Eva Klíčová. Įvairialypė šiandienė čekų proza

Čekų literatūros laukui svarbios kelios aplinkybės. Kalbame apie sąlyginai nedidelę teritoriją (čekų kalba skaito vos 10 milijonų), kuri, geležinei uždangai subyrėjus, sulaukė žodžio laisvės ir cenzūros pabaigos, bet sunkiai išgyveno ekonomikos liberalizavimo smūgius kultūrai. Tai atsispindi knygų rinkoje, kurioje nuo XX a. 10 dešimtmečio kukliai verčiasi daugybė smulkių leidėjų. Šiuo periodu atsiskiria dvi kultūros sritys – komercinė ir nekomercinė. Pastaroji kokybiškesnė, o jos vertė – amžina. Tokia nuomone iki šiol grindžiama valstybinio kultūros rėmimo koncepcija. Svarbiausia paramos sąlyga – nekomercinis teksto pobūdis. Todėl pretenzinga beletristika užsidarė dramblio kaulo bokšte: rašytojai vengė bendrauti su paprastais skaitytojais, apkerpėjo nuo rašymo sureikšminimo, nors jų tekstai menkai prilygo vyresnių kartų eksperimentams. Šiai literatūros krypčiai atstovauja eksperimentais grįsta postmodernioji fantastinė proza ir nefikcinė literatūra – atsiminimai, dienoraščiai, laiškai ir kt. Minimo laikotarpio literatūrą maitino ir tai, kad grįžo didžiosios asmenybės – rašytojai, negalėję leisti tekstų iki pat 1989-ųjų. Literatūra, orientuota į eilinį skaitytoją, subjektyvias vizijas ir praeitį, pamažu neteko auditorijos, nes neturėjo ką pasakyti. Iš bulvarine virtusios žiniasklaidos dingo knygų recenzijos ir tik vienas kitas čekas būtų galėjęs įvardyti kokį nors šiuolaikinį kūrėją, išskyrus bestselerių autorių Michalą Vieweghą. Jis ne tik parašė kelias savitas meninę vertę turinčias knygas – asmeninis rašytojo gyvenimas tapo žurnalų rubrikų objektu.

Tačiau šiandien situacija kitokia. Vis labiau abejojama, kad tikroji literatūra turi būti pretenzinga, parašyta ekscentriška kalba – ši samprata tėra socialistinio realizmo, teigusio, kad literatūra skirta visiems, kad privalo auklėti skaitytojus, antitezė.

Nors kritikai jau 20 metų kalba apie literatūros krizę, proza per pastarąjį dešimtmetį (2009–2019) baigia išsivaduoti nuo būtinybės priklausyti vienai iš dviejų sferų – masėms skirtos komercinės literatūros ir eksperimentinės, skirtos siauram kultūrininkų ratui. Romanuose ir novelėse imamasi temų, rezonuojančių su istorine ir šiandienos skaitytojų patirtimi. Kinta stilius, nebesiekiama bet kokia kaina demonstruoti originalumą. Vis labiau rūpinamasi personažų psichologija ir pagauliu siužetu. Veikėjais dažnai tampa paprasti žmonės. Nepaisant tariamo literatūros nuopuolio, skaitytojai vis mieliau renkasi čekišką prozą. Literatūra išgyvena prisitaikymo prie skaitytojo ir literatūriškumo puoselėjimo sintezę.


Potrauminės istorijos


„Vokiečių“ tema

Viena naujausių ir reikšmingiausių šio dešimtmečio literatūros tendencijų yra proza apie istorines tautos traumas. Kontroversišku fenomenu tapo romanai, vaizduojantys Antrąjį pasaulinį karą ir tai, kas vyko po jo, tarkim, vokiečių išvijimas. Tuometės Čekoslovakijos teritorijoje gyveno apie 3 mln. vokiečių. Po karo jie tapo vokiečių protektoratu nusivylusių čekų keršto aukomis ir, prezidento dekretui palaiminus, buvo išvyti iš savo namų.

Pirmasis „vokiškosios“ prozos kūrinys – Radkos Denemarkovos novelė „Hitlerio pinigai“ (2006). Panaši, tik švelnesnė knyga šia tema – Kateřinos Tuč­kovos „Gerdos Šnirch išvarymas“ (2009). Šiuose tekstuose laužomas įsisenėjęs mitas, kad čekai buvo taikos balandėliai. Temos kontroversiškumą paaštrino komunistinė praktika nutylėti nemalonias čekų istorijos detales, ypač nesutapusias su sovietine istorijos interpretacija. Vyresnioji karta, kuriai buvo įskiepyta neapykanta vokiečiams, šio tipo romanus priėmė skausmingai.

