Atsakymas į klausimą „Poeto biografija poezijoje – tik­riau nei būta ar pramanyta?“, mano galva, toks pats, kaip tas, kurį Erwinas Schrödingeris pateikė į klausimą, ar katė dėžėje yra gyva, – ir taip, ir ne.

Poetai, pasitelkiantys savo gyvenimus kaip medžiagą, eilėraščiuose palieka savo realių gyvenimų pėdsakus. Skaitytojai apie tokius poetus neretai gali prisirankioti tam tikrų faktų. Galima sužinoti, kur poe­tas gimė, gyveno, koks jo šeiminis statusas, seksualinė orientacija, šiek tiek informacijos apie profesinį gyvenimą etc.

 

 

Tačiau panaudota kūrybiniame procese ši eilėraščių žaliava, šios istorijos patiria metamorfozę. Nors eilėraštis gali prasidėti realiu prisiminimu, poreikis sukurti įsimintiną artefaktą skatins poetą redaguoti įvykį tol, kol šis taps gera istorija – meno verta istorija. Galutinis produktas realų įvykį kažkiek primins, bet rašant ir perrašant eilėraštis bei jį pagimdęs įvykis atsiskiria.

Netikiu, kad poetai yra vienintelė žmonių grupė, kurią galima apkaltinti šia nuodėme. Naujausi neurologijos tyrimai parodė, kad metafora „mūsų smegenys – tai informacijos saugykla“ gerokai prasilenkia su tiesa. Kaskart ką nors prisimindami neatidarome į organinį kietąjį diską įrėžto failo. Iš tiesų kiekvieną kartą, kai prisimename įvykį, mūsų smegenys atkuria jį iš naujo. Tam tikra prasme mūsų atsiminimai negyvena praeityje, o yra atkuriami dabartyje, todėl vykstant atminties konfabuliacija vadinamam procesui, kaskart iššaukiami atsiminimai gali šiek tiek kisti dėl smegenis užplūstančių cheminių medžiagų. Dažnai žmonės, kuriems taip nutinka, kaltinami melu. Populiarus Amerikos žinių vedėjas Brianas Williamsas buvo atleistas dėl klaidingo atsiminimo, neva skrido sraigtasparniu, kurį apšaudė. B. Williamsas buvo publikos nulinčiuotas, nors pats net nesuvokė, kaip kaskart iš naujo pasakojama istorija pamažu keitėsi, kol tapo šiurpiu klaidingu atsiminimu.

Klaidingų atsiminimų auka nesąmoningai bando istoriją pagerinti. Įvykių tėkmę eilėraštyje keičiantis poetas daug sąmoningesnis, bent jau iš pradžių. Nemažą dalį poetinės karjeros skyriau rašymui apie savo tėvą – sąmojingą ir nenuspėjamo būdo. Kai tik pradėjau apie jį rašyti, gana aiškiai suvokiau skirtumus tarp žmogaus ir literatūrinio personažo, kuriuo jis pamažu tapo. Praėjus 10-iai metų po tėvo mirties ir 40-iai nuo tada, kai pradėjau apie jį rašyti, nebesu tikras, ar galėčiau juos atskirti, – įtariu, mano atsiminimus užvaldė literatūrinis personažas. Ši mintis mane liūdina.

Taigi grįždamas prie pirminio klausimo manau, jog poeto biografija yra tiek pat tikra, kiek bet kurio kito žmogaus atsiminimai apie save, o kadangi vis daugiau sužinome apie atsiminimus, gal jau laikas išsilaisvinti iš negrožinės literatūros sąvokos ir įsisąmoninti: kol patikra neatlikta, viskas, ką atsimename, yra įtartina.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

Alanas Berecka – JAV poetas, kūryboje nevengiantis autobiografinių motyvų.

Pranešimas skaitytas tarptautinėje „Poezijos pavasario“ kritikų ir poetų konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“