Čilės rašytojo Roberto Bolaño (1953–2003) „Nacių literatūra Amerikoje“ – viena tų knygų, kurias šiek tiek nejauku skaityti viešumoje. Kaip „Lolitą“. Vien pavadinimas, atrodo, pritrauks kreivų žvilgsnių, o ant viršelio besipuikuojantis impozantiškas Reichsadler stiliaus erelis (tiesa, naguose laikantis ne svastiką, o pavadinimą, kurio šriftas sufleruoja apie nacių mėgtą gotikinę kaligrafiją) tuos kreivus žvilgsnius pavers įtariais ir susirūpinusiais. Vis dėlto samanų žalumo viršelis, kurtas Tado Bujanausko, tenka pripažinti, itin dailus, patį leidinį malonu vartyti rankose. Iš visų matytų užsieninių šios knygos leidimų „Kitų knygų“ variantas, mano galva, subtiliausiai ir kartu taikliausiai atpindi R. Bolaño kūrinio dvasią: tarsi iš literatūros istorijos archyvų į jūsų rankas būtų pakliuvęs pamirštas segtuvas, kurio viduje – šūsnis dokumentų.

 

Roberto Bolaño, „Nacių literatūra Amerikoje“, vertė Alma Naujokaitienė, V.: „Kitos knygos“, 2026 

 

Pavadinimas nemeluoja: viduje rasite biografijas trisdešimties literatų (dauguma iš Pietų Amerikos, keli iš Šiaurės Amerikos), kurie vienaip ar kitaip susiję su kraštutine dešine. Rašytojai, poetai, kritikai, leidėjai, nenusisekę avangardistai, okultistai, talentingi šarlatanai, ambicingos vidutinybės, aršūs antisemitai, kriptofašistai, užsidegę ar nesusipratę radikalai. Tačiau visi jie – išgalvoti, literatūrinės fikcijos, kadaise tarsi gyvenusios tarp tikrų literatūros, kultūros ir politikos personų, tokių kaip Alenas Ginsbergas, Augusto Pinochetas ir daugelio kitų. Kai kurie iš šių literatų, anot vyriausiojo archyvaro R. Bolaño, vis dar gyvi ir mirs tik 2029-aisiais.

Kyla klausimas, koks čia žanras – mokslinė fantastika, alternatyvi literatūros istorija, enciklopedinis romanas? Ar išvis tai romanas? Gal būtų teisingiau jį vadinti prozos kūriniu, antologija, bibliografija? Atrodo, „Nacių literatūra Amerikoje“ iš įvairių žanrų ima po truputį, kol visuma pranoksta atskirų dalių sumą ir autorius sukuria unikalų literatūrinį artefaktą, egzistuojantį kažkur anapus pramanų ir faktų. Kita vertus, galėtume R. Bolaño kūrinį priskirti tai neįprastai postmoderniosios literatūros lentynėlei, kurioje rastume, pavyzdžiui, ir Jorge Luiso Borgeso „Visuotinę nešlovės istoriją“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017) – trumpą fikcionalizuotą antologiją apie tikrus istorijos nusikaltėlius, piratus, žmogžudžius ir apgavikus. Arba J. L. Borgeso „Fikcijas“ (ficciones). Tik R. Bolaño yra kur kas labiau politiškai angažuotas nei metafizinių ir metafikcinių žaidimų kūrėjas J. L. Borgesas, parašęs garsųjį apsakymą „Pjeras Menardas, Don Kichoto autorius“.

