Virginija Cibarauskė. Poezijos karalystėje (II)

Dainius Gintalas. „vienos vasaros giesmė“

Šiais metais Jotvingių premija apdovanoto Dainiaus Gintalo knygos „vienos vasaros giesmė“ žanrinė apibrėžtis – „eilėraštis upė“. Anotacijoje minima, kad kūrinys parašytas 2019 m. vasarą prie Širvintos upės ir kad jame nemažai autobiografinių detalių. Paralelė tarp upės ir laiko bėgsmo aktualizuojama ir knygą pradedančioje Jorge Liuso Borgeso citatoje. Kitaip tariant, tai konceptuali knyga, neabejotinai susijusi su asmeninio mito kūrimu.

 

Dainius Gintalas. „vienos vasaros giesmė“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.
Dainius Gintalas. „vienos vasaros giesmė“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Knygą sudaro 17 dalių, arba eilėraščių proza. Savitas pasakojimas be skyrybos ženklų, tarsi vienu atsikvėpimu parašytas – ne atsitiktinai pirmasis skyrius pradedamas bėgančio vaiko ir su juo kartu bėgančio, besikeičiančio pasaulio vaizdiniu: „vaikas staiga meta valtį ir bėga basas per pažliugusią pievą“ (p. 9). D. Gintalo sakiniai ritmiški, vaizdiniai jungiami asociatyviai. Susipina vaikystės patirtys, jauno žmogaus išgyvenimai, erotika, santykiai su artimaisiais, kūrybos refleksijos, ribiniai išgyvenimai, pavyzdžiui, sunki sūnaus liga. Kalbantysis jaučia vienovę su jį supančiais žmonėmis ir aplinka („ir jokio noro gyventi kitame pasaulyje anapus mūsų miškų tas pasaulis gyvena sau ir kirmija“, p. 67), tai šiapusybėje įsišaknijęs ir per tą įsišaknijimą prasmę jaučiantis žmogus – ne toks dažnas atvejis šiandieninėje poezijoje.

Patiko, kad D. Gintalas nevengia saviironijos, absurdo, apskritai juoko. Įtaigios haliucinuojančias būsenas perteikiančios metaforos, nes iš tiesų „mums reikia metaforos kuri susprogdintų visą šitą beprot­namį“ (p. 54). Tačiau labiausiai sužavėjo lietuvių literatūroje retas džiugus gyvybingumas: kalbantysis tarsi vaikas laimingas, kad yra gyvas ir apsuptas gyvybės. Šia prasme „vienos vasaros giesmė“ gali būti skaitoma ir kaip giesmė gyvenimui.

Įspūdį gadino kalbinio vandens perteklius – menkai prasmingas mirgėjimo, judėjimo efektą kuriantis žaidimas žodžiais, pakartojimai: „šiandien dangus žydras vakar dangus rūškanas viskas prasideda ir baigiasi niekas neprasideda ir niekas nesibaigia“ (p. 29). Kartais net ir džiugesys persismelkdavo lėkštoka patetika – gerai, kad ją vis prasklaidydavo kokia netikėta, iš pažiūros kvaila, bet tikra, autentiška detalė, pavyzdžiui, vitaminingos Maskoliškių daržovės: „amžinas troškulys judesys įkvepiant kiekvieną oro gurkšnį pasitinkant akimirką meilė atjauta grožis visada su jumis tada meilė atjauta grožis visada su manimi viskas manyje atsinaujina atsijaunina įgauna naujų atspalvių gyvenimo kūnas prisipildo jėgos vitaminų šiandien visą dieną būsit pas mane maskoliškėse valgysim šviežias daržoves“ (p. 36).


Ramūnas Liutkevičius. „šokis įsuka šviesą“

Įsukančio šokio metafora nusako ir debiutinės Ramūno Liutkevičiaus knygos idėją, ar pagrindinę būseną. Tačiau R. Liutkevičiaus šokis nėra džiugus, tai autistiškas sukimasis ratu paties hermetiškoje sąmonėje, klajojimas jos slogiuose labirintuose. Hermetiškumo įspūdį kuria ir kiek „nejauki“ sintaksė, ir iš vieno teksto į kitą keliaujantys liutkevičiški vaizdiniai, siužetai.

 

Ramūnas Liutkevičius. „šokis įsuka šviesą“. DailininkasAnton Zolotenkov. – V.: „Bazilisko ambasada“, 2021.
Ramūnas Liutkevičius. „šokis įsuka šviesą“. Dailininkas Anton Zolotenkov. – V.: „Bazilisko ambasada“, 2021.