 

Radka Denemarková. Tobiaso Böhmo nuotrauka
Radka Denemarková. Tobiaso Böhmo nuotrauka

 

Dauguma autorių, prabilusių apie užmarščiai pasmerktas traumas, priklausė kartai, gimusiai XX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje. Pavyzdžiui, Jakuba Katalpa iš pradžių buvo literatūros eksperimentatorė, o 2014 m. parašė įdomų, spalvingą, savito stiliaus romaną „Vokiečiai“. Išraiškingai, bet kiek tradiciškiau prie Antrojo pasaulinio karo temos – žydų likimo – grįžo prozininkė Alena Mornštajnová romane „Hana“ (2017).

Galbūt šių knygų sėkmę lėmė ypatingas rašytojų moterų žvilgsnis į kupinus prievartos istorijos tarpsnius – žvilgsnis tų, kurios nelaikė rankoje ginklo. Taip pat prozininkių gebėjimas įtikinamai pasakoti.


Sąstingio laikotarpis

Literatūra apie istorines traumas atveria ir „normalizacijos laikotarpio“ žaizdas. Jis prasideda 1968 m., kai sovietinė armija užgniaužė reformų siekį, ir apima 8 bei 9 dešimtmečius. Čekijoje tuo metu įsivyravo pasyvumas bei konformizmas. Opozicinę antikomunistinę veiklą vykdė tik nedidelis „Chartijos 77“ (manifesto, kviečiančio komunistinę valdžią laikytis žmogaus teisių) būrelis. Dauguma čekų neturėjo vilčių padaryti karjerą, keliauti, tvyrojo nyki pilkuma, pablogėjo gyvenimo sąlygos, ypač lyginant su Vakarais. Žmonės pasyviai stebėjo, kaip žlunga socializmo idėjos įsigalėjus ekonominiam, technologiniam ir kultūriniam sąstingiui. Prozos kūriniai, grąžinantys skaitytoją į visuotinės apatijos laikus, skirtingi, bet visi rimtu tonu siekia apibūdinti šį keistą laikotarpį.

Vienas žinomiausių šiuolaikinės čekų literatūros kūrinių K. Tučkovos „Žitkovo deivė“ (2012) normalizaciją vaizduoja kaip nesėkmingų visuomeninių santykių ir individualios moralinės integracijos laikotarpį. Moterys romane išraiškingos, tvirtų charakterių, o vyrus sunaikino alkoholizmas arba politinis utilitarizmas ir kerštas. Milenos Slavickos psichologiniame romane „Hagiboras“ (2014) normalizacijos periodas šiltesnis, melancholiškesnis, bet taip pat persmelktas tragizmo – autorė pasakoja šeimos, kurią išskyrė emigracija, istoriją. Skirtingai nuo kitų panašios tematikos knygų, daug dėmesio tenka 8 dešimtmečio Londonui, kuris emigrantę pasitiko anaiptol ne draugiškai.

Daug autobiografiškesnis Lidmilos Kábrtovos pasakojimas „Ką išgers laputės“ (2013). Novelės skyrius sudaro ne daugiau nei 50 žodžių, kiekvienas perteikia atskirą pagrindinės veikėjos gyvenimo etapą – nuo varganos vaikystės iki brandžios moters patirčių. Kont­rastas slogiam, bet poetiškam L. Kábrtovos kūriniui – Evos Hauserovos novelė „Naktis Pliuškėje“ (2014). Pasakojama neemocionaliai, atmosfera pilka, kasdieniška, net atstumianti. Veikėjos, susitikusios prisiminti jaunystę, kivirčijasi, jų dialogai atveria vidinius išgyvenimus, nuoskaudas.

Nusivylimų kupiniems kūriniams iš serijos „žmonės istorijoje“ priklauso ir Michalo Přibáňo didelės apimties romanas „Viskas vyksta tik dukart“ (2016). Pagrindinė tema – bendradarbiavimas su saugumiečiais (labai dažnas čekų prozos motyvas). Grįžtama ne tik į normalizacijos laikus, bet ir į laukinį 10 dešimt­metį, kai žmonėms atsivėrė galimybės aiškintis, kas anuomet buvo kas.


Biografiniai romanai

Gilyn į praeitį, į XVII a. Ukrainą ir Lenkiją nukelia pasakojimas apie šventą Dievo kvailelį Pavelo Bryczo romane „Šventasis demonas“ (2009). Autoriaus santykis su religiniu keistuoliu jautrus, nors remiamasi šiuolaikinės psichiatrijos diagnoze. Istorines sąsajas romane „Mūzų mirtis“ (2012) emocingai atvėrė ir Marie Michlová. Pramanyto dainiaus Džono Šmithės likimas neatsiejamas nuo škotų romantikų, kurių epochą ir likimus M. Michlová elegantiškai aprašo didelės apimties klasikinio realistinio tipo romane.

