× Rafaella De Santis

2024 m. gruodžio 13 d.

Rašytojas švenčia savo monologo trisdešimtmetį, pristatydamas jo veikėją pianistą Milano Mažojo teatro Strehlerio scenoje. Ir pasakoja, kad už to pianisto vandenyne slepiasi jis pats, „visiškai jokio talento“ neturintis muzikantas.

Alessandro Baricco nė nebando apsimesti, kad šitas įvykis toks pat kaip kiti, kalbantis telefonu jo balsas laimingas, ir jis to neslepia: „Norime švęsti.“ Savo trisdešimtmečiui „Novečentas“ (liet. leidimas 2009 m., vertė Audrius Musteikis – vert. past.), 1994-aisiais parašytas monologas, vėliau leidyklos „Feltrinelli“ išleistas knyga, kurios parduota daugiau nei milijonas egzempliorių, peržengia Milano Mažojo teatro Strehlerio, prestižinės dramos teatro scenos, slenkstį. Jis ten atvyksta ilgai keliavęs. Gruodžio 16-oji bus ypatinga diena, o vakare A. Baricco nuo scenos skaitys monologą žiūrovams: „Norėjau grįžti prie originalaus garso.“ Per tris dešimtmečius tas garsas skambėjo viso pasaulio aktorių balsais, pradedant nuo prieš dvejus metus mirusio Eugenio Allegri, kuris buvo pagrindinis šio monologo atlikėjas. „Novečentas“ jaudino, juokino, vertė susimąstyti, tapo komiksu ir režisieriaus Giuseppe Tornatore sukurtu filmu. Kai kurie šio jau klasika tapusio teksto sakiniai tiesiog prilimpa. Gal todėl, nors keičiasi kartos, nesikeičia meilė džiazo pianistui, kurio visas gyvenimas prabėgo transatlantiniame laive tiesiog skambinant pianinu, taip niekada ir neišlipus į sausumą. Jaunuoliai, svajojantys tapti aktoriais, mielai renkasi šį tekstą per stojamuosius – tai ženklas, kad „Novečentas“ gimė žiūrėdamas į ateitį. Gruodžio 16-osios popietę vaikinai ir merginos iš įvairių teatro mokyklų Mažojo teatro scenoje skaitys pasirinktas monologo ištraukas, paskui girdėsime Gabriele Vacis paskaitą apie pasakojamąjį teatrą.

 

Alessandro Baricco. Annos La Naios nuotr.

 

Rašote labai muzikaliai, beveik garsais.

Daugelis dovanojo „Novečentui“ savo muziką, vaidybą ir režisūrą, todėl pamaniau, gal būtų įdomu išgirsti, kaip šis monologas skambėjo mano galvoje. Galvojau apie tai keletą metų, prieš pandemiją ir po jos, paskui lioviausi, ir štai dabar atsirado proga.

„Novečentas“ – tai istorija apie pianistą, jūs pats kuriate muziką, kalbėjote apie tai per televiziją. Kokią vietą jūsų gyvenime užima muzika?

Gal todėl, kad dėl gabumų stokos negalėjau tapti muzikantu, į viską, ką dariau, įpyniau daug muzikos. Skambinu pianinu, bet groju labai prastai, nors mokiausi visą gyvenimą. Pradėjau penkerių, o visuose namuose, kuriuose gyvenau, stovėjo pianinas. Ir vedžiau pianistę Glorią Campaner. Bet skambinu pianinu tik kai jos nėra namie (juokiasi). Kartais ji dovanoja man galimybę groti kartu, bet kai tame pačiame pasaže šeštą kartą suklystu, jos kantrybė baigiasi.

Ką grojate?

Dažnai tai būna Franzo Schuberto „Fantazija“ keturioms rankoms, ji labai graži ir man įkandama.

Ar perskaitote balsu tai, ką parašote, kad pagautumėte teksto ritmą?

Manau, taip elgiasi visi rašytojai. Tai būdas išgirsti sakinio architektūrą. Bet aš, skirtingai nuo kitų, kartais dar ir skaitau svetimus tekstus. Savotiška manija, išlikusi nuo „Totem“ laikų (kultinė laida ir vaidinimas, kur susipindavo literatūra, muzika, mintys, joje A. Baricco skaitydavo L.-F. Céline’ą ir Homerą, Ch. Dickensą ir R. Carverį – red. past.).

Kaip šiandien sekasi „Novečentui“? Ar tokia sėkmė nustebino?

