Pastaruoju metu perleistos dvi knygos, reikšmingos dėl skirtingų, – nors ir ne dėl literatūrinių, – priežasčių, rodančios besikeičiantį visuomenės santykį su tam tikromis konvencijomis: Neringos Dangvydės pasakų rinkinys „Gintarinė širdis“ ir Aldonos Ruseckaitės „Padai pilni vinių“.

Šios dvi knygos atsiduria, galima sakyti, simetriškai priešinguose vertybinės skalės, kultūrinių nuostatų, kartu ir kokybės poliuose. N. Dangvydė kūryboje mūru stoja už socialiai pažeidžiamas grupes (kitos rasės, homoseksualius, vienišus, patyčias patiriančius asmenis) ir yra orientuota į ateitį, konstruktyvų tarpininkavimą tarp tradicijos ir realybės, o A. Ruseckaitė, nors formaliai stengiasi būti objektyvi ir steigia opozicinius balsus, savo kaip kūrėjos galias sutelkia tam, kad pateisintų su sovietais kolaboravusios poetės pasirinkimus. Nepaisant to, abi knygos turi nemažai bendro.

Pirma, visiškai neslepiamas tikslingumas. Meniškumas, kiek jo yra, – o daug nėra, – tarnauja siekiant visuomeninio tikslo: vienu atveju ginti pažeidžiamas visuomenės grupes, kitu apsaugoti poetę nuo melagingų kaltinimų. Abiejuose kūriniuose jis pasireiškia daugiausia tik forma – N. Dangvydė žmogaus teisių informacijos sklaidai aproprijuoja pasakų siužetus, A. Ruseckaitė (vargais negalais, vis mėtydamasi) palaiko iliuziją, kad jos literatūrinis dirbinys yra romanas.

Tai signalizuoja, kad į meniškumo kriterijų abiem atvejais vis dėlto reikėtų žvelgti ne taip priekabiai: meniškumas nėra nei tikslas, nei pagrindinė priemonė tam tikslui pasiekti (apskritai manyčiau, kad propagandiniams tikslams rinktis meninę formą – donkichotiška, o ne racionalu, pragmatiška). Todėl turbūt nieko nuostabaus, kad meniškumo požiūriu abi knygos rimtai nevertintos: recenzijų daug nepasirodė, skaitytojus labiau domino ne literatūriniai privalumai ar trūkumai, bet kūrinių temos (o N. Dangvydės, atlikusios viešą komingautą, atveju – ir jos asmenybė). Šiandien, pasikeitus konjunktūrai, vertinimo kriterijams, knygos aktualizuojasi iš naujo su pridėtine kankinystės, – pritaikomos tiek „Padai pilni vinių“ herojei, tiek (su didelėm išlygom) „Gintarinės širdies“ autorei, – aura.

Pristatydamas šias dvi knygas neturiu tikslo kruopščiai jų analizuoti. Man rodos, svarbiau įvertinti šiuos kūrinius kaip veidrodį, atspindintį socialinių ir kultūrinių pokyčių dinamiką, požiūrio į tam tikrus reiškinius (kolaboravimą, neordinarų seksualumą, žmogaus teises) pokyčius. Tad daugiau dėmesio skirsiu bendresniems idėjiniams, kultūriniams dalykams, svarbiems kūrinių pasirodymo metu, ir stengsiuosi suprasti, kuo savo deklaruotas ar numanomas misijas jau sėkmingai (?) atlikusios knygos gali būti mums naudingos šiandien.

 

Neringa Dangvydė, „Gintarinė širdis“, V.: „Edukologija“, 2013; „Lapas“, 2025

 

 

Po dvylikos metų iš naujo perskaičius N. Dangvydės knygelę, pirmiausia kyla klausimas: ką kitados joje įžvelgė kontrolieriai (Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba), rekomendavę apriboti jos platinimą? Žvelgiant iš šiandienos konteksto, tai krištolinio tyrumo, netgi propagandinėmis klišėmis (kurių apstu, pavyzdžiui, šiuolaikiniame kine) pernelyg neužteršta pasakų knygelė, nekaltesnė už nekaltą. Tai rodo, kad per dešimtmetį stipriai pasistūmėjome ne tik ekonominėje, bet ir žmogaus teisių srityje. Be to, per kelerius pastaruosius metus gerokai keitėsi ir bazinės nuostatos, anksčiau lėmusios, kad sociali literatūra Lietuvoje laikyta žemesnio rango, aptarnaujančia, „nerimta“.

