Audinga Peluritytė. Kajoko žvėreliai

Kajokas D. LAPĖS GAUDYMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Savo atsiliepimą apie Donaldo Kajoko „Lapės gaudymą" galėčiau pavadinti ir atvirkščiai: „Žvėrelių Kajokas" arba – „Kajokas žvėrelis". Pastarasis pavadinimas būtų net tikslesnis knygos koncepcijai įvardyti. Tačiau gal kiek ironiškai nuteiktų tuos, kurie knygos neskaitė arba tvirtina, kad geriau Kajokas rašytų tik poeziją. O ironizuoti norėčiau mažiausiai. Labiau klausti. Aišku, lengviausia – paties autoriaus, sunkiau – pačios knygos.
Tačiau kai kurie tų klausimų labai paprasti, nes kyla iš profesinio smalsumo. Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos"? Percituotos, perfrazuotos, permąstytos.
Kajokas savo knyga, kurios galėtų ir nebūti, užduoda klausimų ne tik, o tikriau, ne tiek literatūrologijai ar literatūros kritikai, kiek tarpinei žmogaus išsilavinimo, apsiskaitymo, išminties zonai, esančiai ir literatūros, ir literatūrologijos, ir filosofijos, ir religijos, ir religijotyros įtakos zonose. Eseistinės užsklandėlės, įvadinės tezės (kurių galėtų ir nebūti), haiku, atvirlaiškiai sau, paveikslėliai, ypatinginiavimai yra smelkte persmelkti įvairių epochų žmonių mintimis, interpretacijomis, perinterpretacijomis, ku­­rios Kajoko interpretacijų srovėje iškyla naujomis minčių, frazių, patirties asociacijomis. Lengviausias būdas pasitikti tokių asociacijų bangą būtų perskaitytų knygų burėmis skrosti Kajoko tezes ir patikrintų citatų purslais nutaškyti žinomų skaitinių jūrą. Maždaug – ar tinkamai pasinaudota Aristoteliu ir Platonu? Esu skaičiusi, galiu patikrinti. Ar neiškraipyti Ekleziasto arba Koheleto, Benedicto Spinozos arba Arvydo Šliogerio teiginiai? Nes kai kurie literatai oho kaip iškraipo. Ar tiksliai pacituotas Carlas Jungas ir Ludwigas Wittgensteinas?
Citatas lengviausia patikrinti, net jei Kajokas, kaip nesusipratęs studentas, ir nesudarė tikslaus bibliografinio sąrašo. Akademinio pasaulio žmonės savo akademinių knygų pabaigoje paprastai nurodo bibliografinę rodyklę, kuri jau pati savaime atidžiam (akademiniam?) skaitytojui rodo, kiek ir kokių knygų žmogus rado, citavo, o gal net ir perskaitė. Jei ne vienas „tačiau". „Lapės gaudymo" pabaigoje tėra šarada, sutrikdanti, suverperuojanti sąmonę, bet nieko daugiau. Pavyzdžiui: „O paskui, jau grįžtant, jau ir dangui vėl žiemiškai apniukus, – / toli toli, kur nieko nieko, tik transriomeriškas / šuns lojimas tarsi hieroglifas / pavingiuotas virš sodo" (p. 158). Romėniškas skaičius CCLVII vainikuoja šias šaradas, sukurdamas lyg ir dar didesnę mįslę. Ne todėl, kad romėniškais skaičiais skaičiuoti tezes yra neįprasčiau nei arabiškais, bet dėl rašmenų, primenančių algebrines lygtis be skaičių, o vien iš simbolinių kalbos ženklų. Tarsi pirmojo „Aritmetikos" autoriaus Diofanto lygtys, Donaldo Kajoko sukurti tekstai provokuoja mus dar didesnės paslapties paieškai nei ji knygos pavadinimu, turiniu ar citatomis rodoma. Kai kurios nebūtinosios Kajoko tezės iš tiesų galėtų būti prilygintos diofantinėms neapibrėžtosioms lygtims, ir Tomo Tranströmerio, švedų Nobelio premijos laureato, eilėraščiai, kurie tam tikrais ženklais patenka į „Lapės gaudymą", taip pat.