Sėkmingiausiu biografiniu istoriniu romanu tapo Martino Reinerio „Poetas“ (2014) apie Ivaną Blatną. I. Blatnas turėjo būti pamirštas, nes 6 dešimtmetyje, vykstant žiauriems stalinistiniams valymams, nesugrįžo iš Anglijos. Tačiau jis netyčia buvo aptiktas vienoje Anglijos psichiatrijos ligoninių – galbūt tik simuliavo šizofreniją, kad pabėgtų nuo rūsčios emigrantų realybės. Tai viena pagrindinių romano mįslių. M. Reineris spalvingai aprašo ir linksmesnius I. Blatno gyvenimo metus prieš dingimą, pavyzdžiui, Brno avangardistų būrelius. Šiame postmodernistiniame romane į tiksliai atkurtas gyvenimo scenas įpinami ir fiktyvūs įvykiai.


Miestas kaip utopinis eksperimentas

Atskirą teminę grupę sudaro knygos, grįžtančios prie vieno nuostabiausių čekų tarpukario ir pokario istorijos tarpsnių, kai iškyla verslumu ir modernumu garsėjantis Zlyno miestas, kuriame išaugo avalynės gigantė – firma „Bata“. Zlynas tapo eksperimentiniu miestu, pritaikytu naujųjų laikų produkcijai gaminti. Tačiau 1948 m. komunistų partija perėmė valdžią šalyje ir avalynės imperiją nacionalizavo. Zlynas pervadintas Gotvaldovu (tuomečio komunistų prezidento garbei), iš atminties turėjo būti ištrintas ir „Batos“ pavadinimas.

Jaroslavas Kovanda knygoje „Guminis Betliejus“ (2010) Zlyno istoriją pateikia kaip šeimos sagą, kupiną savitų ir absurdiškų nutikimų susidūrus kaimo ir miesto gyvenimo būdams. Zlyno pokario laikotarpį vaizduoja Antonínas Bajaja romane „Ant gražiosios žydrosios Drževnicės kranto“ (2009). Šeimos kronika atskleidžia senų gerų verslo konjunktūros laikų ir pokario priešpriešą, kai, kuriant šviesesnį rytojų, prasideda visuomenės nuopuolis. Markéta Pilátová romane „Su „Bata“ džiunglėse“ (2017) žvalgosi po „Bata“ steigėjo palikuonių likimus – emigravę į Braziliją, jie džiunglėse įsteigė naujus amerikietiškus Zlynus.


Dabartis – prozos iššūkis

Istorinė proza aprėpia kolektyvinę atmintį, istorijos kalnakasiai iškasa veikėjus – kartais išgalvoja, kartais rekonstruoja. Tačiau domimasi tik tuo, kas praėjo. Tai lengviau, nei užčiuopti pasaulį čia ir dabar, suprasti šiandieną, kuri amžininkams atrodo chaotiška, nes niekad nežinai, kuo viskas pasibaigs, kokie įvykiai nulems ateitį.


Čekų distopija

Petra Hůlová novelėje „Pilietinio gėrio sargai“ (2010) derina gyvenimo priemiesčiuose patirtį ir ateities vaizdus. Vėl iškviečiama kolektyvizmo dvasia, kuri stebi, ar visų gyvenimai teisingi. Knygoje „Trumpa sąjūdžio istorija“ (2018) rašytoja bando perspėti dėl feminizmo grėsmių (moterys tampa aseksualiomis vyrų perauklėtojomis) ir bendruomenės kontrolės siekiant „gėrio“. Daugiaprasmė P. Hůlovos proza dažnai sukelia kontroversijas ir dėl stiliaus: ekscentriškos metaforos derinamos su šnekamąja čekų kalba ir slengu.

 

Petra Hůlová. Martino Rýzo nuotrauka
Petra Hůlová. Martino Rýzo nuotrauka

 


Melancholiškoji Pietų Čekija

Dauguma čekų rašytojų gyvena ir kuria Prahoje, todėl ji ir tampa jų prozos veiksmo vieta. Iš bendro konteksto išsiskiria tekstai, kurių veiksmas vyksta kituose regionuose, pavyzdžiui, Pietų Čekijoje. Tai idiliškas tvenkinių ir mielų kaimelių kraštas, per kurį romantiškai vingiuoja Vltava. Bet čekų prozininkai turistiniame regione įžvelgia šį tą daugiau.

Vaizdingame Annos Bolavos kūrinyje „Tamson“ (2015) susipina socializacijos būtinybė ir aistra paslaptingam augalijos pasauliui. Pagrindinės veikėjos, vertėjos ir žolininkės, gyvenančios Pietų Čekijos kaime, rūpesčiai neatsiejami nuo metų laiko: kas kada žydi ir ką dera rinkti. Taip pat nuo žolelių supirktuvių darbo laiko. Tekste tvyro svaiginanti atmosfera, atveriamas fanatiškos kietasprandės keistuolės vidinis pasaulis. Po vasariško „Tamson“ autorė parašė rudenišką romaną „Dugnan“ (2017). Kūrinio veiksmas vyksta paukštieną perdirbančioje gamykloje. Vaizduojamos prastos darbo sąlygos, socialiniai išbandymai, miestelio gyventojų tarpusavio santykiai.

