Andrej Hočevar. Gala Uzriutova: „Poezija – žvėriškas instinktas“

2004 m. UNESCO paskelbė programą „Literatūros miestas“ – tai kultūrinę įvairovę skatinančios iniciatyvos „Kūrybinių miestų tinklas“ dalis; esama ir kitų šios iniciatyvos kategorijų: muzika, kulinarija, amatai, dizainas ir kt. Literatūros miesto statusas suteikiamas visam laikui.

2015-aisiais gavusi šį statusą Slovėnijos sostinė Liubliana kasmet rengia rašytojų kūrybos stovyklą. Spausdiname interviu su jos viešnia Gala Uzriutova (g. 1983), rusų poete, rašytoja ir dramaturge, kelių literatūros premijų laurea­te. Ji Uljanovsko universitete baigė Kultūros ir meno fakultetą. Išleido poezijos knygą „Atsigręžei, o ten – miškas“ (2015), prozos rinkinį „Sniegas, kurį praleidau“ (2018), parašė 10 pjesių, kūrybą skelbia Rusijos literatūriniuose leidiniuose. Laikosi koncepcijos, kad poezija – tam tikras žvėriškas instinktas. Jos kūryba versta į vokiečių, latvių, slovėnų, italų, anglų kalbas.

 

 

Aleksandro Znako nuotrauka
Aleksandro Znako nuotrauka


Gala, kaip rašytoja domiesi įvairiomis sritimis: rašai poeziją, prozą ir pjeses, mėgsti kurti vaikams, paaug­liams ir suaugusiesiems. Kodėl tau įdomu prabilti tokiai plačiai auditorijai? Kaip apsisprendi, koks bus kitas tavo sumanymas?

Čia nėra jokių prieštarų, nes žanrų skirtumai tam tikra prasme yra sąlygiškas dalykas. Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimo pašaukimas – statyti smėlio skulptūras, bet jums pasakytų, kad iš smėlio galite statyti tik piramides ar tvirtoves. Būtų tikrai nuobodu. Vidinis tekstas man yra toks pats smėlis, iš kurio įmanoma sukurti bet ką. Tačiau būsenos, kurių apimtas rašai, be abejo, skiriasi. Esama įvairių mechanizmų, kaip kiekvienas gaudo tam tikrą tonaciją, tam tikras bangas. Jei toliau lyginsime su smėliu, galime pasakyti, kad, pavyzdžiui, poezija rašoma iš įkaitusio smėlio, tačiau jis vis paleidžiamas iš rankų, nes degina. O proza – iš pravėsusio. Ir ne aš naujus projektus, o jie mane pasirenka netikėtai kilus kokiam nors sumanymui.


Kaip atsirado eilėraščiai lankantis Liublianoje, kas paskatino rašyti? Juk domiesi ir garsais – tyrinėdama miestą ar kaimo vietovę, įrašinėji aplink sklindančius garsus. Kodėl tau svarbu juos įrašinėti? Kaip tai susiję su tavo poezija?

Trumpai apibūdinsiu projektą, kurį vykdžiau svečiuodamasi Slovėnijoje. Jau kuris laikas mane domina žmogaus garsinė pasaulėvoka – garsų, atsirandančių dėl garsinio fono, kuriame augo žmogus, suvokimas. Nuo vaikystės gyvename tam tikroje garsinėje terpėje ir priprantame prie vienokių ar kitokių garsų. Žmogaus, kilusio iš kalnų ar kaimo prie vandenyno, garsinė pasaulėvoka akivaizdžiai skirsis nuo miesto, kuriame nėra upės, gyventojo. Gyvenu Uljanovske, ant plačios upės – Volgos – kranto, ir kartais man atrodo, kad girdžiu upę net būdama kitur. Uljanovske stovi lėktuvų gamykla, kartais naktį ten vykdomi techniniai darbai, visas rajonas prisipildo triukšmo. Gyventojai jau pripratę ir gali miegoti nepaisydami griaudėjimo. Bet pirmą kartą čia atsidūręs ir nakties garsus išgirdęs žmogus gali nusigąsti ir ilgokai neužmigti. Tai irgi garsinės pasaulėvokos apraiška.