Knygelės perleidimas 2025 m. atspindi ir kintantį jos autorės vertinimą, kurio šiandien nebeveikia aistros ir emocijos (juoba kad autorė jau mirusi). Taigi galima viltis, kad naujas „Gintarinės širdies“ leidimas nesukurs jokių beprasmių įtampų ir šioji knyga pagaliau galės būti perskaityta (tai sakau spėdamas, kad daugybė pirmojo leidimo kritikų ir apologetų ne tik jos neskaitė, bet net nelaikė rankose, – antraip vargu ar būtų kilęs toks didelis ažiotažas).

Neskaičiusiems ir nieko apie „Gintarinę širdį“ negirdėjusiems primenu: knygoje, kurią, gavusi Lietuvos kultūros tarybos paramą, 2013 m. išleido „Edukologijos“ leidykla, yra šešios pasakos, kuriose, laisvai interpretuojant klasikinius pasakų siužetus (brolių Grimų, H. K. Anderseno ir kt.), jaunesnio amžiaus skaitytojams perteikiamas jautrus socialinis turinys: kalbama apie homoseksualią meilę, rasinius, kultūrinius skirtumus. Plačiai žinoma knyga tapo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai nusprendus, kad joje yra informacijos, priskirtinos neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai, ir leidyklai nusprendus nutraukti platinimą. Viliuosi, kad ateityje kas nors išsamiau primins ir papasakos šią istoriją, – ji to verta.

Galbūt šiandien skamba neįtikėtinai, tačiau prieš keliolika metų net praprusę, kultūrinėms haliucinacijoms atsparūs visuomenės sluoksniai, kuriuose buvo gana nuoširdžiai deklaruojamas (ir iš tikrųjų egzistavo) atvirumas įvairovei, tvirtai skyrė meną nuo ideologijos, – vadinasi, vertino „Gintarinę širdį“ atmesdami žmogaus teisių tematiką ir, būdami jautrūs kokybei, suvokiamai kaip išskirtinai stiliaus meistrystė, nieko (gero) nerado, nes „Gintarinė širdis“, kaipo atvirai propagandinis instrumentas, „plaka“ tik sujungus ideologiją ir formą. Tiesą sakant, kultūros elitui knyga apskritai atrodė mažareikšmė, net tarp rašytojų sėkmingai vartoti homofobų aplinkoje nukalti įžeidūs knygos apibūdinimai, o gynybos būta silpnos, nors pa(si)bauginti cenzūros šmėkla ir nevengta.

Kalbėjimą žmogaus teisių temomis anuomet daug kas vis dar laikė neproduktyviu, suvokė kaip tyčinį kiršinimą (plg.: „ko jie demonstruojasi“) arba karjerizmą: atseit, kalbėdamas ar rašydamas jautriomis temomis, autorius tetrokšta dėmesio. O juk N. Dangvydę tuo metu dar lydėjo šleifas reakcijų į jos garsųjį straipsnį, kuriuo ji kirto konjunktūriškai angažuotą spektaklį kritikavusiam Valdui Gedagudui („Aš esu lesbietė ir tuo didžiuojuosi“; „Literatūra ir menas“, 2012 m. gruodžio 14 d.).

Visi šie stereotipai (ir tokio tipo kūrinių neįprastumas) trukdė pamatyti tiek N. Dangvydės kūrybos, tiek jos asmenybės ir veiklos reikšmę visam kovos už žmogaus teises laukui. Galbūt todėl ji sulaukė daug nepagrįstų, kartais tiesiog kvailų priekaištų, puolimo, neišvengė pašaipų ir etikečių. Tuometinio kultūrininko ar intelektualo poziciją N. Dangvydės kūrybos atžvilgiu neblogai iliustruoja poetės, literatūros kritikės Giedrės Kazlauskaitės paskvilis „Šiaurės Atėnuose“, kuriame ji apeliuoja grynai į literatūrinius „Gintarinės širdies“ trūkumus ir pasinaudodama proga dar užvožia žmogaus teisių aktyvistams: „Kas labiau mąsto (ir kalba) stereotipais – beveidžiai statistiniai piliečiai ar vidutinio intelektinio pajėgumo aktyvistų kolonada.“ Rėmimąsi tema ir orientaciją į tikslą kritikė suvokia kaip didaktiką. Beje, ji, kaip ir statistiniai homofobai, mato „Gintarinę širdį“ ne kaip instrumentinį, prieš pažeidžiamų grupių išnaudojimą ir stereotipus (anaiptol ne tik dėl lyties) nukreiptą veikalą, bet kaip pašaipos vertą knygą „apie princų tuoktuves“. Skamba neįtikėtinai, tiesa? O juk Giedrė – šiaip jau vienas iš šviesiausių protų, visuomet sugebėjusi matyti šiek tiek toliau nei vienadieniai trendai. Ką tuomet kalbėti apie daugelį kitų?

