Kristina Bačiulienė. Keliautojo reminiscencijos

Pirmoji Karolio Barecko eilėraščių knyga „Skyrybos ženklas“ (redaktorius Viktoras Rudžianskas) – vientisas, bet nevienalytis subjekto išgyvenimų, potyrių ir samprotavimų kaleidoskopas, atskleidžiantis kūrėjo-keliautojo-filosofo pasaulį. Rinkinį galima seg­mentuoti pagal temas, pavyzdžiui, karo, moters, Dievo-ateizmo, egzistencijos prasmės, tapatybės ir vienišystės, – bet nebūtina, nes viskas eilėraščiuose gana glaudžiai susiję. Asociacijų ir paradoksų pynėse ir pinklėse veriasi būties verpetai, ieškoma žmogaus esmės ir vertės, gyvenimo kainos. Tačiau eilėraštyje išlaikoma tam tikra distancija tarp pasaulio, Kitų ir savęs – subjektas retai visiškai atsiveria, įsileidžia į savo vidų. Poezija taip pat yra ir maišto forma: maištaujama prieš kasdienybės rutiną, prieš Vakarų moralinius imperatyvus, nuo kurių nuklysta link induizmo, tačiau ir jame neranda visų atsakymų.

Eilėraščių pasaulėvaizdžio branduolys – kartotė. Permanentiniame erdvėlaikyje sukasi karmos dėsniu grindžiamas amžinasis gyvenimo ir mirties ratas. Vyksta nuolatinė reinkarnacija: devynis kartus atgimstama ne tik kate, bet ir kitais pavidalais, pavyzdžiui, tekstu („aš tik fragmentas / ištrauka iš knygos“, p. 18) arba daiktu („kitame gyvenime atgimsiu tuščiu švirkštu“, p. 70). Vyrauja sapno, realybės ir siurrealybės vaizdinija, fantasmagorija, karnavalas, filmas, spektaklis, po kurio „scenoje / lieka tik dekoracijos laukiančios / griežto režisieriaus žvilgsnio“ (p. 7). Šis režisierius – šizofreniškas teisėjas, žaidžiantis „dievą su jį išradusiais plebėjais / trokštančiais duonos ir šlovės / kad numalšintų beprasmybės / ir menkumo alkį“ (p. 8). Sukurtas iš vienatvės režisierius turi žmogaus pavidalą, kenčia kasdienybės rutiną, yra įkalintas laike. „Tada atėjo Nietzsche ir paskelbė apie dievo mirtį“ (p. 28). Tačiau žmogus dėl to netapo antžmogiu, pasaulio kūrėju ir valdytoju, jis – tik „spalvos tonai šešėliai / ir kvepiantys dažai (p. 75), t. y. savo paties skulptūros kūrėjas „lyg Pigmalionas raižantis tobulą kūną / iš dramblio kaulo“ (p. 9). Skeptiškai pastebima, kad gyvenimas gražus tik filmuose, o žmogus kinta taip pat lengvai, kaip įvykiai, vaizdai, jausmai ir emocijos. Taip nutinka, nes nėra vertybių konstantos – jos vis dar ieškoma, priartėjama ir nutolstama.

Dominuoja kūno ir sielos antagonizmas. Kūnas tėra skaidi, mari, kintanti materija, kiautas, pro kurį negali pamatyti sielos: „aplink vien gražūs raumeningi kūnai / stačios krūtys ryškūs torsai / pasirengę poruotis ir tiekti pasauliui naujus / raumeningus kūnus“ (p. 11). Kūnuose glūdi negatyvios patirtys, nuodėmės – purvas, realybės srutos. Pasitelkus kartėlį ir sarkazmą atkreipiamas dėmesys į kūno laikinumą (jis pasmerktas „kvėpuoti juoda velėna“, p. 16), menkumą („kaulai ir oda yra tik statistika“, p. 16). Kita vertus, kūnas yra slėptuvė, kur slepiamasi „su visais savo pavidalais“ (p. 24). Vienatvėje auginamas pigmalioniškas antrininkas – „žmogaus pavidalo būtybė / su kuria į vieną lentyną sumetam knygas – / taip lengviausia nebūti žmonėmis“ (p. 24). Vidinę tuštumą užpildo įvairūs garsai – gaudesys, riksmai, traškesys: „dvikojai nemėgsta tylos // jie spraudžiasi į siauriausius plyšius / kad ten girdėtų tik savo kvėpavimo aidą“ (p. 14). Tačiau paslapčiomis tikima metempsichoze, kad siela, išnirusi iš laikinos kūniškos buveinės, gali atgimti, tarkim, vabalu po stik­liniu gaubtu.

