Antraštiniame naujosios Gyčio Norvilo knygos „Požemių paukščiai“ puslapyje nurodomas sudėtinis žanras (esė, bestiariumas, artefaktai) skamba įmantrokai, bet vis dėlto gana tiksliai nusako knygos, kurioje figūruoja skirtingo pobūdžio maždaug nuo 2006 iki 2023 m. rašyti tekstai, sandarą. Autoriaus siekta daugiau nei šiaip esė rinktinės, tad tekstai papildyti agrovizualiniais elementais (krienų šakniavaisių atvaizdais), bylojančiais savo forma, o pavienių esė naratyvas neretai formuluojamas aplink kokį nors vieną daiktą, suteikiant šiam reikšmingo artefakto svarbos. 

Sudėtinio žanrinio apibūdinimo prireikė, matyt, ir todėl, kad trečias knygos skyrius – „bestiariumas (fragmentai)“ – sunkiai „palenda“ po eseistikos apibūdinimu (ir veikiausiai ateity, kai bus užbaigtas, t. y. iškops iš „fragmentų“ fazės, bus išleistas atskira knyga). Taigi „bestiariumą“ teisingiau laikyti ne vienu iš skyrių, bet veikiau ašine struktūra, tam tikru viso kūrinio karkasu, svarbiu ir kompozicijai, ir temai: juo paremta koncepcija, orientuota į žmogaus pozicijos vertikalėje žemė–oras paieškas. Pridursiu, kad „bestiariumas“ vis dėlto kur kas artimesnis poezijai ar minimalistinei prozai (gal net šiuolaikinio meno kūriniams) nei eseistikai. 

Kurdamas kūrinio struktūrą rašytojas sumaniai išnaudojo tekstų ir vizualinių elementų įvairovę, tačiau būtent dėl to kalbėti apie „Požemių paukščius“ – nelengva. Eseistikos „blokas“, kurį sudaro trys dalys („labirinte“, „migruojantys“, „tolstantys“) yra gausesnis ir įvairesnis, jis užima didžiumą knygos, bet šiai kaip visumai gerokai svarbesnis empirinį, kritinį ir poetinį autoriaus potencialą sutelkiantis jau minėtas poetiškas ir vizualus „bestiariumas“. Todėl atsispyrus nuo „bestiariumo“ ir mėginant žvelgti visumiškai, pavienių esė reikšmė ir, aišku, jų trūkumai gali pasirodyti gerokai menkesni. Kyla pavojus pražiūrėti ar tyčia nepastebėti netolygumų, primityvokos kompozicijos, perteklinio metaforų vartojimo ir teigimu (ne įtampa ar kolizijomis) grįsto naratyvo ribotumo. Trumpai tarant, tai atvejis, – beje, dažniau pasitaikantis poezijoje, – kai iš skirtingo, kartais abejotino lygio tekstų sudėliojamas aukšto meistriškumo vientisas kūrinys.

Žinoma, vadinamasis „eseistikos blokas“ anaiptol nėra nei vientisas, nei vienodas. Taip, visus eseistinius tekstus vienija specifinis norviliškas (auto)ironijos supratimas, kategoriškumas, santykis su metafora. Tiesa ir tai, kad visos esė atsiduria tarp intelektualios, grįstos svarstymu, ir grožinės eseistikos, kuri paremta pasakojimu. Nepaisant šių bendrybių tenka pripažinti, kad keliolikos metų laikotarpiu rašyti tekstai yra labai nevienodos struktūros ir, atitinkamai, lygio. 

Pirmojoje dalyje („labirintas“) vyrauja seniau parašyti paprastesni, iš esmės vieno modelio tekstai, paremti laisvomis asociacijomis tyrinėjant vieną objektą. Esė temos išplaukia arba yra priderintos prie atraminio vaizdinio (tiltas, dviratis, dušas ar pan.), kuriuo, kelissyk nukeliavus iki egzistencijos gelmių ir tada vėl sugrįžus į realybę, tekstas neretai ir užbaigiamas, – taip palaikoma struktūros iliuzija. Galėtų pasirodyti, kad tokia laisva struktūra siekta atspindėti laisvą minties skrydį, sąmonės srautą, tačiau ne: objektai, įvaizdžiai, metaforos kruopščiai išfiltruotos, kad atitiktų pagrindinę temą ar vaizdinį, jie vienlypiai ir tarsi suragėję, todėl intuityviai norisi juos (drauge su „bestiariumo“ krienų fotografijomis) priskirti abstrakčiai artefaktų kategorijai. Temiškai šie tekstai, kaip liudija ir pavadinimas, kalba apie klaidžiojimą, orientyrų ir vietos pasaulyje paieškas. 