Šiandien situacija kitokia. Į N. Dangvydę žvelgiama jau kaip į tam tikrą ikoną, ja žavimasi, jos pasiekimai matomi kaip kryptingų pastangų, o ne iš dalies sukritusių aplinkybių, sukėlusių ją išgarsinusius skandalus, rezultatas. Be to, apsivalęs nuo apnašų, išgrynėjęs autorės paveikslas turi visus kankinystės elementus (sąmoningas pasirinkimas – neišsižadėjimas – mirtis), todėl tinka „kanonizacijai“. Spėčiau, kad N. Dangvydės figūros reikšmė tiek jaunosios kartos indoktrinavimui, tiek edukacijai bėgant laikui tik augs. Ir čia atsiranda pavojus, kad „Gintarinė širdis“ vėl taps tik prielipu prie jau susiformavusio ikonos įvaizdžio – t. y. ir toliau liks knyga „apie du princus“, tik dabar jau žvelgiant iš visai priešingos, pozityvios pusės; knyga, kuria galima mojuoti ir ją liaupsinti, tačiau neskaityta ir iš esmės nesuprasta.

Būtent todėl skatinčiau pasinaudoti puikia proga knygelę perskaityti – ji tikrai verta valandėlės, ir ne vien kaip žmogaus teisių literatūros vienas pirmųjų pavyzdžių. Nors pasakojimui ne sykį prikištas naivumas, klasikinių siužetų sąsaja su žmogaus teisių naratyvais yra ganėtinai išradingas ir netikėtas sprendimas (todėl kitados leidinyje „Nemunas“ netgi siūliau jai žengti toliau ir transformuoti „Odisėją“ į „Penelopėją“). Įdomu patyrinėti pasakų veikėjų motyvaciją, pažvelgti, kaip jie pateisina savo homoseksualios partnerystės pasirinkimą arba, pavyzdžiui, luomo požiūriu nelygiavertę santuoką, – tai įdomiai koreliuoja ir su to meto aktyvistų nuostatomis, ir su homofobų baubais.

Svarbu pridurti, kad „Gintarinė širdis“ kaip vienas pirmųjų (jei ne pirmasis) grynai propagandinis kūrinys gana įtikinamai parodė galimybę mene atvirai, be stilistinio „apžaidimo“ kalbėti apie rūpimus klausimus. Ar tai teigiamas, ar neigiamas paradigminis poslinkis, galima ginčytis, bet N. Dangvydės knygos (ne figūros) indėlis čia nemažas. Be to, ji – svarbi kovos už žmogaus teises Lietuvoje, cenzūros Kovo 11-osios Lietuvoje ir pagaliau visuomenės brendimo, priimant anksčiau ignoruotas konvencijas (taip pat ir literatūrines), istorijos dalis.

 

Aldona Ruseckaitė, „Padai pilni vinių“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019; 2025

 

„Padai pilni vinių“ – viena iš daugelio A. Ruseckaitės knygų, skirtų būtent kūrėjoms moterims (nuo Vinco Mykolaičio-Putino mylėtų iki Žemaitės ir Onos Pleirytės-Vaidilutės). Vien tai rodo tam tikrą feministinį, visuomeninį autorės angažuotumą ir signalizuoja, kad apsiriboti kuklia popromano etikete, nors jis toks ir yra, būtų šiek tiek per paprasta: romanas apie Salomėją Nėrį turi veiklų publicistinį geną ir bent jau pirmuoju leidimu siekė aktyviai dalyvauti diskurse ar net jį keisti – ginti puolamą kūrėją.

Šią „programą“ autorė S. Nėries lūpomis išskleidžia jau pirmaisiais sakiniais: „Aš kalta? Išdavikė? Nusidėjėlė? Gal esu tokia, bet pasiaiškinti privalau tik savo Motinai ir Lietuvai. [...] Atimkite iš manęs vardą, pavardę, sukraukite kalną mano nuodėmių, užmeskite mane ant laužo – kūryba vis tiek liks, švies amžinąja ugnim.“ (P. 5.) Taigi poetės gynyba turbūt yra svarbiausias knygos tikslas (aišku, neprieštaraujantis jos kaip popromano uždaviniams – masinti skaitytoją kontroversijomis). Šiuo požiūriu knyga yra įdomi ir nusipelno dėmesio.

Trumpai apie „Padus pilnus vinių“ anksčiau kūrinio neskaičiusiems: vaizduojamas Salomėjos gyvenimas nuo pasiruošimo kelionei į Maskvą (juokinga scena apie drabužių šiai kelionei pirkimą, kurioje Salomėja ryškėja kaip naivi dabita) iki mirties Maskvos ligoninėje. Taigi tikslingai susitelkiama į kontroversiškiausią, fatališkiausią (bent ne kūrybiškai produktyviausią) jos gyvenimo periodą (1940–1945 m.), siejamą su išdavyste, klaida, moraliniu išbandymu etc. Lygiagrečiai vaizduojamas poetės smerkėjus ir gynėjus simboliškai įkūnijančių Smako ir Gerųjų balsų ginčas (paprastai dėl Salomėjos vaidmens viename ar kitame epizode, kartais ir dėl bendresnių dalykų).

