Amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy (1933–2023) romanas „Kelias“ šiemet mini dvidešimties metų sukaktį. 2025 m. sulaukėme jo antrojo lietuviško leidimo su Violetos Tauragienės atnaujintu vertimu. Penktadalis amžiaus yra reikšmingas laiko tarpas, todėl prasminga iš naujo pasvarstyti, kuo apskritai tebėra aktualus kūrinys, kurį šiais laikais įprasta laikyti poapokaliptinės literatūros klasika. Leidėjai mini išaugusį skaitytojų susidomėjimą, tačiau susidomėjimas ir aktualumas, net jei šie dažnai sutampa, nėra tolygūs knygų vertinimo kriterijai. Knygų temos gali būti įdomios, bet šiuolaikiniam skaitytojui ne(be)aktualios – neįtraukiančios į gyvą santykį su tekstu arba estetiškai ir vertybiškai pasenusios. Gali būti ir atvirkščiai – temos aktualios, bet pateikiamos neįdomiai ir nepaveikiai.

Per dvidešimt metų pasaulis gerokai pasikeitė. Turint galvoje šiandienos skaitymo ir knygų leidybos tendencijas, atrodo, kad C. McCarthy proza neturėtų būti madinga: maskuliniška, metafiziška, nenutolstanti nuo trečiojo asmens, antipsichologinio pasakojimo. Kita vertus, mūsų dienų katastrofos nuojautos ir baimės yra panašios į tas, kurios sklandė 2006-aisiais, kai pasirodė „Kelias“: po rugsėjo 11-osios buvo praėję penkeri metai, Artimuosiuose Rytuose kai kur prasidėjo, kai kur tęsėsi virtinė karų, o iki 2008-ųjų pasaulinės finansų krizės dar buvo likę pora metų, nors jau ryškėjo nerimo ženklai. Laikas išties yra plokščias apskritimas, kaip sakė Rastinas Koulas seriale „Tikras detektyvas“.

 

Cormac McCarthy, „Kelias“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, V.: „Rara“, 2025

 

„Kelias“ pasakoja apie tėvo ir sūnaus siekį išgyventi brutaliame, iki kanibalizmo nusiritusiame pasaulyje, kurio žlugimo priežastys neaiškios. Tarsi bevardžiai piligrimai jie keliauja per pelenais nuklotą kraštovaizdį, kuriame nelikę nei gamtos, nei civilizacijos, susidurdami su žiauriausiomis smurto, mirties ir nužmogėjimo apraiškomis: sudegę lavonai gatvėse, įkalinti ir mėsai laikomi gyvieji, klajojančios, beveik tribalistinės vergvaldžių gaujos ir jų seksualiniai vergai. Simboliška, kad šis naujas lietuviškas „Kelio“ leidimas pasirodė netrukus po tos pačios leidyklos išleisto brutalaus ir nihilistiško C. McCarthy vesterno apie XIX a. Amerikos ir Meksikos paribį (vadinamuosius Laukinius Vakarus) – „Kraujo meridianas“ (1985). Vienas kritikas netgi siūlė „Kelią“ skaityti kaip „Kraujo meridiano“ dvasinį tęsinį, tarsi viziją, kuo makartiškoji visata būtų virtusi XXI a., jeigu būtų galutinai įsiviešpatavusi Teisėjo Holdeno karo metafizika. Vis dėlto, kitaip nei „Kraujo meridianas“, kuriame nėra jokių išganymo ir gėrio properšų, „Kelias“ yra stebėtinai optimistiška knyga. Žinoma, apie optimizmą galima kalbėti tik su didelėmis išlygomis, tad jį aptarsiu vėliau.

Romane nėra konkrečių laiko ir vietos nuorodų, išskyrus tai, kad veiksmas vyksta Šiaurės Amerikoje, o laikmetį tik daugmaž nusako tėvo stumiamas pirkinių vežimėlis – pranykusio vartotojiško pasaulio reliktas. Neišsiskiriančios geografinės ir kultūrinės krašto ypatybės, o juo keliaujantys veikėjai – nuasmeninti, artimesni archetipinėms figūroms, taip suteikiant kelionei ir visam romanui mitinį universalumą. Literatūrologas Rune Graulundas pastebi: pelenų nuklotas ir suvienodintas peizažas susišaukia su biblinėmis klajonėmis per dykumas, bet taip pat siūlo atkreipti dėmesį, kad dykuma – deserta – vis dėlto pirmiausia reiškia trūkumą ir apleistį. Prasmės trūkumas. Dievo apleistis. „Dievo nėra, o mes – jo pranašai“, – taria kelyje sutiktas senis (129 p.). 