 

Rinkiniui tikrai tinka išpažintinės poezijos etiketė: rašoma atvirai, „nuogais nervais“, kartais kiek dienoraštiškai, bet su pasimėgavimu, gausu egocentrizmo. Autobiografinių nuorodų, persidengusių su sapniškomis vizijomis, pažerta dosniai: „aš esu ramūnas, pilkųjų erdvių paukštis, susisukęs lizdą baltosios gulbės komunos prieigose, išsikovojęs laisvojo gyventojo statusą“ (p. 27). Kalbantysis sklando, klykia, blaškosi, sukasi ratu Vilniaus gatvėse, gatvelėse, rajonuose, madinguose baruose. Pilkųjų erdvių paukštį gena nerimas, nemiga, psichozė, paranoja, bukas letargas: „negaliu pasakyti, ką veikiu gyvenime, dienos plaukia, apsitraukusios pieno plėvele, lipnia kokosų pieno plėvele. Lipnūs rytai, lipnūs vidudieniai, lipnūs vakarai, stoviu po dušu, bandau nusiplauti lipnų skystį. imu klykti. klaidžioju senamiesčio dykuma, sklendžiu virš gatvių, užsuku į žmonių pripildytas erdves“ (p. 10). Beveik kiekvienas bandymas komunikuoti su kitais baigiasi nusivylimu ir panika, o tuomet ir vėl kuriam laikui sustingstama. Sukimosi ratu įspūdį puikiai perteikia ir nuolatiniai pasikartojimai, jie – pagrindinis tekstų komponavimo elementas. Tiesa, knygai įpusėjus tokia struktūros ir poetinio registro monotonija kiek pabosta, pakartojimai kelia mintis apie neišradingus slemo triukus.

Dėmesio verti R. Liutkevičiaus eilėraščiai proza, kuriuose daugiau saviironijos, žaismingumo, veikia ne tik Ramūnas, bet ir kiti subjektai – keisti, nenuspėjami, baugūs kasdieniai žmonės. Labai stiprus eilėraštis „baltosios gulbės vaikai“ – viso rinkinio ašis. Knyga „šokis įsuka šviesą“ – drąsus ir originalus debiutas, leidžiantis žvilgtelėti į „kito“, „kitokio“ vidų. Itin akcentuojamas kitoniškumas, trauminės, ribinės patirtys, psichopatologijos, neabejoju, ypač patrauks jaunesnius skaitytojus, kuriems visa tai asocijuojasi su „gelme“, dvasingumu, nuoširdumu, tiesioginėmis patirtimis. Kita vertus, akivaizdi (nebūtinai sąmoninga, „išskaičiuota“) pastanga kurti bei palaikyti „kitokio“, „ribinio“ įvaizdį gali būti interpretuojama ir kaip flirto su numanoma tiksline auditorija būdas.


Lina Buividavičiūtė. „Tamsieji amžiai“

Įvairias psichopatologijas – nimfomaniją, mazochizmą, obsesinį-kompulsinį ir kitus sindromus, pogimdyvinę depresiją, senėjimo baimę – antrosios poezijos knygos objektu pasirenka ir Lina Buividavičiūtė. Tiesa, poetės santykis su tema-maitintoja kitoks nei R. Liutkevičiaus. R. Liutkevičiaus rašo beveik kaip klasikinis išpažintinis poetas (siekia išsilieti, išpažinti tai, kas skauda, ir tokiu būdu atkreipti kitų dėmesį į savo „aš“, savo patirtis), o L. Buividavičiūtės prieiga artimesnė tamsiųjų impulsų tyrimui, kai prožektoriaus šviesa kreipiama ne į pačią poetę, o į ją dominančias temas.

 

Lina Buividavičiūtė. „Tamsieji amžiai“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. –V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.
Lina Buividavičiūtė. „Tamsieji amžiai“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Kaip ir moksliniame tyrime, „Tamsiuosiuose amžiuose“ asmeninės patirtys pirmiausia „išbandomos“ pasitelkiant intertekstus, kurie varijuoja nuo mitų iki šiandieninės literatūros, kino filmų, muzikos kūrinių. Per savotišką lyginamąją analizę siekiama užčiuopti universalią psichopatologijos schemą, branduolį. Todėl L. Buividavičiūtės eilėraščiuose ego­tizmo gana mažai, biografinių elementų daugiau tik miestams (Vilniui, Kaunui) skirtoje dalyje „Miestai ir žvėrys“. Didesnė intonacijų, registrų įvairovė: nuo egzaltacijos, gotiško mėgavimosi šiurpuliukais iki graudulio ir net šalto abejingumo skyriuje „Nemeilė“.