Ne visai. Kartais sukuriami dalykai, kuriems lemta tęstis ilgai ir patirti didelę sėkmę. Kitais kartais sukuriami tokie, kuriems lemta patirti didelę sėkmę, bet jie tęsiasi neilgai. Negali iš anksto žinoti. „Novečentas“ iš mano gyvenime sukurtų dalykų tęsiasi kone ilgiausiai, jis nesitraukia iš publikos įpročių, iš pagrindinės srovės.

Šį tekstą skaito ir vaidina visame pasaulyje.

Papasakosiu istoriją. Kai 1994-ųjų vasarą Astyje įvyko spektaklio premjera, salėje sėdėjo vienas garsiausių to meto kritikų. Niekada neužmiršiu, kaip pasibaigus spektakliui jis atsistojo, išėjo iš savo eilės, atsisuko į mane ir ištarė tik vieną žodį: „Kabaretas.“ Bet žiūrovams spektaklis patiko. Kai šiandien prisimenu, nenoriu to žmogaus labai smerkti, jis buvo savotiškai teisus. Tais laikais mūsų teatre monologai neegzistavo, tikrovė dar buvo kitokia. Toks spektaklis buvo nesuprantamas ne atviro mąstymo ar ne jaunam žmogui. Kritikas, visiškai pasinėręs į prieš trisdešimt metų egzistavusią teatro kultūrą, tokio spektaklio tiesiog negalėjo suprasti.

Jūsų santykiai su kritika, taip pat literatūros kritika, ne visada buvo lengvi.

Teko patirti visko, bet visada mačiau didelį skaitytojų pasitenkinimą, žmonių pripažinimą, ekonominę naudą, todėl viskas gerai. Sakau su visu man įmanomu kuklumu, – o jo turiu nedaug, – kad kai kuriuos dalykus aš ir tie, kurie mane supo, darėm valandėle aplenkę visus kitus, ir tai apsimokėjo. „Scuola Holden“ (1994 m. A. Baricco įkurta pirmoji Italijoje kūrybinio rašymo mokykla – vert. past.) iš pradžių irgi atrodė kaip apgaulė, bet šiandien ji suteikia diplomus, yra pripažinta valstybės. Kartais prireikia ilgų metų, kad sugertum tą pranašumo valandėlės traumą. Bet vieną dieną dulkės nusėda ir viskas susitvarko.

Gal tam turėjo įtakos jūsų įžūli laikysena, per didelis tikėjimas savo gebėjimais... 

Buvau antipatiškas, labai nekuklus, dygus, užsikasęs Turine. Tiesa sakant, mūsų būryje, kuriam priklausė ir Gabriele Vacis, visi buvome truputį dygūs. Gal tai daug ką paaiškina. Svarbiausia, kad laikui bėgant vaizdas kažkaip susitvarkė. Štai kodėl man taip svarbu pirmadienį išeiti į šią sceną ir perskaityti savo tekstą. Tarsi kažką savyje vėl iš naujo sudėliočiau.

Kalbant apie aplenktą laiką, jūs buvote pirmas italų rašytojas, sukūręs savo kūrinio NFT (nepakeičiamą žetoną). Ir tas kūrinys yra „Novečentas“.

Aš tą padariau, tai man padėjo atrasti naują pasaulį, tačiau mano, kaip rašytojo, istorijai tas dalykas neturėjo išskirtinės reikšmės.

Kodėl?

Ta sistema paremta anarchodemokratine idėja, kuri yra puiki, turbūt turi ateitį, tik čia ne mano sritis.

O „Novečentas“, priešingai, yra istorija iš praėjusio amžiaus, ar ji liudija jūsų ilgesį praeičiai?

Kaip jau esu sakęs, manau, kad XX amžius buvo vienas blogiausių amžių žmonijos istorijoje, todėl jam nejaučiu didelio ilgesio. Ir toliau tikiu, kad, palyginti su manim, mano vaikai užaugo geresniame pasaulyje.

Nepaisydamas trolių, Donaldo Trumpo ir Elono Musko, vis dar tikite „The Game“ (2018 m. A. Baricco parašyta knyga apie skaitmenizaciją – red. past.) galimybėmis?

Galima suklysti įvairiais būdais, pokyčiai ateina sunkiai, būna aukų, bet skaitmeninė revoliucija įvykdyta siekiant geresnio pasaulio.

Baikime citata iš monologo, ta mįslingiausia. Novečento žodžiai tokie: „Troškimai draskė man sielą. Galėjau juos tenkinti, tačiau neįstengiau. Tada aš juos užkeikiau.“

Užtruksiu ilgus metus bandydamas suprasti, kokį velnią čia parašiau.

 

Vertė Inga Tuliševskaitė