Airidas Labinas. Pragaišties literatūros egzotika

„Sizifas negalėjo nustoti ridenęs savo akmens, – bet tu gali“ – tokia Joshua Rothmano straipsnio „Ar turėtum tiesiog pasiduoti?“ paantraštė („The New Yorker“, 2024 m. spalio 8 d.). Pavadinimas provokuojantis, bet net neskaitęs straipsnio žinojau, koks atsakymas tikrai nebus. Viename populiariausių intelektualams skirtų leidinių šiais laikais neįmanoma įsivaizduoti straipsnio, kuris į užduotą klausimą atsakytų paprasčiausiai TAIP: visos žmogaus pastangos yra bevertės, kviečiame rezignuoti. Susimąsčiau, kodėl.

Kaip buvo galima tikėtis, J. Rothmano straipsnio atsakymas yra „taip, BET...“. Taip, turėtume pasiduoti, bet tik darydami tuos dalykus, kurie skatina žalingą ir nepasiekiamą perfekcionizmą. Autoriaus atsakymas nukreiptas į neoliberalistinio kapitalizmo ydas: persidirbimą ir savivertės matavimą materialiai apčiuopiamais rezultatais. Nepaisant efektingo, akį užkabinančio pavadinimo, akivaizdu, kad J. Rothmanas, atstovaudamas milžiniškai medijų korporacijai su milijonais skaitytojų, jaučia etinę atsakomybę negriauti nuosaikaus diskurso status quo.

Vis dėlto yra rašytojų ir filosofų, kurie apskritai neįžvelgia prasmės žmogaus veiksmuose, nesvarbu, kokia būtų ekonominė ar politinė sąranga. Lyginant šių autorių tekstus, pavyzdžiui, su Arthuro Schopenhauerio, pastarasis atrodytų saldokas. Jiems žvelgiant į bedugnę, ši nuraustų. Emilis Cioranas, Philippas Mainländeris, Eugene’as Thackeris, Thomas Ligotti, Osamu Dazai. Sąrašą galėtume tęsti. Ieškodamas bendresnės sąvokos, kuri neįpareigotų jau esamomis konotacijomis, šių autorių ir panašius tekstus pavadinčiau pragaišties literatūra, kartu keldamas klausimą: kokią vietą mūsų kultūroje užima tekstai, skatinantys rezignuoti, pasiduoti pesimizmui, mizantropijai, nihilizmui?

 

Visiškas Saulės užtemimas, užfiksuotas Dalase (Teksasas, JAV) 2024 m. balandžio 8 d. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Pragaišties literatūros nihilizmas, apie kurį kalbu, yra savitas. Ne visos nihilizmo formos žmogui vienodai aktualios. Esama daug spekuliatyvių, filosofinių nihilizmo formų (epistemologinis, mereologinis ir t. t.), kurios cirkuliuoja akademiniame pasaulyje kaip radikalios, bet nuo praktinės žmogaus egzistencijos atitrūkusios pozicijos. Etinis, politinis ir religinis nihilizmas yra aktualesni mūsų kasdieniams rūpesčiams ir nerimui, bet vis tiek pernelyg formalūs ir akademiški. Neprofesionalius skaitytojus traukia ne akademinio intelekto pozicijos, o gilus, sunkiai įvardijamas jausmas, kurio išraiškos ieškoma minėtų ir panašių autorių darbuose. Ne veltui pragaišties literatūros rašytojai yra skeptiški ar net priešiški filosofinių sistemų atžvilgiu ir dažnai rašo poetiškas, aforistiškas, paradoksalias écritures. Įprastame filosofavime, netgi akademiniame nihilizme, vis dar per daug savimi patenkinto santūrumo ir pasitikėjimo proto galia.  

Mes skaitome tokius tekstus ne tam, kad būtume įtikinti, esą žmogaus pastangos beprasmės. Pragaišties literatūra dažnai pritraukia skaitytojus, kurie jau turi polinkį sutikti arba ieško patvirtinimo tam, ką intuityviai jaučia. Depresyvūs, melancholiški tipažai. Kitus skaitytojus privilioja smalsumas ir intriga, kiek giliai galima nugrimzti į tamsiąją sielos naktį išlaikant saugų stebėtojo atstumą. Pasisvečiuoti neužsibūnant. Tačiau abejoju, kad šie tekstai reikšmingai – egzistenciškai – paveiktų smalsųjį skaitytoją ir jo esamas nuostatas, ypač kuo labiau šis yra apsiskaitęs. Juk nėra taip, kad prisiskaitę pragaišties literatūros puolame neigti ir niekinti viską, kas pakliūva pakeliui. Kaip nepuolame džiaugtis ir krykštauti prisiskaitę patoso persmelktos pozityvios literatūros. Bet ar šis santūrumas nėra subtiliai užsimaskavęs abejingumas? Smalsus skaitytojas gali mėgautis pragaišties literatūros estetine išraiška (mano išvardyti autoriai yra puikūs žodžio ir formos meistrai) ir patirti skaitymo malonumą, bet apeina tikrąją problemą: atotrūkį tarp estetinės šių tekstų vertės ir egzistencinio jų turinio poveikio.