Lyginant su pirmąja knyga „Helsinkio sindromas“ (2017), eilėraščiai ir pati rinkinio struktūra griežčiau suveržti (knygos redaktorius Marius Burokas). Struktūruoti ir įvaizdinti tamsias patirtis padedantis intertekstualumas nėra paviršutiniškas, nebeprimena „poetinės kaukės“. Autobiografiniai ir kultūriniai dėmenys kartais sulydomi taip gerai, kad lengvai apgauna skaitytoją. Pavyzdžiui, stipriausiame knygos skyriuje „Nemeilė“ gali pasirodyti, kad poetė išpažįsta savo pogimdyvinę depresiją ir apsėdusią mintį apie vaikžudystę, tačiau kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad eilėraščio pagrindas, jo stuburas yra intertekstas – Lionelio Shriverio romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“.

Tamsioji motinystės pusė – nemeilė, neapykanta, noras kenkti savo vaikui – lietuvių literatūroje vis dar tabu. Tikriausiai vienintelis kūrinys, kuriame puse lūpų išsakomas apgailestavimas tapus motina, yra Vandos Juknaitės apysaka „Stiklo šalis“ (1995). L. Buividavičiūtė šias patirtis drąsiai iš tamsos iškelia ir savitai analizuoja pasitelkdama poezijos struktūras, leidžiančias užčiuopti ir perteikti niuansus, kurie prasprūsta kasdienėje kalboje: „juk tereikia suprasti: plaku save ir mane plaka – storiausi – / rimbai, dirbtinio plauko ašutinės, viskas dėl akyse mirgančių žvaigždžių / atšvaitų, šaltų ir abejingų, kuriuos taip noriu prisijaukinti“ (p. 46).


Neringa Dangvydė. „Kiaukuto nešėja“

„Kiaukuto nešėja“ – debiutinė Neringos Dangvydės poezijos knyga, kurią po rašytojos ir vertėjos mirties sudarė literatūrologas Karolis Baublys. Dalis eilėraščių sukurti prieš 10 ar daugiau metų, dalis – jau sunkiai sergant, ligoninėje. Taigi „Kiaukuto nešėja“ tuo pat metu yra ir debiutas, ir atsisveikinimas – knyga rašyta suvokiant mirties artėjimą.

 

Neringa Dangvydė. „Kiaukuto nešėja“. Dailininkė Greta Ambrazaitė. – U.: „Kamonada“, 2021.
Neringa Dangvydė. „Kiaukuto nešėja“. Dailininkė Greta Ambrazaitė. – U.: „Kamonada“, 2021.

 

Nepaisant to, kad į rinkinį sudėti skirtingų periodų kūriniai, knyga gana vientisa, eilėraščiai papildo vienas kitą. Viena pagrindinių „Kiaukuto nešėjos“ temų yra moteriškas geismas, kibirkščiuojanti įtampa tarp lyrinės subjektės ir siekiamos, geidžiamos „kitos“, kuri gali įgyti ir kitos moters, ir antrininkės pavidalą. Ne veltui pirmasis eilėraštis dedikuojamas prancūzų filosofei ir lingvistei Luce Irigaray – vienai iš „moteriškojo rašymo“ (ecriture feminine) sampratos kūrėjų. L. Irigaray moteriškąjį rašymą kildina iš moters kūno, daugialypio moters seksualumo. Tokį subjektyvumą perteikti gali tik nauja kalba, paneigianti subjekto ir objekto skirtį, pabrėžianti taktilinio, empatiško santykio pirmenybę, išklibinanti erdvės ir laiko kategorijas. N. Dangvydė tam tikslui dažniausiai pasitelkia savitai modifikuotus, perprasmintus literatūrinius topus, intertekstualumą: „Kraujomaiša, sese, mums negresia, / Sakau, bučiniais nusėdama / Tavo riešą bevaisėje Elioto žemėje, / Iš jo poezijos rinkinio / Ką tik išlankstėme / Savo karūnas. / Žalio aksomo užuolaidą / Perkirpom į dvi lygias dalis – / Suknelėms. // Sustojame priešais veidrodį ir jau keturios / Mylimės akimis“ (p. 33).