Verpetuojanti sąmonė yra Kajoką dominanti paslaptis, kurią prilyginti galėtume tik lapės šokiui sniege. Donaldą Kajoką domina paslėpta, neišviešinta paslaptis, „užkasti pinigėliai", kuriuos naktimis galėtų išsikasti tik katinai ir lapės. Ir Kajokui visada, na, bent jau šioje knygoje, norisi, kad lapė būtų pirma, kad jai pasisektų labiau. Galbūt todėl, kad būdama laukiniu žvėreliu lapė labiau rizikuoja savimi. Ji neturi papildomo šanso prisijaukinti šeimininką, iškaulyti dubenėlį pieno. Lapės žaidimo rizika – absoliuti, lapė visada arčiau neišlikimo ribos, jos šokis sniege – arčiau mirties ir amžinybės, gyvybingesnis. Tačiau kas yra toji riba Kajoko knygoje? Išskleidęs savo tezes nebūtinumo erdvėje knygoje „Lapės gaudymas" Kajokas mums kalba apie kalbos patirtį, kalbos išmintį, Absoliuto teigimą, kurių labiausiai absoliutus yra: „VISKAS SANTYKINA": „atsargiai prisiliečiame prie To, kuris tiesiog budi savo nenuspėjamame būvyje, neminint Jo vardo be reikalo" (p. 16). Kalbos logika, vaizduotė ir išmintis yra Kajoko verpetuojančios sąmonės objektyve, pačiame vertybių centre, iš kurio matuojamos žmogiškumo ir dieviškumo galios, jų susikirtimų parametrai.
Beje, Ludwigas Wittgensteinas knygoje cituojamas tiksliai ir tikslingai. Bent jau ši jo frazė: „Išspręsk kalbos problemą ir neliks filosofinių." Wittgensteino kalbos filosofija yra Kajoko kalbos lygčių, arba lapių, gaudymo instrukcija, tiksliau, viena jų, šalia zeno kalbos filosofijos ar poetinės Algimanto Mackaus, Dylano Thomo, Aido Marčėno. Ir iš tiesų, jei įvardyčiau, perprasčiau ir paaiškinčiau „Lapės gaudymo" kalbos principus, jokio kritinio teksto apie šią knygą man rašyti nebereikėtų. Tokiu atveju būčiau įžvalgesnė, protingesnė ir paradoksalesnė ne tik už knygos autorių, bet ir už tą lapę, kuri kaskart netikėčiau sušmėžuoja knygos skaitytojų akiratyje. Nuo „Dievas yra. / Net jeigu Jo ir nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra Žinia. / Arba Lapė." (p. 92), iki „1) Kaip sugauti lapę savo smegenyse?" / 2) Kaip sugauti lapę lapės smegenyse?" (p. 142). Kol galiausiai visos knygos lapės susibėga į vieną sąmonės verpetą, pranešdamos, kad tikroji knygos „Lapės gaudymo" lapė savo kilme tėra vienas, vienas ir tas pats principas, kuriuo remiasi žmogaus mąstymas ir kalba-metafora: „Lenktynių žirgas yra labai greitas. / Snaiperis yra labai taiklus. / Matematika yra labai tiksli. / Bet nieko nėra greitesnio, nieko nėra taiklesnio ir nieko / Nėra tikslesnio už vietoje ir laiku vėjais paleistą metaforos / Spindulį." (p. 110).
Lapė yra toli gražu ne vienintelis žvėrelis „Lapės gaudymo" metaforų pasaulyje. Gyvų padarų, susijusių tai su veiksmu, tai su daiktu, požymiu, skaičiumi ar aplinkybėmis, kurios nusako sąmonės verpeto pasirodymą žmogaus patirtyje, knygoje yra itin daug. Ir šie žvėreliai sukuria, jei taip galima pasakyti, ištisą kategorijų, požymių, atributų tinklą, kuris nusako, apibūdina, šiek tiek išaiškina patiriamą pasaulį. Tiesa, santykinai. Žuvusi avis, voriukas ant skalbinių virvės, kurčias asilėlis, besiganantis veršelis, Zuangzi drugelis, zylutė ir ta pati lapė ar jos rudas šešėlis yra atkeliavę iš ankstesnių Kajoko poezijos ir prozos knygų. O štai šuo, kurio reikia saugotis, ir kalė, išsidrėbusi ant sofos, vilkai ir imperijų vilkės, Afganistano kiaulė, viščiukai ir vištos, žirgai ir storaodžiai krokodilai savo semantinius tinklus išskleidžia šios knygos erdvėje. Galėtume klausti, kodėl į šį nediduką žvėryną ar zoologijos sodą yra pakviesti kaip tik tokie, o ne kitokie gyventojai? Kodėl nėra liūtų, lūšių ar imperatoriškųjų pingvinų? Jei ne tas pats, Kajoko kalbos lygčių ir santykinumo trajektorijoje paleistas metaforos spindulys. Visas Kajoko žvėrynėlis tėra filologinė alegorija, kuri mums pasakoja apie mus pačius, sugautus: 1) Kajoko smegenyse ir knygos puslapiuose; 2) sugautus mūsų pačių smegenyse, suverpetavusios knygos puslapiuose.