Be to, garsas gali atlikti svarbų vaidmenį mitologizuojant erdvę. Ypač kai neišeina paaiškinti garso, suprasti, kokia jo kilmė, pradedama apie jį kurti mitą: tai nepaprastai įdomu. Tyrinėdamas kokią nors vietovę, turi būti aktyvus klausytojas. Garsas yra vienas pirmųjų dalykų, kuriuos pajuntame patekę į naują vietą. Garsas gali patikti arba erzinti, džiuginti ar gąsdinti, ir tai svarbu suvokiant vietovės visumą. Man regis, nuvertiname garso svarbą, nes šiais laikais esame susitelkę į vaizdinius įspūdžius. Tai matyti ir poezijoje, tapusioje savotišku vizualumo įrankiu, nors man ji prasideda nuo garso.

Vykdydama šį projektą Slovėnijoje aplankiau 10 miestų, kaimų ir kitokių vietovių, ten įrašiau įvairių garsų. Taip surinkau maždaug 100 įrašų, jų pagrindu parašiau kelis eilėraščius. Visų šių dalykų galite pasiklausyti mano internetinėje svetainėje (www.galauzryutova.com/slovenia-sounds-poetry). Projektas skirtas Slovėnijos garsams, bet tai nereiškia, kad rašiau apie garsus. Tiesiog kurdama eiles atsispyriau nuo garsų. Man poezija yra garsas – pirminis, neapdorotas garsas. Tyrinėdama įvairių vietų garsus, įsitikinau, kad jų chaose esama poe­zijos. Kai sąmoningai ko nors klausaisi, pastebi tai, ką anksčiau praleidai. Visa įgyja didesnę apimtį, o poezijai tai itin svarbu. Įsiklausyti į garsus ir skaityti eilėraščius – du itin panašūs dalykai.

Žinoma, visą dieną intensyviai klausydamasis garsų, vakare turi išsivalyti garsinę sąmonę. Liublianos Tivolio parkas, kur gyvenau kūrėjų rezidencijoje, tam tobulai tinka. Šis parkas – savotiškas filtras tarp tavęs ir miesto, tad kitą rytą tavo garsinė sąmonė vėl švari. Bet mes retai girdime grynus garsus. Paprastai garsas sklinda kontekste, ypač miesto sąlygomis. Čia galime justi ne tik garsų darną, bet ir konfliktą. Ima ryškėti šis tas bend­ra su poezijos garsais, todėl jos garsas pats savaime neveikia. Eilėraštis atsiranda tik iš garsų konteksto, kaip ir miesto garsinis paveikslas. Štai Tivolio parke išgirsti čiulbančius paukščius, bet ūmai virš parko praskrieja malūnsparnis, ir garsai susimaišo. Arba kažkas dainuoja tunelyje po Tivoliu ir ta daina susilieja su traukinių, dviračių riedėjimu, praeivių balsais. Arba važiuojant traukiniu „Štanelis–Sežana“ paauglių klausomo repo ritmas susipina su traukinio dundesiu, gimsta naujas garsas. Žinoma, geriausias garso kontekstas – tyla, kaip, tarkime, Rimske Toplicėse ar Kamnike. Kai nuvažiuoji į tokius miestelius kaip Domžalės, žmonės sako, kad čia nėra ką žiūrėti, bet iš tiesų čia daugybė dalykų, kurių gali klausytis, ir tai labai svarbu. Nes tyloje gali išgirsti gerokai daugiau garsų nei, tarkime, Liublianoje, kur jie vienas kitą slopina.

Esama dar vienos garsų rūšies. Tai garsai, kurių negirdėjai, bet įsivaizduoji. Tarkime, matai nuo medžio nukritusį obuolį ir, nors negirdėjai jo bumbtelėjimo ant žemės, tačiau tą garsą gali įsivaizduoti, ir jis bus tik tavo. Kartais tai užvaldo lyg geras tekstas: be veiksmo ir judesio. Tai galime pastebėti ir poezijoje, kai eilėraštyje nepaminėtas joks garsas, bet perskaitę juntame, lyg būtume kažin ką išgirdę.


Ar manai, kad tokios rezidencijos svarbios rašytojams, ypač jauniems?

