Beveik prieš metus poetui ir vertėjui Mariui Burokui viešai paskelbus juodraščio ištrauką iš rengiamo „Miesto ir miesto“ vertimo, be galo nudžiugau. Pagaliau lietuviškai, itin kompetentingo vertėjo dėka prabils galbūt ne keisčiausia, bet tikrai populiariausia „naujojo keistumo“ (new weird) žanro literatūros žvaigždė, britų rašytojas China Miéville’is (g. 1972). 

 

China Miéville, „Miestas ir miestas“, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, V.: „Kitos knygos“, 2026

 

Atsispirdami nuo keistosios literatūros (weird fiction) filosofiškai įkrauto palikimo, „naujojo keistumo“ autoriai dažnai teikia pirmenybę ne tradiciniams mokslinės ir maginės fantastikos naratyvams ar elementams (burtams, pabaisoms, ateiviams, stebuklingoms technologijoms), o sudėtingiems konceptams, nejaukioms pasaulio vizijoms ir literatūriniams eksperimentams. Tam tikra kontrkultūrinė dvasia ir palankumas avangardinei estetikai lemia, kad „naujojo keistumo“ literatūra visada buvo gan ribotai prieinama platesniems skaitytojų ratams. Apžvalgininkas Andrew McKie savo 2009 m. recenzijoje teisingai pastebi, kad knygoje nėra burtų, pabaisų ar ateivių (nors ir sušmėžuoja paslaptingos paskirties archeologiniai artefaktai, kurie galėtų būti ateivių technologijos). Tačiau „Miestas ir miestas“ – istorija apie žmogžudystės tyrimą, vykstantį per du miestus, Bešelį ir Ul Komą, kurie nuolat stengiasi nepripažinti vienas kito egzistencijos – man atrodo kaip geras įvadas į Ch. Miéville’io kūrybą ir „naujojo keistumo“ literatūrą. Įprasta (netgi tradicinė) detektyvinė užuomazga su sukeistinimo užmoju, prie kurio verta sugrįžti vėliau. 

Bešelio ir Ul Komos miestai nėra paprasčiausiai priešai ar susipykę kaimynai. Jie vienas ant kito klojasi erdvėje, naudojasi tomis pačiomis gatvėmis, pastatais ir parkais, bet abu suteikia savo pavadinimus, turi savo įstatymus, teisėsaugą, infrastruktūrą. Gyventojai, nuo vaikystės įpratę prie draudimų ir baimės susidurti su svetimu miestu, palaiko šią susidvejinusią tvarką, o išvydę, užuodę ar išgirdę tą miestą, kuriam nepriklauso (knygoje tai vadinama prasilaužimu), pradanginami paslaptingos Pralaužos organizacijos, serginčios miestų skirtį.  Vienintelis būdas legaliai keliauti tarp miestų yra per Kopulos rūmus, pereinant absurdiškai sudėtingus biurokratinius procesus.  

Lietingas ir niūrus Bešelio miestas, kuriame prasideda užsienio studentės Mahalijos Džyri žiauraus nužudymo tyrimas, yra savotiškas Rytų ar Vidurio Europos miestų (Sofijos, Belgrado, Budapešto ir net buvusio Rytų Berlyno) lydinys. Istorija pasakojama užgrūdinto vietinio bešeliečio, sunkių nusikaltimų tyrėjo, policzai inspektoriaus Tjadoro Borlu (beveik visi vardai ir vietų pavadinimai romane skamba taip, tarsi kažkas būtų žaidęs „sugedusį telefoną“ su autoriumi, skaitydamas jam iš vengriško, vokiško ir serbiško gyventojų registro vienu metu). Tyrimas nuveda inspektorių į Ul Komą, klestintį, neono nušviestą miestą, primenantį modernaus Stambulo ir Šanchajaus mišinį, kur matyti Mao komunizmo, Atatürko reformų atgarsiai. Nors oficialiai miestas yra sekuliarus, čia gyvuoja ir musulmoniška kultūra, ir Neišvengiamosios Šviesos religija. Inspektoriui Borlu tenka bendradarbiauti su jų teisėsaugos institucija – militsya, kartu laviruojant tarp svetimos kultūros peripetijų.  