Antroji dalis („migruojantys“) – publicistiškesnė. Nors šičia taip pat dominuoja stebėtojo perspektyva ir keli atraminiai objektai ar vaizdiniai, esė kompleksiškesnės ir, sakyčiau, tikslingesnės, joms būdinga aštri kritika įvairioms kultūros ir visuomeninio gyvenimo sritims: kintančiam požiūriui į meno kokybę, raštingumą („Ilgi kaip šimtmečiai metai“, p. 65); Europos silpnadvasiškumui („Kaip aš ieškojau uošvio dantų“, p. 72); aktyvizmui („Triukšmas, įniršis ir nekūrybiškumas, arba…“, p. 81) ir kt. Drauge su kritika čia pasireiškia ir apokaliptinis patosas, būdingas G. Norvilo, kaip viešo asmens, retorikai, paremtas „viskas pražuvo, reikia kažkaip išgyventi“ dogma. 

Vienintelėje ketvirtojoje dalyje („tolstantys“) – tarp antrosios ir ketvirtosios įsiterpia jau minėtas „bestiariumas“ – atsiranda kompoziciškai šiek tiek kitokių tekstų, paremtų ne objekto apmąstymu ir jo keliamomis asociacijomis, bet tam tikromis įtampomis. Iš esmės tai yra klasikinės esė, kuriose atsispindi lietuviškos eseistikos tradicija, esama grožinės prozos elementų. Ypač minėtina esė „Milošas – vagis“ (p. 148), kurios įtampa kyla naratoriui svarstant, neva Č. Milošas (kuris realybėje vaikščiojo tais pačiais takais) pavogęs jo vaikystės vietas, tapatybę, – ironiškai suprantame tai kaip autoriaus siekį įterpti save į tradiciją.

Žinoma, šis skirstymas – sąlyginis, nes pats autorius tekstus priskyrė vienam ar kitam skyriui labiau intuityviai ar pagal temą, ne struktūros požiūriu. Regis, sudarant knygą nesiremta ir chronologija (nors priekyje atsidūrė daugiau ankstyvųjų tekstų, o paskutiniame skyriuje svarbesni vėlyvieji), labiau koncentruotasi į nusistovėjusį gana monolitišką savo kaip nepatogiojo įvaizdį, grįstą ne savistaba, bet katastrofizmu ir tiesožina. Būtent iš tokio įvaizdžio kyla naratyvo specifika ir (netiesiogiai, tarytum siekiant įtvirtinti galutinį, užbaigtą Norvilą) struktūra. Tad autorius dažnai nė nemato reikalo ieškoti argumentų: visažinis stebėtojas kartais dalykiškai, kartais – su jau minėtu apokaliptiniu patosu konstatuoja, nustato, apibūdina, įvertina remdamasis vien savo autoritetu ir sekdamas poetinio įvaizdžio logika. Tai ankstyvojo modernizmo požiūrį atspindinti laikysena, kurią turbūt galėtume laikyti anachroniška, tačiau į vertikalę orientuotam autoriui tai, regis, nerūpi.

Grįžtant prie kūrinio struktūros, svarbu išsiaiškinti ryšius tarp skyrių, kurie įvardijami žodžiais, susijusiais su paukščių gyvenimu ar jų stebėjimu (migruojantys, tolstantys), o šie pavadinimai pasidaro iškalbūs tik atsivertus „bestiariumą“, kurio tylieji herojai yra krienai. Tiksliau – krienų šaknys, taip sužavėjusios rašytoją savo iškalbia forma, kad šis surengė joms fotosesiją ir paskui persodino į kitonišką, teksto „žemę“, taręs, kad tai paukščiai, ir suteikęs vardus, kuriuose atsispindi ir biologijos terminų darybos logika, ir socialinė kritika (portfelinis skrajukas, militarinis patriotas, krūminis guodėjas ir t. t.). 

