie įvykius okupuotoje Ukrainos dalyje. Kūrinio pradžioje pasakotoja sužino, kad laukiasi kūdikio, kuris „neturi kaukolės. Viršum sprando smegenis dengia tik minkštieji audiniai. Matote. Jo smegenis liečia vaisiaus vandenys“ (p. 16). Tai retas sutrikimas, vadinamas akranija arba anencefalija. Tokie kūdikiai dažniausiai miršta per gimdymą arba po kelių valandų ir visą trumputį gyvenimą nejaučia ir nesuvokia nieko, nes neturi smegenų. Netrukus sužinome, kad romano herojė pastojo IVF būdu, vadinasi, nėštumas ir (neišsipildžiusi) motinystė laukti, todėl vertingi. Motinystės – nėštumų ir jų netekimų – istorija sudaro romano siužetą, kurio kulminacija – medikamentinis nėštumo nutraukimas. Jo metu pasakotoja susitinka su savo niekuomet negimsiančios mergytės gemalu, savo „stiklo vaiku“, jos žodžiais tariant – savo didžiuliu liūdnu stebuklu.

 

Eglė Kačkutė. Svečiuose pas Frankenšteiną
Maarja Kangro. „Stiklo vaikas“. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė, Edita Namajūnienė. Knygos ir serijos dizainas „Femina Baltica“. – V.: „Homo liber“, 2020

 

Idėjų lygmenyje „stiklo vaikas“ kelia svarbius etinius ir filosofinius klausimus apie tai, ką patiria vaikų laukusios, tačiau nesusilaukusios moterys dabartinėje pronatalistinėje visuomenėje. Kodėl jų motiniška patirtis mažiau vertinga nei tų, kurios pastojo, išnešiojo ir pagimdė sveikus vaikus? Kokia etika vadovaujantis vaikų trokštančios, juos atsakingai planuojančios ir jų laukiančios moterys priima sprendimą nutraukti nėštumą? Pasakotoja apie tai svarsto Giorgio Agambeno filosofijos sąvokomis: „Jeigu žmogus ryžtasi gimdyti būtybę, kurią mano esant Dievo dovaną ir kuri nejaučia skausmo, nes vaisiaus vandenys nuplovė jai smegenis, ką gali jam prikišti. Jo vaikas it kambarinė gėlė. Aš turėjau tam tikrą supratimą apie pagarbą kitai būtybei. Pagarba reiškė, kad kitas padaras turėjo gauti galimybę būti priskirtas gyvybės, bios, klasei ne paprasčiausiai vegetuojančių, zoe, kategorijai. Koks kitas žmogus kitaip įsivaizduoja pagarbą. Ir, žinoma, pagarba, yra pavojinga sąvoka“ (p. 39). Ar įmanomas tolesnis visavertis gyvenimas patyrus vieną sunkiausių netekčių – vaiko (kad ir negimusio) praradimą?

Parašytas subtiliai ir meistriškai naudojant motinystės estetiką, romanas sukuria diskursyvią erdvę ir prasmę ne tik pasakotojai, bet ir visoms įvairių gestacijos stadijų gemalus gimdžiusioms moterims. Jų patirtis įžodinama, įvaizdinama, simboliškai įteisinama, jai suteikiama kultūrinė ir egzistencinė vertė. Motinystės estetikos terminą pirmą kartą pavartojo Adrienne Rich straipsnyje „Kai mes, mirusieji, nubusime“ („When We Dead Awaken“, 1972), o vėliau išplėtojo feministinė literatūros kritika ir filosofija. Viename svarbiausių, vadovėlinių motinystės filosofijos tekstų „Motiniškas mąstymas“ („Maternal Thinking“, 1989) Sara Ruddick atskiria dvi motinystės dalis: gimdymo darbą (birthing labor), kuris apima įvairias nėštumo ir jo netekimo stadijas, gimdymą ir žindymą, bei rūpinimąsi vaikais (mothering) – vaikų auginimo praktikas, iš kurių kyla tam tikras mąstymas ir elgesio etika. Romane „Stiklo vaikas“ efektingai aktualizuojami abu šie motinystės aspektai.