Autorius įvairiuose pokalbiuose yra minėjęs, kad keistoji literatūra suteikia galimybę patirti, tyrinėti ir sukelti kultūrinio šoko jausmą. „Miestas ir miestas“ puikiai perteikia tą ypatingą budrumo, smalsumo ir dezorientacijos derinį atsidūrus terpėje, kur visi kalbasi nesuprantama kalba, žino tai, ko tu nežinai, ir elgiasi tokiais būdais, kurie tau svetimi, tiksliau – kitoniški. Skaitant „Miestą ir miestą“, ypač turint galvoje šių dienų imigracijos, pabėgėlių krizės, benamystės, apskritai opėjančios socialinės nelygybės situaciją, itin aktuali atrodo „išmatymo“ (unseeing) – proceso, kuriuo bešeliečiai sąmoningai išstumia ulkomiečius iš savo dėmesio lauko, ir atvirkščiai, – sąvoka. Vis dėlto Ch. Miéville’is iš to nekuria didaktiškos socialinės kritikos. Minėtos problemos egzistuoja tarp daugybės kitų kompleksiškos metropolių realybės dalių. Kartu įdomiai ir subtiliai atsiskleidžia tai, ką savo garsioje esė „Sukurti priešą“ aprašė Umberto Eco: kaip tautinės tapatybės siekis leidžia pateisinti smurtą pasitelkiant kito kitoniškumą. Romane šis „priešų kūrimas“ nėra vien nacionalistinis ar geopolitinis, bet pirmiausia urbanistinis procesas, vykstantis kiekvieno pasaulio miesto ir metropolio vidinio socialinio susiskaldymo lygiu. Pavyzdžiui, romano veikėjai tą daro nuo jaunumės: 

 

Esama vietų, kurios nepersidengia, tačiau jose Bešelį kerta plona Ul Komos juosta. Vaikystėje mes stropiai išmatydavome Ul Komą, nes mus to nuolat mokė tėvai ir mokytojai (kai mes ir mūsu bendraamžiai iš Ul Komos atsidurdavome bendragrečiui, stengdavomės išmatyti vieni kitus itin pabrėžtinai). Mes mėtydavome akmenis per svetimą tikrovę, o tada darydavome didžiulį lankstą per Bešelį, susirinkdavome juos ir ginčydavomės, ar nepadarėme nieko bloga. Pralauža, žinoma, niekada neapsireikšdavo. Taip pat elgėmės ir su vietiniais driežais. Kai ateidavome jų pasiimti, jie visada būdavo jau negyvi, ir mes sakydavome, kad juos nužudė trumpas skrydis Ul Komos oru, nors tikriausiai driežai žūdavo atsitrenkę į žemę. (81 p.)

 