Nepaisant nihilizmo, kuris yra vyraujanti šio pasaulio būsena, vaikas yra tėvo egzistencijos garantas, jo prasmė ir tikslas: apsaugoti vaiką, net jei sveikas protas reikalautų pasirinkti savižudybę kaip racionalų ir gal net etiškiausią sprendimą, kokį priėmė vaiko motina. Iškalbinga, kad ankstesnis romano pavadinimas buvo „Gralis“, taip nurodant į Šventojo Gralio paieškos mitus: „Berniukas nė nekrustelėjo. Atsisėdo [tėvas] šalia jo ir glostė šviesius, suveltus jo plaukus. Auksinė taurė, tinkanti dievui priglausti.“ (60 p.) Kaip teigia C. McCarthy kūrybą nagrinėjanti Lydia R. Cooper, tėvas tiki, kad sūnus, kaip karaliaus Artūro legendose Gralis, išgelbės pasaulį, kurį niokoja nežinoma liga, fizinės ir dvasinės prigimties maras.  

Klausimas, kas „Kelyje“ sukėlė pasaulio žlugimą, – ekologinė katastrofa, atominis karas, meteorito smūgis, – iš esmės lieka neatsakomas. Pats autorius nesistengia atsakyti, nes priežastys nei paguostų, nei pasiūlytų, kaip pataisyti tragišką padėtį. C. McCarthy yra sakęs, kad romano idėja gimė per išvyką su mažamečiu sūnumi į El Pasą Teksase, vieną bemiegę naktį pro langą stebint miesto šviesas tolumoje ir įsivaizduojant, kaip viskas atrodys po šimto metų. Tekste ši situacija įsivaizduojama taip: „Laikrodžiai sustojo ties 1:17. Pailgas šviesos kirtis, paskui – duslių smūgių serijos. Jis atsikėlė ir nuėjo prie lango. [...] Blyškus rausvas švytėjimas lange.“ (44 p.) Natūraliai kyla klausimų, ką tėvas padarytų ir ko neišdrįstų, kad apsaugotų sūnų: „Ar padarysi tai? Kai ateis laikas? [...] Ar galėtum šitą mylimą kaukolę sutraiškyti akmeniu? Ar glūdi tavyje padaras, apie kurį tu nieko nežinai? Ar gali jis ten būti? Laikyk jį glėbyje. Va šitaip. Siela – greita. Prisitrauk jį prie savęs. Pabučiuok. Paskubėk.“ (88 p.)

Tą naktį El Pase C. McCarthy užrašė pirmuosius fragmentus, kurie vėliau ims gausėti ir galiausiai suguls į būsimą knygą. Būtent fragmentiškumas atsispindi romano struktūroje ir stiliuje: kelių sakinių, atskirų pastraipų ar teksto, ne ilgesnio nei poros puslapių, gabalėliai perskaitomi beveik kaip aforizmai ar prozinės poemos. Lyg savarankiškos poetinės mikrovisatos, jie tarsi pelenai nešiojami viršum sudegusio pasaulio, o jų kalba svyruoja tarp hemingvėjiško sakinių minimalizmo ir melviliškos žodžių kalvystės. 

Netgi teigčiau, kad V. Tauragienės vertimas sušiuolaikina tekstą, ypač jei lyginsime su gan archajiška originalo raiška. Viename iš daugelio pavyzdžių C. McCarthy aprašo, kaip tėvas išdėlioja piniginės turinį ant kelio. Originale piniginė apibūdinama kaip sweatblackened, o vertime – „pajuodusi nuo prakaito“ (43 p.). Skirtumas nežymus, tačiau autoriaus pasirinkimas sutrumpinti frazę, kuri galėjo būti šalutinis sakinys (pavyzdžiui, which was blackened by sweat), iki vieno žodžio – netgi praleidžiant brūkšnelį ir taip atsisakant nebūtinos skyrybos – suteikia aprašymui medžiagiškumo: perteikiamas pasaulio, kuris įjuodina viską prakaituotu išlikimo nuovargiu, grubumas ir neviltis. Kartu suteikiamas viduramžių, biblinės kalbos didingumas, kuris, atsižvelgiant į aplinkybes, žinoma, suskamba ironiškai. 