Dėl šios priežasties žavusis Donaldo Kajoko žvėrynas lengvai gali būti pakeistas mąstytojų, filosofų, šventikų ar netgi šventųjų, taip pat literatų, menotyrininkų ar psichoanalitikų kategorijų ar savybių tinklu. Zuangzi drugelio vietoje visai galėtų puikuotis Sokratas arba Kajoko pamėgtas Laozi, o savo pėdelių šokį ant sniego dėliojanti lapė galėtų lengvai keistis pozicijomis su metafizines ištarmes rašiusiu Aristoteliu. Voriukas ant skalbinių virvės greičiausiai galėtų užleisti savo santykinę vietą Alfonsui Andriuškevičiui, o Friedrichas Nietzsche pakeistų šunį, kurio reikia saugotis, tačiau be kurio neįmanoma mąstyti pasaulio.
Jei žvelgsime priekabiai ir ieškosime vertybių hierarchijos ir aiškios vaizdų struktūros knygoje „Lapės gaudymas", turėsime suglumti, kad apibendrinus iškilius autoritetus ir minčių, aforizmų bei paradoksų autorius, Kajoko verpetuojančios sąmonės pasaulis visai nesidrovi atsikviesti net tik Dievo, kuris yra knygos centre, ar viena jo formų – lapės, bet ir trijų paskutiniųjų katalikiškų popiežių, skaičiuojant nuo Jono Pauliaus iki Pranciškaus, Dalai Lamos, rabinų, Čiurlionio, Jungo, Kierkegaardo, Bacho, Cz. Miłoszo ir Valentino Sventicko. Nė vienas jų nėr didesnis už zylę, reikšmingesnis už vorelį ant skalbinių virvės. Susieti tuo pačiu metaforos spinduliu su esmine pasaulio prigimties paslaptimi, su įvairiomis tos paslapties formomis, visi šie autoritetingi asmenys ir visai neautoritetingi žvėreliai įkūnija tiesiog esinių ir kalbos pasaulį, kurio galėtų ir nebūti, kaip ir įvadinių knygos tezių, tačiau Kajoko, o ir Lapės valia, jie yra. Ir su tuo reikia skaitytis. Žodžiai skaityti ir skaitytis šios knygos fone yra identiškos reikšmės žodžiai.
Visa žvėrelių ir asmenybių kohorta Kajoko knygoje yra pašaukta vienam tikslui –­ būti. Autoriui rūpi ne tai, iš ko žmonių ir lapės pasaulis yra sudarytas ar ką kas nors jame iš tiesų veikia, juo labiau nesvarbu – kaip atrodo, bet to buvimo esmių esmė, visų reiškinių ir būtybių visuma, regima kiekvienoje sąsajoje, kiekvienoje smulkmenoje. Taip ir citatos, ir frazės, ir aforizmai, kuriuos Kajokas pasitelkia iš didžių asmenybių knygų, pasakojimų ar atsiliepimų, yra tokie pat sąlygiško buvimo ženklai kaip lapės pėdų, drugelio sparnų ar voriuko tinklo kalba gamtos pasaulyje. Jie visi įsirašo į tą pačią paslapties lygtį. Ir skaitant „Lapės gaudymą" keletą kartų, nuo pradžios ar nuo vidurio (ar atvirkščiai) tampa vis sunkiau pasakyti, ar Donaldas Kajokas ką nors cituoja savo knygoje, ar yra kieno nors cituojamas.