Šiais dviem aspektais „bestiariumas“ lygintinas su kolektyviniu (Marius Burokas, Vytas Dekšnys, Remigijus Audiejaitis ir kt.) projektu „Lietuvos TSR gyvūnai“ (apie 2000 m.), kuriame taip pat figūravo tokie socialinius personažus įvaizdinantys padarai kaip vilkas blaivininkas, stepinė pelė melžėja, plačialapis baravykas, nebezdžioji vėtaupa ir kt. Žinoma, G. Norvilo bestijos kaip personažai gerokai labiau išplėtoti – dažnai jų atvaizdus (bet ne visus, nemažą dalį bestiariumo sudaro tik atvaizdai su pseudozoologiniais rūšies įvardijimais: poezinis savidulka, tamsos pionierius, triukšmo rijikas ir t. t.) lydi poetiški aprašai, kuriais per asmeninę patirtį rašytojas rėpia skirtingus laikus ir juose įsitvirtinusių tipažų įvairovę. Tokiu būdu pavyksta kalbėti tiek apie istorinius, socialinius lūžius, tiek apie didelės apimties epochines transformacijas. Čia pasireiškia ir asmeniškumas, ir kritinis bei publicistinis potencialas, ir, sakykim taip, poetinis talentas. Be to, priešingai nei kituose skyriuose, „bestiariume“ visiškai nėra teigimo ir didaktikos prieskonio. 

Paukštystė, besiskleidžianti per sąsają žemė–oras (požemių paukščiai), tampa tarsi žmogaus gyvenimo metafora ir atskleidžia jo kaip chtoninės būtybės ribotumą. Poetiškai pasakytum, kad ji lieka įkalinta po žeme su žieminiais česnakais ir kurmiais; vilties nėra. Beje, krieno įvaizdis – taip pat itin ryškus. Jo chtoninė prigimtis ir formos netaisyklingumas, aitrumas siejasi su žemės (ir žemės kaip būties) grubumu, netaisyklingumu, nenudailintumu – iš esmė su viskuo, ką aptinkame G. Norvilo poezijoje ir ką jis nuolat kartoja viešai kaip publicistas. Šiuo požiūriu knygos žinia yra tikėta ir darniai įsilieja į poeto kūrybos kontekstą, kuriame jis iškyla (kadangi tai valinga pastanga rodytis, turbūt reikėtų sakyti – pristato save) kaip vertybių saugotojas, o chtoniškumo pripažinimas yra (vienintelė?) darnios egzistencijos sąlyga.

Svarbu: knygoje „Požemių paukščiai“ daug (auto)ironijos, kuri, ypač vidurinės ir vyresnės kartos atstovų, laikoma dideliu pranašumu ir tapatinama su talentu bei gilesniu mąstymu. Išties, ironija – subtilus įrankis, leidžiantis pamatyti dalykus iš kitos perspektyvos, dekonstruoti dogmas (neatsitiktinai ją taip mėgo sovietmečiu). Vis dėlto G. Norvilo eseistikoje (auto)ironijos funkcija siauresnė – tai tiesiog priemonė patvirtini (tariamai) faktą, kad mes, žmonės, esame beviltiški ir viskas yra prarasta. Turint galvoje, kad apokaliptinis mąstymas – G. Norvilo įvaizdžio dalis, čia viskas logiška ir sklandu, tačiau tai blokuoja kitas ironijos kaip meninės priemonės galimybes. Tekste ironiją neretai sunku atskirti nuo, kaip esu kitados pavadinęs, „bambėjimo“ – neargumentuotos kritikos ir didaktikos, kurios čia irgi esama. Taigi pranašumas neatidaus skaitytojo akyse lengvai gali virsti trūkumu, o autoriaus kvietimas pažvelgti į problemą ar reiškinį kitu rakursu likti nesuprastas (arba dar blogiau – suprastas tiesiogiai). Beje, ironiškumą maskuoja ir vienaprasmybę steigia kone kiekviename tekste slypintis demaskavimo elementas (nors kartais gal irgi užsimaskavėliškai, nepastebimai ironiškas): anksčiau ar vėliau autorius nurodo, kaip yra ar turėtų būti „iš tikrųjų“. 