Negaliu kalbėti už kitus, bet man labai svarbu keisti žiūrą, o tokios rezidencijos tam suteikia galimybę. Leidžia pažvelgti į dalykus kitaip, nes naujoje vietoje net fiziškai jautiesi kitaip. Tekstas iš tiesų fizinis dalykas. Jis nepaprastai priklauso nuo vietos, kurioje yra jo autorius, nuo energijos, šaknų po žeme. Ir tai jauti rašydamas. Štai Slovėnijoje man buvo nepaprastai įdomu atsidurti netoli kalnų, nes pati gyvenu lygumų krašte ir neįprasta nuolat būti supamai kalnų. Tai nauja patirtis, įnešanti į tavo tekstus šį tą nauja. Man įdomu, kaip skirtinguose kraštuose parašyti tekstai skiriasi.


Ką manai apie skaitymus festivalyje „Jauni rimai“, vykusiame apleistoje gamykloje „Rog“? Gal žinai, ar Uljanovske, kuris, kaip ir Liubliana, yra paskelbtas UNESCO literatūros miestu, vyksta kas nors panašaus? O gal – Maskvoje?

Smagu, kad galėjau dalyvauti šiame festivalyje. Man patinka tokie kameriniai renginiai, nes, manau, poezija yra visiškai kamerinė, o ne, tarkime, stadioninė būsena. Poezija – itin intymus išgyvenimas, kuriuo dažniausiai gali dalytis vos su keliais žmonėmis. Panašūs festivaliai vyksta Maskvoje, Peterburge, Jekaterinburge, Vologdoje, Kaliningrade. Dabar Uljanovs­ke nelabai rengiami tokie poezijos festivaliai, bet, manau, plėtojantis projektui „Uljanovskas – UNESCO literatūros miestas“, literatūrinis gyvenimas išties suintensyvės. (...)


Kiek žinau, šiuolaikinėje rusų poezijoje aiški perskyra tarp poetų tradicionalistų ir eksperimentatorių. Savo knyga tam tikra prasme įveikei šią dichotomiją, nes įtvirtinai naujus standartus. Ar jautiesi priklausanti kokiems nors literatūriniams ratams?

Taip, toks skirstymas kiek juokingas ir, mano galva, nesusijęs su poezija. Kai kurie poetai mano, kad galima rašyti tik baltosiomis eilėmis ir niekinamai žiūri į besirenkančius rimines formas. Kitoje pusėje stovi tradicionalistai, kurie laisvųjų eilių nelaiko poezija. Literatūrinėje erdvėje, rusiškame feisbuke, vis galima išvysti šių dviejų pagrindinių grupių agresyvokus kivirčus. Kartais žmonės net blokuoja vieni kitus ir griežtai neigia kitokį požiūrį. Yra ir žurnalų, publikuojančių tik tam tikrą autorių kategoriją ir savo grupes, yra ir literatūrinių premijų, kurioms nominuojami tik rašantys laisvosiomis eilėmis arba tradicionalistai. Tai tikrai keistas dalijimas į mūsiškius ir nemūsiškius. Kažin kokia poetinė ksenofobija ar savicenzūra. Tai tas pats, jeigu imtume rimtai nagrinėti, ar žalias obuolys yra obuolys ir ar raudoni obuoliai gali būti obuoliais. Nors esama gausybės obuolių atspalvių, kas nors nusprendžia, kad jų yra tik du, o kas nors kitas – kad tik vienas. Be to, kai kurie autoriai neskiria poetinės ir politinės pozicijos: liberalų politinį požiūrį susieja su laisvuoju eiliavimu, o tradicinę, „dirvininkų“ (XIX a. viduryje Rusijoje susiformavusi literatūrinė, visuomeninė ir filosofinė kryptis; počvenikai yra konservatyvūs, – vert. past.) politinę poziciją – su rimuota poezija. Tam tikra pras­me tai yra seno vakariečių ir slavofilų ginčo tąsa.

Nepriklausau nė vienam literatūriniam judėjimui, manau, poezijos prigimtis nėra kolektyvinė. Poetas dirba savo asmeninėje teritorijoje, augina tai, ko nėra kitame sklype.