Paskutiniuosiuose eilėraščiuose svarbi kraujo simbolika – kraujo lašas, takas ar skylančio kiaukuto palikta kraujo šliūžė (eil. „Kiaukuto nešėja“, p. 21). Fizinė mirtis suvokiama kaip išsilaisvinimo iš kiaukutų ir kaukių galimybė: „Skeldėja klouno kaukė. / Grimas mėlynais upeliais / Susigeria į žemę, kurioje ką tik / Atsimerkė žibučių akys – / Beprasmiškai žydros ir tuščios“ (p. 39).

N. Dangvydės eilėraščiai giminiuojasi su Laimos Kreivytės „Sapfo skai(s)tyklos“ tekstais ir K. Baublio homoerotine lyrika, kurioje taip pat svarbus antrininkiškumo, savojo atvaizdo regėjimo kitame aspektas. Gaila, nors ir paremta Kultūros tarybos, „Kiaukuto nešėja“ išleista itin kukliai – neskoningas viršelis, abstrakti anotacija, nėra išsamesnio įvadinio straipsnio. Nors N. Dangvydės eilėraščius, kaip neretai nutinka debiutinėms knygoms, labiau derėtų vadinti prisilietimu prie poezijos nei išgrynintu, įgyvendintu rinkiniu (ornamentuota neoromantinė vaizdinija kartais priartėja prie kičo ribos, intertekstiniai žaidimai kiek nuspėjami, jau girdėti, pavyzdžiui, L. Kreivytės poezijoje), autentiški prisilietimai taip pat prasmingi ir įkvepiantys.


Rimvydas Stankevičius. „Kiaurai kūnus“

Devintojoje R. Stankevičiaus eilėraščių knygoje „Kiaurai kūnus“ plėtojama poeto mėgstama pasižvalgymų po anapusybę tema. Didžiausias skirtumas nuo ankstesnių rinkinių, kad klajonės tarp kelių pasaulių suvokiamos kaip poeto lemtis ir misija, vis dažniau teikia prasmės ir saugumo, įsišaknijimo, grįžimo namo jausmą. Įkvėpimas – poezijos sąlyga – praplečia subjekto ribas, atveria jį transcendencijai („poezija – / Ne mūsų, o kiaurai mus“, p. 19), kuri R. Stankevičiui vienintelė atrodo verta dėmesio.

 

Rimvydas Stankevičius. „Kiaurai kūnus“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. –V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Rimvydas Stankevičius. „Kiaurai kūnus“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Didžiausia problema – kaip įvardinti, kaip skaitytojui parodyti tą anapusybę. „Kiaurai kūnus“ ji tapatinama su tuo, ką įprasta vadinti prigimtine kultūra ar, kaip ironiškai užsimena poetas, „tamsuoliška protėvių gadyne“ (p. 109). Kitaip tariant, kaip Lietuvos himne nurodoma, stiprybės semiamasi iš praeities, kur viskas „[D]ar vis turi trukmę, / Kryptį ir // Prasmę“ (p. 59). Todėl ir anapusybė perteikiama tradiciniais literatūriniais topais – trobos, sodo, sodybos: „Ąžuoliniai sienojai, / Ant jų / Sukabinti tie patys, jau ir mano / laikais apmusiję, // Šventųjų paveikslai... // Ir krosnis visur – ta pati (...) // Žmogui juk kartais / Reikia atsispirti / Nuo kažko tikro, nekintamo, / Besąlygiškai mylinčio... // Galų gale, reikia turėti / Ir į kur atsibusti“ (p. 59). Kitaip tariant, poezija leidžia sūnui paklydėliui grįžti namo, t. y. grįžti į dvasinius, tikruosius namus.

Didžiausias knygos trūkumas – nepaisant didelių užmojų, neretai eilutės ar net ištisos strofos primena plepėjimą ar „esemesinius“ pliūpsnius, kuriais skaitytoją atakuoja ne tik lyrinis subjektas, bet ir jo valiai (ar savivalei) pajungti Breigelis, Dante, Bachas ir kiti didieji. „Iš kur visa tai? Kas ir kokiu tikslu / Taip atkakliai atakuoja žmonijos pasąmonę / Šitais gluminančiais, / Kažką iki skausmo / Primenančiais „esemesais“? // Breigelis? / Dantė? Bachas? // O gal – aš? O gal kas pageidautų / Karštos // Žolelių arbatos?..“ (p. 48) Užvertusi knygą ir aš dar ilgokai galvojau, iš kur visa tai? Iš įkvėpimo, o gal iš inercijos?