Paminėčiau ir „kūrėjo nepatogumo“ idėjos tam tikrą diskreditaciją. Kai nuo abstraktaus katastrofizmo (kuris irgi nėra labai skanus, bet neišvengiamas, nes iš jo kildinamas G. Norvilo įvaizdis) autorius pereina prie konkrečių kultūros ydų ir stengiasi būti publicistiškai aštrus (na, tarkim, kritikuoja aktyvizmą), jis tampa ypač nuspėjamas ir labai lėkštas, nes nesiremia argumentais. 

Knyga perkrauta metaforų, tarp jų – ir labai subtilių, neleidžiančių užmiršti, kad autorius yra ir puikus poetas. Kartais tos metaforos turi sociokultūrinį dėmenį, yra kritiškos – tai įdomi jų specifika. Pagaliau į „bestiariumo“ paukščius-personažus turbūt taip pat dera žvelgti kaip į išplėstines metaforas, turinčias ir kritikos, ir sentimento gyvuonį, ir – tai gana netikėta – vaizdinę formą. Žodžiu, šioje „aikštelėje“ autorius sužaidžia solidžiai ir išradingai. Koją pakiša šiek tiek infantiloka ankstyvųjų esė logika, grįsta laisvomis asociacijomis. Kai banali, paprasta buitis vienu mostu įmetaforinama ir dušas gretimame sakinyje staiga tampa tabernakuliu ar rojaus prieangiu („Moteris duše“, p. 42), nežinai, ar juoktis, ar gūžtis iš siaubo, nes iki galo taip ir lieka neaišku, ar tai groteskas, ar beskonybė. (Na, dar neretai tos metaforos, kaip būdavo pirmosiose Ernesto Noreikos poezijos knygose, atrodo apskritai netikslingos – jos neturi funkcijos, yra tiesiog „gražios“ ir turbūt kyla iš klaidingo įsivaizdavimo, neva poetas turi kalbėti „poetiškai“.)   

Man patiko pavienėse esė pasitaikantys utopijų elementai (ištisinis gelžbetoninis tiltas per upę, iš esmės vamzdis – „Apie užribius ir patiltes, arba Eikit jūs po tiltais“, p. 33; hipotetinis pasaulio žemėlapis iš paskerstos kiaulės dalių – „Apie gyvulius ir kitus žmones“, p. 89). Tačiau šiek tiek apmaudu, kad plepalai ir apmąstymai kiek pagadino ne vieną puikų sumanymą, lengvai galėjusį virsti įtaigia novele: pavyzdžiui, tekstą apie kelionę upe paskui ledonešį („Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje“, p. 133). 

Jau beveik baigdamas norėčiau dar sykį pabrėžti, kad į knygą reikėtų žvelgti kaip į G. Norvilo įvaizdžio ir jo poetinio mito eksplikaciją, parodančią, kad per daugiau nei dešimtmetį šiek tiek keitėsi (didėjo) tik autoriaus meistriškumas, o turinys, pažiūros, dogmos, savivoka – ne, nė kiek. Tad gal kiek ironiškai būtų galima teigti, kad šių tekstų autorius – ne G. Norvilas, bet monolitiškas jo paties poetinio mito personažas, besistengiąs galutinai užbaigti save, įsiterpiantis į tradiciją. Kaip matome iš autoriaus sėkmių poezijos lauke, kur jis praktikuoja tokią pačią laikyseną, tai pasiteisina. 

Kas dėl to prarandama? Intelektualinis nenuspėjamumas, intriga, egzistencinė ir siužetinė įtampa. Tai patvirtina ir pirmieji atsiliepimai apie knygą, palankūs, bet itin nekonstruktyvūs, pabrėžiantys autoriaus deklaruojamą visuomeninę ar kultūrinę laikyseną („nepatogumas“, „ėjimas prieš srovę“) ir jau minėto poetinio mito klišes, tačiau ne literatūrinės kūrinio sąrangos subtilybes ir elementus.

Ir ne – nėra „Požemių paukščiai“ išgyvenimo vadovėlis, kaip knygos atvarte byloja Rolandas Rastauskas. Ilgai su tokiu nepratempsi. Veikiau jau, sakyčiau, toks normalus krežys, nupintas iš įvairaus storio ir tvirtumo vytelių, gerai suveržtas, netobulas, bet tvirtas, patogus; atliepiant G. Norvilo kasdienę filosofiją – grubus, nenudailintas, gerokai žemėtas. Gal būtų galima palyginti, šį tą padrožti. Bet daiktas geras, naudingas ūkyje. Pravers.