Pirmoje knygoje „Atsigręžei, o ten – miškas“ eilėraščius išskirstei į tris dalis: nuo grįstų protu iki juslinių. Ar gali papasakoti apie poezijos iš pilvo, kaip pati ją vadini, idėją?

Ankstesnė mano knyga virto savotišku eksperimentu, ji padalyta į tris dalis. Pirmoje, pavadintoje „Miškas“, suguldytos eilės, gimusios iš vidaus, iš „pilvo“, pirmykščių pojūčių, kūniškumo – žmogus gyvena miške. Kitoje dalyje, „Iš miško“, sudėtos eilės, kilusios iš proto: žmonės paliko mišką ir dabar pagrindinis jų instinktas kalbinis. Skirsnį „Eilėraščiai iš miško“ sudaro ribinės būsenos eilėraščiai. Knygoje matyti, kaip šios dalys skiriasi. Jeigu eilėraščiuose „iš pilvo“ logikos nėra, vyrauja chaosas ir instinktai, eilėraščiai „iš proto“ struktūruoti ir logiški, turi aiškius akcentus.

Šis sumanymas ar koncepcija traktuoja poeziją lyg instinktą, kylantį iš vidaus, iš pilvo. Visų pirma kalbama apie būseną, kurios apimtas rašai eilėraščius. Poezija nemažai praranda, kai dėl refleksijos ir kalbos kontrolės galutiniame tekste išnyksta pirminis suvokimas, tai yra tiesa. Poeziją galime padalyti į eilėraščius, gimstančius „iš pilvo“, ir eilėraščius, gimstančius „iš proto“. Žmonės ėmė tolti nuo „instinkto iš pilvo“, bet kaip tik jis yra pirma ir gryniausia reakcija į pojūčius, iš kurių kyla eilėraštis. Mes, žmonės, pajuntame pirmą įspūdį susidūrę su bet kokiu dalyku, pavyzdžiui, pirmas įspūdis apie žmogų: fiziniame lygmenyje pajuntame, norime su juo turėti reikalų ar ne, mūsų kūnas apie tai sužino per pirmąsias minutes ir perduoda mums signalus. Jei eilėraštis parašytas iš proto, šis pirmykštiškumas – tiesa – sudrumsčiamas, ir į eilėraštį prasibrauna žmogaus refleksija. Eilėraštis nustoja buvęs eilėraščiu, o tampa kalbiniu antstatu. (...)

Tad skaitydamas tokį eilėraštį tari sau, kad jis gerai parašytas, protingas, bet, kaip stovintysis priešais grotas zoologijos sode, nieko nejunti. Visa, ką gali pajausti, slypi po kalbos dangčiu, mat žmogus visada siekia saugumo.


Tavo kūryba siejasi su politiniais ir visuomeniniais įvykiais, bet tiesiogiai – retai. Pavyzdžiui, pjesėje „Dummerchen“ sapnuojamas prezidentas. Ar tau svarbi ši tematika? Pagrindinė minimos pjesės veikėja susiduria su galimybe, arba, tiksliau, iššūkiu: privalo nuspręsti, kas bus kitas prezidentas, nors dvejoja ir iš pradžių mano nesusidorosianti su užduotimi. Ar tai reiškia, kad paskiro žmogaus sprendimai iš tikrųjų neturi poveikio politinėms permainoms?

Pjesėje „Dummerchen“ (originalo kalba aktorių skaitomos pjesės galima pasiklausyti www.youtube.com/watch?v=glvB2JXlyFQ, – vert. past.) susitelkiau į man svarbiausią mintį apie politiką: atėjo laikas, kai žmonės – nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje gyvena, – pradėjo suprasti, kad politika nieko nesprendžia. Bet nedrįstame to pripažinti, nes tada turime priimti sprendimus patys, o ne patikėti juos politikams. Žmogus visada bijo dėl ko nors apsispręsti ir suklysti. Tegu vėl suklysta koks nors politikas, o aš nusisuksiu į šalį, žiūrėsiu į jį per televizorių ir į ekraną jam pasakysiu, ką turi padaryti, kad viskas veiktų. Politika mums padeda pasijusti saugiems. Tai didelė komforto zona, iš kurios žmonija nenori išeiti.