Aivaras Veiknys. „Mamuto medžioklė“

Poezijos ir poeto misiją Aivaras Veiknys supranta panašiai kaip R. Stankevičius – ne veltui vadintas (gal ir tebevadinamas) stankevičiuku. Kaip ir vyresnis kolega, „Mamutų medžioklės“ (tai ketvirtoji A. Veiknio knyga) autorius eilėraščius laiko vartais į kitą, kitokią būtį – tauresnę, gilesnę, autentiškesnę: „jeigu neberašyčiau, netekčiau savų šaknų“ (p. 48). Ši virš-būtis turi tamsumo, baugumo elementų, nes leidžia pajusti kasdienio pasaulio laikinumą ir lėkštumą, kurį įveikti gali tik poeto sąmonė įkvėpimo akimirką: „prie kiosko žvirblio palaikai – / kūnelis vargšo karmelito // po klevo lapo drobule, / kiek švelnesne nei spalio vėjas... / Nurimk, mieloji, aš šalia – / aš tik trumpam dievų valia / su žvirbleliu esu išėjęs“ (p. 71). Labai dažna situa­cija, kai vos prisilietęs tos kitos, anapusinės būties kalbantysis grįžta į kasdienybę, suvokiamą kaip nuopuolis, pralaimėjimas: „Praskridau pro viršūnę Olimpo, / daug smailesnę už slibino iltį. (...) // O tada nukritau, ir išbluko / vaizdiniai iš aukštai pamatyti“ (p. 27). Kitaip tariant, klasikinė poetocentriško poeto drama.

 

Aivaras Veiknys. „Mamuto medžioklė“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. –V.: Lieuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Aivaras Veiknys. „Mamuto medžioklė“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Kadangi šiandien poetocentrizmas nėra itin madingas, „Mamuto medžioklė“ bendrame kontekste išsiskiria retro dvasia. Kritinę A. Veiknio eilėraščių masę sudaro atpažįstamos frazės, vaizdiniai, siužetai. Ne veltui nuolat minima gentis, mamutai, medžioklė, grįžimas namo ar pas mirusiuosius. Giedrė Kazlauskaitė „Šiaurės Atėnuose“ pastebi, kad poetas „kiek pasiklydęs laikmetyje, bent jau kokiame 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje“. Tačiau man A. Veiknio eilėraščiai aidėjo ne tik Sigitu Geda, bet ir Sigitu Parulskiu, ir jaunu Aidu Marčėnu, ir R. Stankevičiaus, Vytauto Stankaus bei Mindaugo Nastaravičiaus registrais. Tokius tekstus gana gerai nusako prancūzų ant­ropologo struktūralisto Claude’o Lévi-Strausso „brikoliažo“ samprata. Brikoliažų kūrėjai – meistrautojai, savo kūrinius dėliojantys iš jau esančios medžiagos, patirtis perteikiantys (ir atitinkamai modifikuojantys) pasitelkdami ribotą iš anksto duotų priemonių arsenalą. Meistrautojo priešingybė yra naujas struktūras kuriantis, naują kalbą generuojantis inžinierius. Tarkime, inžinieriumi iš apžvalgoje aptartų poetų galima vadinti R. Liutkevičių: perskaičius debiutanto knygą atpažinti ir nusakyti jo braižą gana lengva (niekas daugiau taip ir apie tai nerašo), o štai A. Veiknio eilėraščiai primena daugybę anksčiau kūrusių autorių ir kartu nieko konkretaus.

Be abejo, buvimas meistrautoju ar inžinieriumi neturi nieko bendro su tekstų verte – prašauti daug labiau rizikuoja tie, kurie angažuojasi naujumui. Bet kai lygiavimasis su „praeities didžiaisiais“ akivaizdus (A. Veiknys „antrina“ V. P. Bložei, rašo pomirtinį eilėraštį su moralu Kęstučiui Navakui, imituoja R. Stankevičiaus braižą), akivaizdu tampa ir tai, kad poetinis kalibras menkesnis. Nors būti pameistriu saugu (o būti geru pameistriu – dar saugiau), įdomu, kaip skambėtų paties A. Veiknio registras...