Atleiskite, bet turiu pradėti nuo to, kad nesu kačių žmogus. Bet, svarbiausia, nesu ir kantri. Tačiau šis asmeninis konfliktas netrukdė (tikiu, netrukdys ir jums) suvokti, kad skaitau kitoniškumu svarbų ir skvarbiai intelektualų romaną.

Tomo Vaisetos „Ch.“ parašytas specifiniam skaitytojui, tokiam, kuris, kaip pats autorius minėjo, „mėgsta knibinėti“, lengvai nesusierzina ir neskaito tam, kad geriau ir greičiau užmigtų. Sunku nupasakoti, apie ką šis romanas, tačiau taip yra todėl, kad kūrinys su skaitytoju kuria individualų santykį ir reikšmes. Tekstas labai tirštas, už daug ko galima užsikabinti, ir tie kabliukai, tikiu, kiekvienam skirtingi. Tai gali būti romanas apie amoralumą arba romanas apie trauminių patirčių įveikimą, arba apie Vakarų kultūros (ne)tobulėjimą, apie visuomenę, apie tėvą ir dukrą, apie nieką. Man šis romanas yra apie klausimus nepateikiant atsakymų, o T. Vaiseta interviu su Jūrate Žuolyte sufleruoja, jog romano impulsas – mirtis ir neviltis, nes neviltis yra mirtis, kurią galime patirti būdami gyvi.

 

Tomas Vaiseta. „Ch.“. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2021.

 

Romano siužetas gimsta iš pasakotojo ir pagrindinio veikėjo Šarlio kalbėjimo. Šarlis pasakoja apie darbą ir gyvenimą teatre, kuriame aktoriai vaidina (nors labiau tiktų sakyti – išgyvena) Paryžiaus vyskupo šv. Dionizo kankinimo istoriją: aktoriai miršta ant scenos, o Šarlis pasirūpina tvarka ir švara po spektaklio. Tai ir Šarlio pasakojimas apie gyvenimą su savimi. Šis veikėjas atviras, todėl nesiliauja plepėti, kas tik šauna į galvą ar kas ilgai nedavė ramybės, seniai formavosi. Toks interaktyvus, šiek tiek neurotiškas pasakotojas ir jo kalbėjimo maniera – išbandymas skaitytojui, nes tekstas praranda grynumą ir pastovumą, minimali aplinkos detalė išblaško pasakotoją ir pasakojimo struktūra suyra. Tačiau šiek tiek pasikankinus tokį kalbėjimą galima pagrįsti. Tai Šarlio pokalbis su manimi, jo paskutinė istorija, paskutinis spektaklis. Veikėjas šneka gyva kalba, todėl natūralu, jog mintys šokinėja; įsivaizduok, kad nori papasakoti viską, o virš tavo galvos žiba ašmenys. „Ch.“ paslapties raktas – skaitant balsu kūrinys tampa suprantamesnis, lengvesnis ir malonesnis.

Tačiau kalbos konstravimas – didžiausias „Ch.“ pliusas ir išskirtinumas – yra ir didžiausias kūrinio minusas. Žodžių perteklius, rašymo specifika norom nenorom priverčia akis judėti greičiau už smegenų vingius. Tekstas pradeda vesti tave, o ne tu tekstą, todėl įsijauti į kalbą taip, kaip į atvirą pokalbį įsijaučia įsimylėjėliai, vis dėlto... Kartais akys noriai juda, bet pykčio raukšlelė gilėja: bandai suprasti pasakotojo mintį, kuri yra užkoduota, paslėpta po sava filosofija ir dar ištęsta per keletą puslapių, prikaišiota kitų istorijų, kol galų gale eilinis sakinys konstatuoja, kad tai, kas buvo pasakyta, netiesa ir net neverta daugiau gilintis. Tokios akistatos su tekstu, toks žaidimas, atrodytų, įgarsina tikruosius Šarlio žodžius: „...mieli skaitytojai, dabar, aš, Šarlis, 237 puslapius, jus erzinsiu ir sakysiu viską, nepasakydamas nieko.“ Skaitymas tampa panašus į pažįstamą iš vaikystės stalo žaidimą su gyvatėmis ir kopėčiomis – vienas žingsnis pirmyn dar nereiškia, kad pasistūmėsi į priekį, nes visuomet egzistuoja galimybė grįžti atgal (versti puslapius).

Bene didžiausias išbandymas buvo šeštasis, arba choro, skyrius: atgaiva ir poilsis nuo neurotiško pasakotojo, bet ne nuo pasakojimo. Įdomi ir kitoniška struktūra leido priartėti prie fatališkų aktorių – to labai norėjosi nuo romano pradžios. Tačiau galų gale retrospektyvių užuominų kupinas skirtingų balsų choras, sklindantis, atrodo, iš visų įmanomų pusių, tik dar labiau suglumino ir privertė knygos paraštėse rėžte įrėžti klausimą „Apie ką visai tai?“ Guodė tik išaiškinta skaitymo balsu paslaptis.

Bet ne veltui minėjau, jog romanas yra apie klausimus, o ne atsakymus. Skaičiau „Ch.“ įsitempusi visomis prasmėmis, su augančiu irzuliu, niekaip negalėdama priprasti prie Šarlio kalbėjimo vis laukiau paaiškinimo, atsakymo... Bet plepėjimui nutilus, knygai užsivertus tarsi netyčiom išgirdau save ir pajutau, kaip pykčio raukšlelė tampa mąstymo raukšlele. Į vidinio pasakotojo klausimą, ar kartais atsakymas ir yra klausimas, atsakau: mes visi turime, galime ir privalome paplepėti.