Būti cituojamam lapės šokio ryto sniege iš tiesų atlieptų aukščiausią būties patirtį Donaldo Kajoko poezijoje. Proza ir eseistika tik dokumentuoja, pasakoja ir išaiškina jaudinančios paslapties pasirodymo būdą. Donaldas Kajokas demonstruoja daiktus ir reiškinius, žvėrelius ir visas gyvas esybes kaip tos paslapties dalis, pasirodymo variantus, lygties nežinomuosius. Kalbos ir kalbos dalių požiūriu, Donaldas Kajokas yra ontologinės substancijos aiškintojas, daiktų ir daiktavardžių poetas, kuris supranta, kad daiktai ir daiktavardžiai būties paslapties nei sukuria, nei nebaigia. O veiksmažodžiai čia ir nebereikalingi.
Knygoje „Lapės gaudymas", parašytoje nebūtinų tezių forma, kaip tik ta forma bene labiausiai priartėja prie Kajoko poe­zijos. Susitelkęs ties Wittgensteino idėja išspręsti kalbos problemas, Kajokas diofantinėmis savo kalbos lygtimis iš esmės įsipai­nioja į Benedicto Spinozos teoremų „Apie Dievą" ir „Apie sielos prigimtį ir kilmę" klausimus. Spinozos cituoti jam jau nereikia, jis tik dalyvauja senoje ir labai įtemptoje diskusijoje apie amžinybės imanenciją arba transcendenciją. Ir apsisprendžia imanencijos naudai. Todėl kai kurias Spinozos teoremas, surašytas Kajoko poetinių lygčių forma, galima būtų laikyti bendromis jiems abiem. Pavyzdžiui, kas pasakytų, kieno sudaryta lygtis siūlo štai tokį atsakymą: Dievas yra mąstantis daiktas? Arba: tai, kas intelekte glūdi kaip objektas, turi būtinai egzistuoti gamtoje? Pats Kajokas šias tezes atskiria iš kitokios, Spinozos teoremų konstrukcijos, tačiau knyga „Lapės gaudymas" yra kaip tokių teoremų tikrinimas, kratymas ir atsikratymas.
Teorinio mąstymo būdas Kajokui svetimas, nes sutramdo metaforas, o metaforų spindulius pakeičia sąvokomis ir terminais. Išspręsti kalbos problemas Wittgensteino būdu „Lapės gaudyme" būtų atvirkščias kelias – išlaisvinti metaforas, ir išlaisvinti jas net ir nuo pačios kalbos: „Poezija – vieninteliai įmanomi žodžiai, vienintelėje įmanomoje vietoje, kur jokie žodžiai jau nebeįmanomi. Kaip ir pati vieta tokiems įmanomai neįmanomiems žodžiams. Nors tiesą sakant, ir šito karalienei nepakanka. Kita vertus, ir kodėl turėtų pakakti, jeigu ji, smailianosė laputaitė, pati sau pakankama." (p. 34).
Kajoko pastanga knygoje „Lapės gaudymas" priartėti prie daiktų ir pasaulio, kalbos ir poezijos pradžios, verčia jaustis pakliuvus prie Dievo stalo pasaulio sukūrimo pradžioje. Ir per tą lapės šokį sniege, aistringą žaidimą rizikos akivaizdoje, suprasti, kad nei grynųjų, nei negrynųjų citatų, frazių ir minčių erdvėje pasaulio pradžia mūsų žmogiškai savimonei pasirodo ne molio faktūra ar prakaito lašais, bet kiaurai laiką skrodžiančiu metaforos spinduliu. Klausimų apie ontologinę substanciją akivaizdoje, bylojančioje apie bendrą kalbos ir žmogaus, metaforų ir žvėrelių kilmę, tenka pripažinti filologinę šios substancijos prigimtį. Pasaulio kūrimas žodžiu yra filologinio pobūdžio iš principo, tačiau idėja, kad ontologinės substancijos horizonte metafora yra pirmesnė net ir už kalbą, į knygą „Lapės gaudymas" verčia žvelgti lyg į nuoseklų Kajoko poetinės natūrfilosofijos apibend­rinimą. Tikėkimės, dar ne galutinį.

Draugai