 Vakarų istorijoje nihilizmas nėra naujas reiškinys, bet manau, kad pragaišties literatūros nihilizmą stipriau formavo nusivylimas, gimęs po dviejų pasaulinių karų, Holokausto ir daugybės kitų nesuskaičiuojamų žmogaus žiaurumo aktų. Nors ir XX amžius tebuvo kruvina kulminacija procesų, kurie brendo gerokai seniau. Šiandien visuomenė atsitiesė, vienas žaizdas išsilaižė, kitas vis dar laižosi. Smurto ir beprasmybės šmėkla mus vis dar persekioja, bet kurti prasmę vėl atrodo įmanoma. Gairės, ko siekti, ko norėti ir kaip tą daryti, – išblukusios, tačiau, net ir tvyrant visuotiniam neapibrėžtumui, vis tiek ieškome erdvės kurti ir mylėti. O ryškūs herojiškumo pavyzdžiai (pavyzdžiui, Ukrainos pasipriešinimas barbariškai rusų invazijai) išvis parodo, kokia niekinga, lengvabūdiška yra apatija ir rezignacija, kad sotaus tingulio trumparegystė – nepateisinama.

Tad kyla klausimas: ar pragaišties literatūra sąlyginės taikos laikais nėra tik egzotiška prabanga? Ar jos skaitymas nėra saviapgaulė: šių tekstų idėjas pačiupinėjame pirštų galiukais, per atstumą, tarsi granatą, kurios naikinamoji jėga ir intriguoja, ir gąsdina? Apskritai, ar yra tinkamas metas skaityti tokius tekstus? Egzistencinių grėsmių akivaizdoje, kai turėtume ruoštis kovai dėl išlikimo, skaityti tokius tekstus rodosi mažų mažiausiai mazochistiška (ryžtingo ūpo jie tikrai nepridės), gal net ciniška. O sąlyginės taikos ir ramybės metu kyla įspūdis, jog tai kažkas nenuoširdaus.

Nenuoširdumo įspūdis sustiprėja šiuolaikinėje kultūroje stebint žmonių polinkį estetizuoti ir romantizuoti savo tikrovę: suvokti save kaip protagonistą, o gyvenimą – tarsi dramos kūrinį, kuris netenkinančią kasdienybę paverstų į ką nors labiau stimuliuojančio ir patrauklaus. Ypač internetinėje (sub)kultūroje, kur populiarūs būtent pragaišties literatūros autoriai. Jų skaitymas tampa demonstratyviu siekiu konstruoti tapatybę, kuri patenkintų apibrėžtumo geismą. Tai nėra tik lėkštas noras kurti savo įvaizdį kitų akyse, jis veikiau susijęs su gilesniu nusivylimu neoliberaliu kapitalizmu ir pavienių žmonių bejėgyste susidūrus su globalinio atšilimo keliama katastrofine grėsme, karais, pandemijomis ir kitomis naikinančiomis nežmogiškomis jėgomis. Pragaišties literatūra padeda susikurti vaizdinį, kuriame patogu vaizduoti save kaip melancholiškus intelektualus, susitaikiusius su fatalizmu. Nihilistinių ir mizantropinių tekstų skaitymas tampa privilegijuotųjų klasių saugia, estetizuota pramoga. Ironiška, nes tai prieštarauja tokio rašytojo kaip E. Cioranas laikysenai: jis visą gyvenimą, netgi sulaukęs pripažinimo vėlyvame amžiuje, gyveno ties skurdo riba ir tai darė daugmaž sąmoningai, kad išliktų nuoseklus savo filosofijai.

Vis dėlto nenoriu redukuoti „skaitytojo“ iki abstrakčios ekonominės ar socialinės klasės figūros ar stereotipo (nors žmonės dažnai nevalingai, bet uoliai linkę save stereotipizuoti). Santykis su pragaišties literatūros tekstais pirmiausia yra individualus ir susijęs su tam tikra asmenine atsakomybe. Noriu tikėti, jog tai įpareigoja reflektuoti ne tik tai, kas parašyta, bet ir kelti klausimą, kodėl išvis tai skaitome. Pragaišties literatūra reikalauja reaguoti.

Egzistenciją slegia ne mirties ir beprasmybės faktai, o jų baimė. Baimė gali lėtai trinti ir trupinti kasdienybės fasadą, ypač jei tiesioginis pavojus negresia, bet jį nuolat pasyviai nujauti. Neįžodinta baimė savo banaliu, kasdieniu buvimu dažnai paveikia mus stipriau negu keli pesimizmu ar nihilizmu persisunkę žodžiai knygose. Kai baimė įžodinama, tampa aiškiau, į ką reikia reaguoti. O kaip bus renkamasi reaguoti – pasiduoti beprasmybės akivaizdoje, su ja kovoti ar apskritai ieškoti alternatyvos, – priklausys tik nuo individo. Skaitome  pirmiausia vienatvėje, esu tik aš ir tekstas. Kolektyvinis nuosprendis pragaišties literatūrai vargiai įmanomas, o gal net būtų kenksmingas. Beveidė minia negali nuspręsti, kad pragaišties literatūra yra nenaudinga jos savisaugos poreikiams, ir ją uždrausti (nors ir ne kartą buvo bandyta). Pragaišties literatūra individualiu, kolektyviniu ir kultūriniu mastu turi būti priimta kaip rizikingas iššūkis. Kitu atveju ignoravimo ar represavimo pasekmės gali būti pavojingos. Tokia literatūra vieniems liks intelektualine egzotika, kitiems supurtys mąstymą iki pamatų. Visi kontempliatyvūs varikliai įjungs išgyvenimo pavarą, išlaikydami pusiausvyrą tarp rezignacijos ir... tebūnie, rezignacijos priešingybės. Bent vieną dieną. Arba kelias. Nes pirmadienį – į darbą.