Romano pasaulėkūra įspūdingai nuosekli ir detali, tačiau nemažai abiejų miestų buities, papročių, mitų, istorijos, kultūros ir politikos niuansų iki galo nepaaiškinami. Tai tik į naudą, nes sukuria gyvą ir šurmuliuojančią metropolių atmosferą. Abu miestai aprašomi kontrastingai, tad spaudimas veikėjams „išmatyti“ svetimojo miesto apraiškas yra realus ir kuria paveikią intrigą: kas nutinka prasilaužus? Inspektoriaus Borlu tyrimas tampa vis painesnis, daugėja nusikaltimo motyvų, mirčių, šešėlinių interesų ir konspiracinių gijų, kurios veda į trečią slaptą miestą Orsinį, galimai egzistuojantį zonose, dėl kurių nesutaria miestai dvyniai. Taip romanas beveik pasiekia didžiųjų detektyvinių istorijų – filmų „Kinų kvartalas“, „Ilgasis atsisveikinimas“, vaizdo žaidimo „Disco Elysium“ ar Philipo K. Dicko ir Thomo Pynchono romanų – egzistencinio neužtikrintumo ir filosofinio kvaitulio lygį. Beveik.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad detektyvinė ir keistoji literatūra siekia skirtingų tikslų. Klasikinės detektyvinės istorijos iš esmės yra istorijos apie žinių – žmogžudystės kas, kur, kaip ir kodėl – troškimą ir siekį. Taip žanras įtraukia skaitytoją dar iki jam sužinant, kokie emociniai ar socialiniai svertai susieti su mirtimi (dėl to tokie detektyvai kaip Agathos Christie romanai ar TV serialai, pavyzdžiui, „Midsomerio žmogžudystės“, retai narplioja trauminius, tiesmuku racionalumu neapdorojamus žmogžudystės padarinius individams ir bendruomenėms). Kai tyrėjas išaiškina nusikaltimą – apibendrina visas tyrimo gaires, atrenka teisingiausias interpretacijas ir atmeta nusikaltėlio bandymus sumėtyti pėdas, – tai suteikia skaitytojui intelektualinį malonumą, dažnai užgožiantį etinius žmogžudystės rūpesčius. Sykiu uždaromas teksto reikšmių laukas, o skaitytojo interesas ieškoti naujų nusikaltimo interpretacijų nunyksta. Literatūrologas Peteris Hühnas spėja, kad tai priežastis, kodėl skaitytojai dažniausiai antrąsyk neskaito tų pačių detektyvų: išaiškinus nusikaltimą, t. y. užpildžius žinojimo spragą, išblėsta troškimas, kaustęs skaitytoją prie teksto. Žinoma, galima iš naujo skaityti detektyvą mėgaujantis anksčiau nepastebėtomis smulkmenomis, vedusiomis prie ato­mazgos, tačiau skaitytojas ryšis sugrįžti tik tuomet, jei atomazga išpildoma įtikinamai ir paveikiai.

Keistoji literatūra siekia destabilizuoti sustabarėjusias žinojimo, mąstymo ir patirties formas, ji išmuša skaitytoją į tarpinę zoną, kur negali būti vienareikšmių sutarimų ir galutinių interpretacijų. Ch. Miéville’io romane šios tarpinės zonos simboliškai vadinamos dissensi – nė vienam miestui (taigi ir jo pasaulėvokai) nepriklausančios erdvės. Nors keistoji literatūra dažniausiai orientuojasi į interpretacijai atvirus tekstus, neatsitiktinai A. McKie „Miestą ir miestą“ susieja su Jorge Luiso Borgeso kūryba ir Alaino Robbe’o-Grillet policier (detektyvo požanrio apie policijos darbą) dekonstrukcija, jo romanu „Trintukai“ („Les Gommes“, 1953). Dar galėtume pridėti Vladimirą Nabokovą, Flanną O’Brianą, Paulą Austerį, jau minėtą U. Eco ir daugelį kitų autorių, kurie suvokė detektyvo literatūrinį bei filosofinį potencialą suabejoti mūsų tikrovės pažinimo ir supratimo pagrindais. Tad praktika sujungti detektyvinį naratyvą ir „keistąjį“ (metafizinį, filosofinį, dekonstrukcinį, postmodernųjį ir t. t) etosą literatūroje nėra naujas dalykas, įvairiomis formomis tai egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį. Ch. Miéville’io romano detektyviniai ir keistieji aspektai techniniu lygiu puikiai išpildomi, bet iš esmės palieka drungnumo pojūtį. Trumpai jį ir aptarsiu.