Tirštuose, subtiliai komiškuose ir net absurdiškuose portretuose R. Bolaño tiesmukai neaiškina, kodėl jo aprašomi literatai tampa naciais ar fašistais. Autorius jų nei demonizuoja, nei humanizuoja, veikiau išlaiko ironišką žaismę tarp neva literatūrinių biografijų vėsaus akademinio tono ir šių personažų narciziško susireikšminimo. Nors dauguma jų yra ekstravagantiškos asmenybės, vis dėlto tai labai atpažįstami literatūros pasaulio tipažai. Ambicingi, kupini tuštybės ir nuoskaudų, talentingi, patetiški idealistai, elitistai ir provincialai. Pavyzdžiui, antisemitas ir grafomanas Luizas Fonteinas da Souza, reaguodamas į didžiųjų filosofų veikalų atskirus skyrius, visą gyvenimą rašo knygas, kurios retai būna trumpesnės nei 500 puslapių, tačiau yra ignoruojamas ir lieka visuomenės bei akademinio dėmesio periferijoje. O štai savaip įspūdingas Maksas Mirebalė (su visa gausa alter ego: Maksas Kasimiras, Maksas fon Hauptmanas, Maksas Le Giulis, Žakas Artibonitas ir kt.), galėtume sakyti, yra meistriškas plagiatorius ir oportunistas, juodaodžių poetų kūrybos plagijavimą pavertęs perversišku malonumu: „Būti nacių poetu ir neatsisakyti tam tikros juodaodžių kultūros Mirebalę, regis, labai žavėjo.“ (132 p.)

Galima jausti, kad R. Bolaño savo personažus kuria aistringai ir skrupulingai, tačiau literatūrinės kūrybos – rašymo – malonumas glaudžiai susipina su rizika būti apžavėtam to, ką vaizduoji. Kūryba prikausto – galima sakyti, užburia – kūrėjo žvilgsnį ir įtraukia autorių į intriguojantį, bet dviprasmišką santykį su savo personažais. Apžavai, žinoma, nereiškia žavėjimosi ar pritarimo, tačiau išlieka pavojus, kad estetinė trauka ims stumti moralinį vertinimą į šalį. Šie sudėtingi literatūros, kaip meno ir kaip mokslo, procesai svarstomi turinio, autoriniu ir kultūriniu lygmenimis. Nors dauguma aprašomų nacių literatų pašvenčia literatūrai savo gyvenimus, R. Bolaño deromantizuoja literatūros (ir apskritai kultūros), kaip neva turinčios užkirsti kelią netolerancijai, neapykantai ir smurtui, vaizdinį. Autorius knygoje niekur neapibrėžia ir neaiškina kraštutinių ideologijų principų. Fašizmas atsiskleidžia ne kaip doktrinų rinkinys, bet kaip tam tikra patologija ar netgi energija, plintanti per individus, bendruomenes ir, kad save legitimizuotų, išnaudojanti būtent kultūrą, estetiką ir moksliškumą. 

Pavyzdžiui, pati šios knygos forma yra literatūrinio kanono parodija. Viena vertus, „kanonizavimas“ suteikia nacių literatams vietą literatūros istorijoje. Kaip rašo R. Bolaño, literatūra „galinti būti paslėpta smurto forma ir suteikianti respektabilumo“ (129 p.). Kita vertus, autorius ironiškai parodo, kaip perteklinis detalumas ir nesuinteresuota akademinė laikysena paslepia pavojingas idėjas ir elgesį. „Kultūringumas“, anot R. Bolaño, savaime nėra priešnuodis prieš fašizmą, o literatūra nėra savaime moraliai kilnus užsiėmimas ir dažnai veikia kaip išgaubtas lęšis: užuot skatinęs dorybę, išpučia ir išdidina ydas, estetinius idealus, „grynojo“ meno, amžinos šlovės, savikūros mitus, asmenybių kultą (dalykus, būdingus ir literatūros pasauliui) paversdamas politiniais siaubais.

Imdamas į rankas knygą „Nacių literatūra Amerikoje“ šiek tiek baiminausi, kad sausų biografijų stilių imituojanti kalba išvargins ir ties viduriu pradėsiu nuobodžiauti. Dalis nuogąstavimų pasitvirtino, dalis – ne. Apskritai mėgavausi R. Bolaño kuriama iš pažiūros neišsemiama visata, o Almos Naujokaitienės vertimas leido labai sklandžiai judėti, kone plaukti per didžiulius (kad ir išgalvotos) informacijos kiekius. Antroje knygos pusėje, ypač pasakojimuose apie brolius Skiafinus, kur narstomos literatūros ir Argentinos futbolo pasaulius siejančios fašistinės gijos, autoriaus pasirinktas formatas ima šiek tiek kartotis. Vis dėlto leisiu sau knygos pabaigą apibūdinti būtent futbolo (apie kurį mažai išmanau) metafora: kai jau atrodo, kad vartininkas, žaidėjai ir žiūrovai (jūs nuspręskite, kas yra kas) pradeda snūduriuoti, R. Bolaño įmuša įspūdingą įvartį – tai paskutinis biografinis aprašas, išvirstantis į naratyvinį ir puikų detektyvinį apsakymą „Liūdnai pagarsėjęs Ramiresas Hofmanas“. 