Man atrodo įdomu, kad apie visuomenines prob­lemas kalbi labai subtiliai. Pavyzdžiui, kaip namų klausimą iškeli eilėraštyje apie namus. Arba apie emigraciją pjesėje „Dummerchen“. Arba apie šeimą, visų pirma, tėvo vaidmenį apsakymuose ir eilėraščiuose. Ar sutinki, kad privatumas, tiesą sakant, yra politiškumas?

Dėl dabartinės situacijos pasaulyje kiekvienas turi tapti pats sau politikas. Visa taip glaudžiai tarpusavyje susiję, kad kieno nors asmeninis pasirinkimas dažnai paveikia kitų gyvenimą. Kalbu ne vien apie globalizaciją. Juo labiau pasaulis atsivėręs (internetas, sienų išnykimas), tuo labiau didėja žmogaus atsakomybė už kiekvieną savo veiksmą. Politika prasideda nuo privataus gyvenimo. Tam tikra pras­me dabar kiekvienas iš mūsų laikosi savo asmeninės politikos.


Minėjai, kad kurdama eksperimentuoji su įvairiomis perspektyvomis ir pasakotojais. Kaip suvoki lyrinio subjekto stabilumą savo poezijoje? Arba prozoje (jei jau apie ją prakalbome)? Subjektas tau įdomus kaip individas ar kaip visuomenės narys?

Stabilumas veikiau svarbus prozai, o ne poezijai. Priešingai: poeziją stabilumas griauna, padaro ją blankią, negyvą. Poezija yra gyva, kol juda. O prakalbus apie tavo minėtą dalyką, visų pirma tai man įdomu asmeniškai. Bet, kaip jau sakiau, asmeniška dabar tampa vieša, ir dažnai riba tarp šių dviejų priešybių arba menka, arba jos išvis nėra. Kiekvienas iš mūsų atlieka daug vaidmenų vienu metu ir toks daugiaprog­ramiškumas mus daro panašius į mašinas. Taip pat paminėtina, kad tekstas atlieka dar vieną svarbų darbą – sistemina tai, kas vyksta aplink, stengiasi chaosui suteikti vektorių. Ar pastebėjote, kiek dabar daug rašančiųjų? Šiuolaikiniame informacijos ir prisiimamų vaidmenų chaose žmogus pajunta vis didesnį poreikį sustoti ir atsipūsti, užrašyti ir išnagrinėti akimirką, čia tekstas gelbsti. Jis veikia kaip žemėlapis, vedantis per chaosą, duoda galimybę bent trumpam sustoti ir suvokti, kas dedasi aplinkui.


Viename eilėraštyje rašei, kad kalbą išmokstame ir pamirštame. Kuri kalba mus priartina prie mūsų pačių? Gal tai poezija?

Lankydamasi Liublianoje dažnai nueidavau į vieną kavinę išgerti rytinės kavos. Kartą ten pamačiau vyresnio amžiaus vyrą ir merginą, ji paėmė skustuvėlį ir tiesiog kavinėje, kur žmonės siurbčiojo kavą, pradėjo tam pensininkui skusti pakaušį. Buvau įsitikinusi, kad juodu – tėvas ir dukra. Bet žmogus linkęs komplikuoti tai, kas vyksta, prisigalvoti to, ko nėra. O viskas buvo gerokai paprasčiau: kavinėje dirbo filmavimo grupė, paaiškėjo, kad tas vyras yra artistas, o mergina – asistentė, ruošianti jį filmuotis. Tai išsyk tapo akivaizdu. Šis įvykis man primena poezijos kalbą, kuri visada viską paaiškina, grąžina į tai, kas pirmykščia ir akivaizdu, į pačią esmę. Pašalina viską, ko per ilgus šimtmečius prisigalvojome. Panašiai nutinka autobuse, kai aprasoja langas, ir tau ima dingotis, kad už jo šio to esama. Gali ant jo ką nors nupiešti ar užrašyti. Tačiau verta perbraukti ranka ir pamatyti tai, kas už jo iš tiesų. Šitaip veikia ir poezija. Kai skaitai paveikų tekstą, pasijunti nemaloniai, nes jis viską apnuogina.


Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

www.ludliteratura.si