Ir kitur būtų galima diskutuoti dėl kai kurių žodžių atitikmenų. Ypač tais atvejais, kai šie išderina vaizdinių reikšmines mikrovisatas, paties C. McCarthy negailestingai sustyguotas. Pavyzdžiui: „Dieną ištremta saulė suka ratus aplinkui žemę lyg lempa nešina liūdinti motina.“ (29 p.) Originalo žodį grieving versti kaip „liūdinti“ (gerokai abstraktesnis jausmas), mano galva, ginčytinas pasirinkimas, nes visa įvaizdžio jėga remiasi tuo, kad Saulė yra gedinti motina, kuri suka ratus aplink Žemę – mirusį vaiką. V. Tauragienė apskritai gerai perteikia autoriaus stilistinį gravitas, tad šie pavyzdžiai skirti ne tiek iliustruoti vertimo trūkumus, kiek parodyti, kaip kruopščiai C. McCarthy renkasi kiekvieną žodį ir kokia stipri jo autorinė kontrolė. Rašytojo tekstai taip skrupulingai suredaguoti, kad vargu ar rastume, ką dar būtų galima pašalinti. Tai gali įkvėpti ir kartu net sveikai pabauginti žodžio meno entuziastus, ypač jaunuosius rašytojus ir skaitytojus. 

Kas lieka, kai (beveik) nieko nebelieka? Kai išnyksta įstatymai, visuomenės sutartys ir etika? Kuo tikima, kai dievai, atrodo, nusišalino nuo žemiškųjų reikalų? Ką reiškia kalba, kuri nebeturi ko apibūdinti?

Paukščių, augalų ir medžių vardai nugarma į užmarštį, o kalba susitraukia iki minimalios funkcijos, reikalingos tėvui ir sūnui susikalbėti būtiniausiais išgyvenimo klausimais. Jų pokalbiai trumpi, sausi ir neįmantrūs, nors abipusė meilė yra bene paskutinis tikrai šiltas dalykas poapokaliptinėje tikrovėje. Paauglystėje skaitydamas senąjį „Kelio“ leidimą stebėjausi sūnaus stoiškumu, nors anuomet nesugebėjau sau atsakyti, kodėl C. McCarthy būtent taip pasirinko vaizduoti maždaug dešimties metų vaiką. Tiesa, šis kartais verkia, bijo, abejoja, yra naivus, nesupranta tėvo pragmatizmo (arba kaip tik per gerai supranta). Vis dėlto berniuko ryžtas „nešti ugnį“ – skleisti gėrį ir viltį, net iki galo nesuvokiant, kaip tai turėtų iš tiesų atrodyti, – persmelkia jo laikyseną ir veiksmus paslaptinga gracija ir orumu. Laikysena, kuri tėvui atrodo nebepasiekiama arba prarasta.

Gimęs ir užaugęs dar iki nuopuolio, tėvas kur kas sunkiau pakelia dabartį, nes jau kartą paragavo pasaulio, kuris jo akimis buvo tobulas: „jeigu jis būtų Dievas, pasaulį būtų sukūręs tokį ir ne kitokį“ (166 p.). Dabar prisiminimai ir net gražūs sapnai jam yra tarsi sirenos giesmės, viliojančios į mirtį. O sūnus, gimęs jau po nuopuolio, nepažįsta tėvo pasaulio, tad nejaučia nostalgijos. Šįkart skaitydamas vis svarsčiau, ar būtent dėl šios priežasties vaikas pajėgus suprasti tėvo perspėjimus apie gražių sapnų pavojų, ar tie perspėjimai labiau reikalingi pačiam tėvui, jaučiančiam, kad kelionės (ir laiko) našta šipina jo ryžtą priešintis nužmoginančioms pasaulio jėgoms.