Šiek tiek pakeisiu kryptį nuo skaitytojo link rašytojo: ar tikrai jie, pragaišties literatūros rašytojai, pirmiausia siekia šokiruoti? Pavyzdžiui, T. Ligotti. Jis nėra suinteresuotas sąmoningu šokiravimu, kad paskatintų kontrargumentų paiešką gyvenimo beprasmybei. Anot jo, žmogaus sąmonė yra klaida, o visas iš šios klaidos gimstantis skausmas ir smurtas pranyks abejingos visatos akivaizdoje: „Beprotybė, chaosas, erotinis vandalizmas, nesuskaičiuojamas kiekis nusiaubtų sielų – kol mes klykiame ir žūvame, Istorija lyžteli pirštą ir verčia naują puslapį.“ T. Ligotti simpatetiškas požiūris į antinatalistus implikuoja gan aiškų praxis – žmonija turi nustoti veistis, kad sustabdytų užkeiktą savo kančių cikliškumą. T. Liggoti filosofija yra vieno žmogaus pokylis – jeigu gali (norėti neužteks), prisidėk.

O E. Cioranas? Jo laikysena komplikuota ir dviprasmiška, poetinė ir filosofinė vienatvė jam svarbesnė nei visuomenės šokiravimas ar gerinimas. Daug bandymų „gerinti“ žmonijos istorijoje baigėsi tragedijomis. E. Cioranas, pats jaunystėje nuklydęs į fašizmą ir vėliau pavadinęs jį cinišku idiotizmu, radikaliai atmeta bet ką, kas tarnauja žmogaus destruktyvumui ir jį pateisina: „Fanatikas yra nepaperkamas: jeigu jis gali žudyti dėl idėjos, jis gali dėl jos mirti; bet kuriuo atveju, ar būtų tironas, ar kankinys, jis yra pabaisa.“ E. Cioranas mano, kad visuotinis susinaikinimas yra pernelyg naivi saviapgaulė. Tačiau jo raštuose randu savotiško išvirkščio optimizmo, gimstančio iš paradokso ir ironijos, kaip antai jo ištaroje: „Neverta nusižudyti, nes nusižudai visada per vėlai.“

Neatsitiktinai pasirinkau E. Cioraną ir T. Ligotti: abu autoriai atstovauja pragaišties literatūrai, kuri vienodai aštriu tonu kalba apie beprasmybę, abejoja visomis vertėmis ir idealais, tačiau jų egzistencinės laikysenos skiriasi. T. Ligotti filosofiniai tekstai manęs neįtikina – jų retorika pakvimpa klasta ir dogmatizmu. Dėl to, mano nuomone, jo samprotavimai veikale „Sąmokslas prieš žmonių rasę“ („Conspiracy Against the Human Race“) nėra tokie paveikūs kaip jo siaubo proza. E. Ciorano tekstuose esama kažko, kas išryškina žmogaus sielos aporiją – gebėjimą atpažinti savo kančią ir kartu negebėjimą jos pabaigti. Paradoksalu, tačiau lieka tik kurti. Savižudybė yra toks pat absurdiškas ir egzistencinio pagrįstumo neturintis gestas kaip ir pats gyvenimas. Skaitant E. Cioraną vis blyksteli nuojauta, kad viltis ir absurdas yra giminingos žmogiškosios būties patirtys. Viltis yra absurdiška. Bet absurdas yra viltingas.

Šiandienos kultūrinė situacija – paini. Esame nusivylę trajektorija, kuria juda pasaulis. Gal net slapta norėtume rezignuoti, bet rezignacija yra prabanga, kurią ne visada galime sau leisti. Kitaip pasakius, už rezignaciją visada mokama laisvės kaina. Viešajame diskurse dažnai pasigirsta nepagrįstas optimizmas ir apgaulingas santūrumas, kurio piliulę vieni mielai praryja, o kitiems ji įstringa gerklėje. Pragaišties literatūra atliepia nihilistiškus ir mizantropiškus žmogaus impulsus, tačiau jos skaitymas gali virsti skaitytojo neįpareigojančia fantazija. Nihilizmas, kaip ir optimizmas, sugeriamas į neautentiškus kultūros aspektus, o estetinės formos žavesys nustumia į paraštes pragaišties literatūros keliamą egzistencinį iššūkį. Visgi lieka tikėjimas, kad santykis su šiais tekstais gali būti ne tik individualus, bet ir atsakingas.