Karolis Bareckas. „Skyrybos ženklas“. – K.: „Kauko laiptai“, 2018.
Karolis Bareckas. „Skyrybos ženklas“. – K.: „Kauko laiptai“, 2018.

Eilėraščių vyksmo erdvė – kamerinės sąmonės ir pasąmonės kontinuumas, kurį rėmina sienų kvadratas („kai pasislėpsiu savo keturių sienų / visatoje / prisidengdamas kitomis planetomis / lyg skydais“, p. 47). Kita vertus, ši vienovė yra ir Babelio bokštą turėjęs miestas: subjektas, pasitelkdamas ir poetiškus, ir šnekamosios buitinės kalbos žodžius, bendrauja su įsivaizduojamu klausytoju, su savimi, moterimi. Kalba prasiveržia net tada, kai kalbėti nebeįmanoma: „atrodo neturiu ką pasakyti / o neidentifikuotas meistras / plienine viela / sukabino mano lūpas / kniedėmis sutvirtino kiekvieną kampą / kad niekada nekiltų nė menkiausia / pagunda išsilaisvinti“ (p. 46). Klajojant pasąmonės koridoriais, gatvėmis, realybę fiksuoja atsitiktinis materijos sąlytis: „slystantys kūnai / be galiojimo datos“ (p. 49). Lyg fotojuostoje išryškėja atmintyje įamžinti kaleidoskopiški praeities įvykių kadrai, pakeičiantys ir užpildantys buvimą čia ir dabar. Kontinuumas prilygsta keturių sienų visatai, o ši tapati baroku apsikrėtusiam miestui (eil. „sąlyčiai“). Tai dėžė, kurioje „galima būti nuogiem / klykti trankytis į sienas / arba vienas į kitą“ (p. 72).

Egzistencija subjektui – nyki, miglota, neaiški, fiktyvi ir melaginga kasdienybė: „melu apaustos juodos pėdkelnės / kurias užsimaukšlinam ant galvos / eidami vogti lapų iš kasdienybės knygos / jeigu ten dar kas nors liko“ (p. 48). Padriki epizodai tarsi kino juostoje be perstojo keičia vienas kitą, gyvenimas verda tarp „tuščių amžinosios palatos sienų“ (p. 31). Ramybės būsena svetima, nepriimtina, nes „ramūs vandenys tik užmigdo budrumą / preciziškai užmerkdami akis / vidiniam keliautojui“ (p. 50). Keliautojo užrašuose sudėtos netektys, melancholiškas ilgesys, nuodėmės, praeities voratink­liai – visko išvardyti neįmanoma: „kalba čia bejėgė / spinduliuojanti gerais ketinimais / bet iš tolo dvokianti impotencija / tačiau nieko geriau už ją nesugalvojome“ (p. 75). Žingsniuojama spurdančia žeme, „judėjimas vienintelė prasminga / egzistencijos forma“ (p. 21). Bet tai, ko gero, neturi prasmės, nes „šaukia požemių pasaulio keltininkas / (nematęs saulės) / jau penkis šimtus gyvenimų“ (p. 21).

Nihilistinei subjekto pasaulėjautai įtakos turėjo neįveiktos vaikystės traumos („o kai užaugau / tempiau paskui save balastą / kurio niekada neprireikė“, p. 34). Nuolat judant iš vieno gyvenimo į kitą, chaosas tampa tam tikra norma, gyvenama „riedant toliau dharmos ratui“ (p. 58). Klaidžiojama nuo vieno objekto prie kito bandant rasti tarp jų ryšį, sąlytį su jais, pajusti tikrumą ir juo, kaip duotybe iš aukščiau, įtikėti. Panašus santykis ir su meile – išlaikomas atstumas, per arti priartėjus išsigąstama savęs paties ir atsitraukiama į sapną, iliuziją arba užsidaroma vienatvėje. Subjektas bijo būti atpažintas ir nepriimtas dėl praėjusių gyvenimų bagažo, kuris toks sunkus, kad priverčia abejoti „tik­ras esu ar mitologinis“ (p. 62).

K. Barecko knygoje ryškinama netvirta jungtis tarp Vakarų ir Rytų kultūrų, religijų, realijų. Subjektas svečiuojasi tolimuose kraštuose, įsijaučia į kitų egzistenciją, tačiau lieka svetimas. Nuolat ieškoma savęs, terpės savo būčiai, nes laikas – žmonių išmonė, o iš tiesų tėra nesibaigiantis gimimų ir mirčių ciklas, ritualinė pavidalų kaita, praeities kelionių kartotė.