Ši istorija apie brutalaus A. Pinocheto režimo pažiba tapusį serijinį žudiką, Čilės karinių oro pajėgų pilotą, kuris lėktuvu danguje raižė eilėraščių eilutes, poeziją paversdamas militaristinio ir diktatūrinio aparato dalimi, o smurtą – estetika, bus atpažįstama skaitytojams, prisimenantiems romaną „Tolima žvaigždė“ („Kitos knygos“, 2011). Karloso Ramireso Hofmano portretas tapo Karloso Vyderio personažo prototipu. Tačiau, kalbant apie „Nacių literatūrą Amerikoje“, šio veikėjo portretas yra visos knygos nuoseklaus prozėjimo, žanrinės slinkties kulminacija. Pradedama nuo aprašymų, kuriuose autorius pasirodo ne kaip asmuo, o tik kaip informacijos archyvuotojas ir nešališka teksto funkcija, tačiau pamažu atsiranda vis daugiau autorinio balso, ironijos ir satyros, galop baigiama jau su paties pasakotojo ir veikėjo – R. Bolaño – pasirodymu tekste. Tik čia ironiška distancija staiga suyra: iš arti susidūrus su galbūt žiauriausiu iš nacių literatų, moralinis neutralumas tampa nebeįmanomas. Tačiau moralinis santykis su šiuo personažu kaip tik tampa dar sudėtingesnis, o teisingumas nėra lengvai pasiekiamas vien pasmerkimo ar keršto gestu. Tad R. Bolaño palieka tekstą atvirą ir reikalaujantį skaitytojo įsitraukimo. 

Mūsų dienomis tiek akademiniame, tiek meno pasaulyje labiau įprasta kalbėti apie etiškai smerktinus, netgi niekingus genialių rašytojų, filosofų, menininkų poelgius ir pažiūras. Vargu ar sutiksime Martiną Heideggerį tyrinėjantį akademiką, kuris naujos monografijos nepradėtų nuo filosofo santykio su nacizmu ir „juodųjų užrašų knygelių“ aptarimo. Šiandien „Nacių literatūros Amerikoje“ aktualumą lemia ne pašiepiamas fašizmas ar deromantizuojama literatūra, ją kuriančiųjų didybės manija ir moralinis pranašumas. Veikiau formuojasi svarbesnė problema: informacijos judėjimas ir galios dinamika. Kaip informacija yra atrenkama, pateikiama ir platinama, kaip ji kuria ir įgyja autoritetą, kokie procesai lieka užkulisiuose? R. Bolaño amžiuje šią galią įkūnijo enciklopedinis žinojimas, literatūrinės, mokslinės ir leidybinės institucijos. Dabar ją vis dažniau perima algoritmai, kuriantys palankią terpę socialinei inžinerijai, individų manipuliacijai, dirbtinai kurstomiems „kultūros karams“ tarp politinės kairės ir dešinės, skatinantys (kaip matėme pastaraisiais popandeminiais metais) konspiracinį mąstymą ir politinę radikalizaciją. 

„Nacių literatūros Amerikoje“ svaiginantys intertekstai ir literatūriniai žaidimai iš pradžių gali pasirodyti klampūs, tačiau R. Bolaño knyga skaitytoją įtraukia dėl smagios satyros ir absurdiškų hiperbolių, kurios provokuoja mąstyti apie šiuolaikinius procesus nauju ir netikėtu žvilgsniu.

 

Projektą finansuoja