Anot istorikės Sarah Knott, nėštumo patvirtinimo akimirka, kitaip tariant, žinia, kad laukiesi, anksčiau neturėjusi aiškios erdvinės identifikacijos, dėl nėštumo testų inžinerijos XXI a. neginčijamai įsierdvino tua­lete. M. Kangro visas reikšmingąsias tualeto scenas iškalbingai įkomponuoja į karo Ukrainoje kontekstą, taip įjungdama ir gimdymo darbo, ir motiniško mąstymo įvaizdžius, simboliką bei literatūrinį kontekstą. S. Ruddick teigimu, pacifistinis mąstymas, realus ir simbolinis gyvybės saugojimas, antimilitaristinė retorika ir veikla sudaro svarbią motiniško mąstymo dalį. Todėl „Stiklo vaiko“ pasakotoja apie nėštumą sužino „Ukrainoje 2014 metų pavasarį, tą pavasarį po Maidano prisimenu be galo saulėtą. Saulė švietė pro kraują ir suodžius, mano prisiminimuose švietė be perstojo. Riina Roasto pakvietė mane į Lvovo universitetą papasakoti apie estų poeziją“ (p. 53). Pirmasis vizitas į WC vyksta traukinyje tarp Lvovo ir Odesos. Antrasis – Kijeve, viešbutyje, kurio „ketvirto aukšto kambario vaizdas vėrėsi tiesiai į Maidaną, virš jo rausvėjo dangus. (...) Grindis dengė storas raudonas kilimas, lovą – atlasinė lovatiesė, per WC klozetą ir praustuvę ėjo dezinfekcijos juostelė. Gatvės mūšių metu, kiek daugiau nei prieš dvejetą mėnesių, viešbutyje buvo lazaretas“ (p. 76). Dabar šis viešbutis – intymios pasakotojos akistatos su gyvybės trapumu vieta: „Testas rodė du plačius dryžius. Fucking plačius. Žiūrėjau į testo juosteles ir jaučiausi lyg būčiau patyrusi lyties keitimo operaciją. Nėštumo hormonas. Kad jį kur“ (p. 78). Tai, kad „vis dėlto vieną šeštadienio naktį, per Černobylio 28-ąsias metines, prasidėjo kraujavimas“ (p. 56), ir tai, kad abu pasakotojos nėštumai baigiasi ne taip, kaip ji norėjo, dar labiau sustiprina tragišką gyvybės kūrimo ir naikinimo kontrastą: žmogui sukurti reikia ilgų mėnesių gimdymo darbo, kuris toli gražu ne visuomet pasiseka – kraujo testų, hormonų švirkštimo, persileidimų, kraujavimų, nėštumo testų, taip pat ilgų kasdienio rūpesčio metų vaikui užauginti, o tam, kad žmogų sunaikintum, žinoma, užtenka vieno šūvio.

Iškalbinga motiniškos estetikos detalė – nėščiosios kraujo testo ir ukrainiečių kareiviams prie uniformos ant krūtinės prisiūtų juostelių su kraujo grupės įrašu paralelė. Taip pat scena, kai Odesoje susišaudymą išgirdusi pasakotoja milicininko klausia: „Girdėjau, kad Kulikove Pole mūšis prasidėjo jau seniai – vos paaiškėjo, kad bojevikai čia šaudė į maidaniečius. Milicininkas pasakė, girdi Profsąjungų rūmų gaisre žuvo jau, rodos, 20 žmonių, o Kajaras Elvoje, prie kompiuterio, man netrukus parašė, kad žuvusiųjų yra 38“ (p. 67). Kare įprasta manipuliacija žuvusiųjų skaičiais dar labiau paryškina karo ir motiniškojo darbo bei mąstymo opoziciją. Svarbu ir tai, kad abi romane vaizduojamos nėštumo testų tualetuose scenos vyksta liminaliose, tarpinėse erdvėse (traukinyje, viešbutyje), nes nėštumas ir yra kvintesencinė tarpinė būsena, po kurios, nepaisant to, kiek ilgai ji truktų ir kuo baigtųsi, moters savivoka ir egzistencijos suvokimas kaip nors pasikeičia. Štai ką galvoja pasakotoja žiūrėdama į ką tik jai gimusį „neindividą“: „Kai vaiką paguldė ant nugaros, jo rankos liko ant krūtinės, atsainia didelio žmogaus poza. Tikriausiai jis man kažką sakė apie būtį, kažką, ko niekas niekad nebuvo sakęs“ (p. 136). Tai viena intensyviausių ir gražiausių romano scenų.