Bet reikšmingiausias apie Pietų Čekiją rašantis autorius – vyresnės kartos atstovas Jiřís Hájíčekas. Skirtingai nei emocijai pirmenybę teikianti A. Bolavá, jis santūrus realistas. Reikšmingiausias kūrinys – „kaimo trilogija“ apie moralinę sumaištį: romanai „Kaimiškasis barokas“ (2005), „Žuvų kraujas“ (2012), „Lietaus kriukis“ (2017). Temų spektras platus: katastrofiški mentaliniai socializmo padariniai, visuotinis šykštumas, tinginystė, abejingumas gamtai ir kraštui. Ryškiausiai ši tematika atskleista romane „Žuvų kraujas“, vaizduojančiame kaimą, nykstantį dėl statomos užtvankos atominei Temelino elektrinei.


Praha – miestas, kuriuo žengia rašytojai

Literatūrologė Daniela Hodrová jau 3 dešimtmečius rašo romanus, kuriuos galima skaityti kaip vieną didelį nepabaigiamą kūrinį. Jo veiksmas sukasi aplink Prahos Olšanskių kapines. Subjektyviose vizijose susitinka gyvieji ir mirusieji, gausu kultūrinio paveldo ženklų, simbolikos. D. Hodrovos romanai laikomi pavyzdine intelektualiąja proza.

Vienas didžiausių prozos atradimų Václavas Kahuda sudrumstė literatūros vandenis stambiu veikalu „Vėjas, tamsa, dabartis“ (2014). Tai bendruomeninis romanas. Veiksmas vyksta Prahoje, daug painių siužetinių vingių, grotesko, siurrealistinių sekso scenų, sąmokslo teorijų. Viską vainikuoja mistiška pabaiga. Tais pačiais metais pasirodęs ne mažiau įmantriu stiliumi parašytas Petro Stančíko „Mumijų malūnas“ nukelia skaitytoją į XIX a. Prahą. Rafinuota fantastika kūrinyje pinasi su išsamiomis istorinėmis žiniomis. Tai ir detektyvas, ir mistinis romanas.

Kita knyga, kurią sunku priskirti vienai krypčiai ar srovei, yra Karelo Veselio „Fanko bomba“ (2017). Komunistų gerontokratija stengiasi apsaugoti socializmą sukurdama fanko grupę. Fankas turi pažadinti jaunuomenės socialistinį sąmoningumą. Romanas išsiskiria žaismingu stiliumi, vaizduote bei taikliais pub­licistiniais autoriaus komentarais.


Savasis „aš“

Įvade minėta tendencija atsigręžti į skaitytoją. Tačiau neformali autorių grupelė ignoruoja šią tendenciją ir toliau rašo subjektyvių refleksijų prisodrintą prozą. Vyresniosios kartos 2015 m. mirusi rašytoja Zuzana Brabcová skausmingais asmeniniais išgyvenimais grįstuose kūriniuose „Voljerai“ (2016) ir „Lubos“ (2012) emocinga kalba atskleidžia gyvenimo paribyje – psichiatrijos ligoninėje, vienumoje, atsiribojus nuo ambicingos išpuikusios klestinčios vartotojiškos visuomenės – patirtis. Psichologinė savistaba vyrauja ir P. Hůlovos novelėje „Macocha“ (2014), vaizduojančioje paranojišką alkoholikės pasaulį. Onkologinę operaciją patyrusio senstančio homoseksualo, kuris turi rūpintis ir Alzhaimeriu sergančia motina, situaciją ironiškai aprašo Martinas Skořepa trumputėje novelėje „Turino arklio ritualai“ (2019).

Šie kūriniai parodo išvirkščią visuomenės pusę – ligas, senatvę, vienatvę, priklausomybes. Kitaip tariant, dalykus, kuriems šiuolaikiniame pasaulyje neturėtų būti vietos.

Pabaigoje galima pabrėžti, kad Čekijos literatūra iki šiol susideda iš daugybės temiškai ir stilistiškai įvairialypių atšakų. Šalia XX a. 10 dešimtmečio postmodernistų išaugusios naujos literatūros žvaigždės, atsižvelgdamos į pasaulines tendencijas, randa skaitytojui vis priimtinesnių kūrybos koncepcijų.


Iš čekų kalbos vertė Aigustė Vykantė Bartkutė


Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kūrybinę programą remia Čekijos Respublikos ambasada ir Lietuvos kultūros taryba

Draugai