Romanas pasakojamas trečiuoju asmeniu, iš tėvo perspektyvos, ir atspindi jo pasaulėvoką – jis nebegali patikėti kitų žmonių gerumu, nors ir moko sūnų pasikliauti savo geranoriškumu. Pasiekus pakrantę viltys, kad ten bus šilčiau, žlunga, o galimybių išgyventi lieka visai nedaug, ypač tėvui pajutus besiartinančią mirtį. Net C. McCarthy nesusilaiko nuo klišių ir vaizduoja tėvą besispjaudantį krauju lyg tuberkulioze sergantį poetą romantizmo epochos kūrinyje. Turinio lygmeniu tai logiškas sprendimas (oras yra nuodingas, pilnas smalkių ir degėsių), bet vis dėlto pernelyg nuspėjamas: spjaudymasis krauju kaip būdas įspėti apie neišvengiamą veikėjo mirtį jau seniai ir giliai įsitvirtinęs ne tik į literatūrinį, bet ir populiariosios kultūros žodyną. Kalbant apie kraują ir klišes, kartais pernelyg atkreipia dėmesį ir autoriaus braižas, kurį jau įvardijau kaip maskulinišką. Pavyzdžiui, vaikui paklausus, „ką drąsiausia tėvas yra padaręs gyvenime“, C. McCarthy rašo: „Jis nusispjovė ant kelio kruvinais skrepliais. Atsikėliau iš guolio šįryt.“ (204 p.) Sūnui pasiteravus, ar pats tėvas tiki savo žodžiais, šis juos atsiima, nors akivaizdu, kad nuovargis ir cinizmas prasiveržia vis labiau. Padaras, glūdintis jame, apie kurį jis tariamai nieko nežino, šiepia savo bjaurius dantis (ir, pasirodo, prabyla kaip Bruce’as Willisas iš „Kieto riešutėlio“).

Tėvui mirus, jo pastangos išsaugoti sūnaus tikėjimą gerumu visgi atrodo sėkmingos ir beveik iškart pateisinamos. Berniukas sutinka „geruosius“ žmones, kurie priima jį į savo globą. Ši vaiko sėkmė atrodo beveik nerealistiška, tiksliau – įgyja magiškojo realizmo atspalvį, kuris gali būti aiškinamas įvykusiu perspektyvos poslinkiu: pasibaigus tėvo pasakojimui, sūnus pradeda savąjį. Pasaulyje sužiba krislelis vilties, atsiranda galimybių ir paslapties. Vis dėlto, kaip minėjau, C. McCarthy optimizmas yra atsargus, nes romano pabaigoje nėra jokių ženklų, kad gamta vėl atgis, – jeigu Žemė išties mirusi, tuomet ir žmogaus pastangos atkurti žmoniją pakimba nežinioje. 

Kitaip nei įprasta distopiniuose ir poapokaliptiniuose romanuose, C. McCarthy nesiūlo būdų, kaip išgydyti merdintį (ar jau mirusį) pasaulį, pavyzdžiui, ieškant naujų socialinių ar politinių bendruomeniškumo formų. Šalindamas civilizacijos liekanas nuo pasaulio lavono, jis veikiau prisikasa iki minimalių sąlygų, kuriomis dar galima išsaugoti savo žmogiškumą ir moralę. O tai yra kanibalizmo riba, kurią peržengęs žmogus nustoja būti etiniu subjektu ir tampa vartojimo objektu, daiktu, mėsa. Kaip taikliai sako filosofas Erikas Wielenbergas, kanibalizmo kaina yra giliausia įmanoma vienatvė ir izoliacija, net ir bastantis gaujomis su kitais kanibalais.

Naratyvo ir idėjų požiūriu „Kelias“ yra vienas paprastesnių, bet emociškai paveikiausių C. McCarthy romanų. Vienus skaitytojus galbūt įtrauks slegianti pasaulio vizija ir kartu sukels kuklų dėkingumą, kad jiems netenka gyventi makartiškoje tikrovėje. Kitiems rezonuos destruktyvios žmogaus prigimties pasmerkimas, nes taip patvirtins jų pačių pesimistiškas nuojautas. Bet, mano galva, „Kelio“ šiuolaikinis aktualumas slypi dilemoje, kuri galbūt neišsprendžiama: kaip perduoti tikėjimą gerumu savo vaikams, ypač kai patys juo nebegalime patikėti. Ne įteigti viltį, kad viskas bus gerai, o kad viltis apskritai įmanoma ir kad jai reikia pastangos – sykiu sizifiškos ir prometėjiškos. Kiekviena karta susiduria su savo pasaulio pabaiga, tačiau ciniškoms sieloms verta prisiminti, kad pasaulis mums baigiasi anksčiau negu mūsų vaikams.

 

Projektą finansuoja