Literatūros istorijos požiūriu, „Stiklo vaikas“ neabejotinai priklauso Frankenšteino prasmių laukui – tai pagalbinio apvaisinimo, nesantuokinio vaiko ir rašytojos motinystės istorija. Feministinė literatūros kritika Mary Shelley romaną „Frankenšteinas“ į pasaulio literatūros kanoną įrašė kaip „motinystės košmarą“ (Ellen Moers), kaip moterišką Johno Miltono garsiosios poemos „Prarastasis rojus“ perrašymą. Anot Sandros Gilbert ir Susan Gubar, „tai pragaro istorija, pragaro kaip tamsios rojaus parodijos, pragaro kūrinių kaip pabaisiškų rojaus kūrinių imitacijų ir pragariško moteriškumo kaip groteskiškos vyriško rojaus parodijos istorija“2. Priklausomybę šiai literatūros tradicijai M. Kagro nurodo pačioje romano pradžioje, kai, atėjusi į vaisingumo kliniką pirmojo skryningo, ji sako: „Taip, žinoma, aš didžiavausi, pati savimi, kaip Frankenšteino pabaisa, kuri staiga pavirto normaliu žmogum“ (p. 13). O sužinojusi vaisiaus diagnozę, ji lygina save su kita klinikos paciente ir cituoja įrašą ant Dante’s „Pragaro vartų“: „Nežinau, kas laukė moters vėliau. Tuo momentu man atrodė, – be abejo neteisingai, – kad ji nepakliuvo į patį pragarą, o aš pakliuvau. Ji ašarojo. O aš buvau tokioje pragaro ar šiknos skylėje, kur nebėra ašarų. Čia viskas jau buvo prikepę, ir tai turėjo grįžtamąją galią. Žvelgiant iš pragaro ar šiknos, praeities viltys, aistros ir meilės nuo pradžių pradžios atrodė juokingas šlamštas, niekalai, kurių neverta rimtai paisyti. Lasciate ogni speranza“ (p. 11).

S. Gilber ir S. Gubar minimas M. Shelley sukurtas pragaras turi daug ratų. Pirmasis – laisvos moters situacija patriarchalinėje visuomenėje: rašant „Frankenšteiną“ M. Shelley dar nebuvo Shelley, o Mary Wollstoncraft Godwin – iš tėvo namų pabėgusi, visuomenės atstumta nėščia paauglė, Percey Bysshy Shelley meilužė. Anot kritikių, bevardis Frankenšteino monstras yra diskursyvinė M. Shelley saviprojekcija – netekėjusi nėščia moteris patriarchalinėje visuomenėje tokia pat bevardė ir pažeidžiama kaip jos sukurta pabaisa. Antrasis pragaro ratas – moters rašytojos nerimas vyrų kūrėjų pasaulyje: kritikių manymu, M. Shelley išgyveno dėl to, kad sukūrė pabaisišką, deformuotą romaną, neatitinkantį geros to metų literatūros kriterijų. Laimei, 200 metų moterų literatūros ir 70 metų feminizmo nenuėjo perniek – XXI a. Estijoje netekėjusi, besilaukianti romano pasakotoja ir rašytoja nejaučia nei kultūrinės, nei socialinės, nei simbolinės atskirties, nei autorystė nerimo. M. Kagro romane trečiasis pragaro ratas nesusijęs su patriarchaline pasaulio tvarka – tai egzistencinis nesėkmingų nėštumų, persileidimų, gimdos valymų, kūdikių ir gemalų mirčių pragaro ratas. Visą „Frankenšteino“ rašymo laikotarpį M. Shelley arba laukėsi, arba gimdė, arba žindė neišgyvenusius kūdikius (patyrė penkis nėštumus ir užaugino vieną dukterį – pirmoji duktė gimė neišnešiota ir iškart mirė nė neturėdama vardo). Būtent todėl Viktoro Frankenšeino personažą S. Gilbert ir S. Gubar interpretuoja kaip dar vieną M. Shelley diskursyvinę saviprojekciją. Tačiau jei XIX a. M. Shelley sukurtas monstras kerštaudamas sėja mirtį ir siaubą, tai XXI a. M. Kagro romano „maža graži neindividė“ motinai viską atleidžia, o pasakotojai pavyksta su ja užmegzti motinos ir dukters ryšį. Romano pabaigoje pasakotoja rašo, kad jos trumpo susitikimo su negimusia dukra akimirką „mažulė, mano maža mergytė, (...) žiūrėjo į mane be priekaišto“ (p. 188).

Vis dėlto kolegės iš dalies buvo teisios – lietuvių kalba tokių tekstų nedaug. Taip yra todėl, kad Lietuvoje „moteriškojo rašymo“ banga buvo trumpa ir menkai įvertinta profesionalios kritikos. Tačiau kūrinių motinystės tema yra ir, galima tikėtis, bus daugiau. Romaną „Stiklo vaikas“ išleido leidykla „Homo liber“, tai pirmoji serijos „Femina Baltica“ knyga – prisipažįstu, laukiu kitų serijos leidinių.

 

1 Elisabeth O’Reilly, Andrea Podnieks. „Textual Mothers / Maternal Texts: Motherhood in Contemporary Women’s Literatures“. – Wilfrid Laurier University Press, 2010, p. 3.

2 „The Mad Woman in the Attick“, 1979, p. 221.

Draugai