Šioje recenzijoje sąmoningai neatskleidžiu Borlu tyrimo vingrybių, kad neatimčiau skaitymo malonumo tiems, kurie nori patys pasinerti į nužudytos studentės bylą. Bet pasakysiu tiek, kad naudojamasi sena gera kietųjų detektyvų (hardboiled detective) ir nuarų formule – kuo giliau į tyrimą, tuo iš aukščiau sklinda supuvimas. Paaiškėja, kad Mahalijos Džyri mirties priežastis yra ne tik konkrečių asmenų egoistiniai siekiai, bet ir korporacijų godulys bei politinė korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Tačiau, mano galva, detektyvinė atomazga įgyvendinama painiai ir skubotai: staiga atsiranda naujų veikėjų, kažkas nušaunama, kažkas pabėga, kažkas už poros puslapių pranyksta lyg dūmas, net kvapo nepalikęs. Tad kai suprantame, kad Mahalija tapo nelaimingų aplinkybių ir blogų jėgų auka, visgi aplanko ne liūdesys, o lengvas trivialumo įspūdis. Borlu uždaro bylą, skaitytojo troškimas žinoti patenkinamas, taigi detektyvinis naratyvas atliko savo funkciją, bet tik tiek.

Šioks toks nusivylimas kyla ne tik dėl bylos sprendimo, bet ir dėl romano pabaigos – Borlu tampa Pralaužos dalimi. Inspektoriaus susidūrimas akis į akį su neva beribę galią turinčia organizacija, apie kurią visi romane kalba kone dievobaimingai, atrodo daug žadantis. Tačiau galiausiai Pralaužos organizacija, nors jos reikšmė miestų egzistencijai daugybę kartų dramatiškai pabrėžiama, pasirodo kaip gan nykoki biurokratai. Glumina ir tai, kad inspektorius Borlu abejingai reaguoja į didelius savo gyvenimo pokyčius: jo pernelyg nejaudina, kad, tapęs Pralaužos dalimi, nebegalės bendrauti su savo kolegomis, niekada nebesusitiks su dviem mylimosiomis (viena, žinoma, iš Bešelio, kita iš Ul Komos). Prasilaužimas jam (tad ir mums, skaitytojams) taip ir neįgyja egzistencinės ar metafizinės reikšmės. Galbūt taip yra ir dėl to, kad romano tikrovėje, kur viskas susidvejinę, knygos personažai, deja, yra vienmačiai: jie nepatiria jokių tapatybės, socialinių vaidmenų susiskaldymo įtampų ar krizių (net faktas apie dvi Borlu meilužes paminimas tarsi tarp kitko, kaip gana stereotipinė seklio gyvenimo detalė). 

Kaip tuomet vertinti Pralaužą? Ar tai ironiška užuomina apie nematomas galios struktūras, kurių įtaka grindžiama baime, o ne tikra jėga? Apie tai, kad vienintelis už fiziką galingesnis tikrovės dėsnis, kuriam visi besąlygiškai paklūsta, yra apatiškas biurokratizmas? Nežinau, bet Ch. Miéville’is nepanašus į itin ironišką (juolab – tokį lėkštą) autorių, tad noriu tikėti, kad tai gana nežymus suklupimas finišo tiesiojoje nesugalvojus, kaip geriau išnaudoti Pralaužos idėjos potencialą. Apibendrindamas naują gyvenimą Pralaužoje Borlu sako: „Mes visi čia esame filosofai ir, be visa kita, nuolat diskutuojame, kur iš tikrųjų gyvename.“ (318 p.) Apmaudu, kad inspektorius nepanoro su mumis pasidalinti šitų filosofinių diskusijų vaisiais.

Prieš beveik du dešimtmečius pasirodęs „Miestas ir miestas“ anuomet pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, net šiandien vis dar pritraukia naujų skaitytojų. Iki tikrai puikaus, ne tik žanrinės, bet apskritai grožinės literatūros kūrinio, mano galva, šiek tiek trūksta. Tačiau nepaneigsi, kad romanas siūlo įspūdingų, įdomių dalykų pasaulėkūros praktikų kontekste ir gali būti laikomas pavyzdiniu tarpžanriniu kūriniu, o grakštus ir išradingas Mariaus Buroko vertimas praturtins mūsų pamažu besipildančias keistosios ir spekuliatyviosios literatūros lentynas. Lieka nekantriai laukti kitų Ch. Miéville’io pralaužų į mūsų literatūrinę ir kasdienę vaizduotę.