Trečia linija – pati painiausia, iš tikrųjų net ne linija, o padriki pasakojimai apie biblinę Salomę, nenurodant, kad jie siejami su trimis skirtingomis Salomėmis (Biblijoje minima Erodo II dukterimi, pareikalavusia Jono Krikštytojo galvos; Zebediejaus žmona, Jono ir Jokūbo motina; pribuvėja iš apokrifinės Jokūbo evangelijos, esą priėmusia Jėzų). Atsargiai spėju, kad tos keistos kompiliacijos funkcija tokia: bibliniais paklydimo ir atleidimo pavyzdžiais, priderintais prie įvykių poetės gyvenime, simboliškai absorbuoti jos moralinio nuopuolio jėgą. (O gal Salomės vaizdinio ištakų reikėtų ieškoti 2017 m. lietuviškai išleistame Oscaro Wilde’o kūrinyje „Salomė“, kuriame jis šią veikėją iš antraeilio Biblijos personažo paverčia viena pagrindinių figūrų? Reikia klausti autorės!)

Nepamirškime, kad romano pirmasis leidimas pasirodė 2019-aisiais, taigi maždaug prieš šešerius metus, kai požiūris į S. Nėries figūrą šiek tiek skyrėsi. Šiandien Salomėja kone visuotinai (nepriklausomai nuo to, ar jos atminimą siekiama išsaugoti, ar atvirkščiai – jį naikinti) pripažįstama kolaboravusi su sovietiniu režimu, gana drąsiai – nesakau, kad ne naiviai – ginčijami ne tik jos atminimo ženklai, bet ir reikšmė lietuvių kultūrai.

Vos prieš keletą metų poetės figūra vaizduota šiek tiek ramesniais tonais. Ne tik nesikėsinta į jos vietą atmintyje ir kanone, bet dargi visom išgalėm ieškota jos prosovietinės veiklos pateisinimų, nuopuolio (sąmoningai parinkau šį žodį norėdamas pabrėžti, kad paklydimas priskirtas aistrų, neišsaugotos moralės sričiai) priežasčių ieškant būtent silpname charakteryje, atskleidžiant kūrėjos „trapumą“. Poetė vaizduota kaip bevalis – matyt, tai buvo ir tam tikra teisinimo užbėgant už akių strategija: silpna, trapi, todėl nekalta – įrankis, atskirta nuo pažiūrų, jos pasirinkimai grįsti daugiausia įsimylėjimo reikalais. Tuose naratyvuose ryškėjo visuomenės lūkestis išsaugoti poetės garbę naikinant jos subjektiškumą, aktyviai siekta jos figūrą atskirti nuo kolaborantės biografijos, vieną iš jų išryškinant, kitą – santūriai primirštant. Visa tai rasime ir A. Ruseckaitės romane – čia nieko naujo. Naujas ir įdomus yra baigiamajame žodyje skelbiamas autorės tikslas: grąžinti Salomėjai pažiūras.

Iš šios perspektyvos knygą „Padai pilni vinių“ reikėtų vertinti kaip išradingą, net šiek tiek novatorišką, gal ir ne keitusią, tačiau bent atspindėjusią tam tikrą požiūrio į S. Nėrį lūžį. Iš tiesų net šiandien dažnai garsiai nepasakome, kad tarnystė sovietams buvo Salomėjos kaip asmenybės laisvas pasirinkimas (dažniau kalbame apie kolaboravimą ar išdavystę, o tai neapima jos vidinių nuostatų, todėl lieka erdvės iliuzijai, kad elgesio būta netyčinio, instinktyvaus ar bent jau konformistiško). Šiuo požiūriu A. Ruseckaitės užmojis, bent jau to meto Lietuvoje, galėjo atrodyti drąsus, net skandalingas. Tačiau knygoje rasime ir visas įmanomas anuo metu populiarias klišes apie Salomėją – matyt, tai rodo baimę, gal ir neįgalumą atitolti nuo nusistovėjusių pasakojimų, užleisti gynybinę poziciją, kuri jau patvirtino savo minimalų veiksmingumą. Nevertėtų visai ignoruoti ir feministinio aspekto – taip, jis išreikštas netiesiogiai, niekaip neįtvirtinamas, tačiau sumanymas visgi oponuoja patriarchaliniam moters kaip nemąstančios, nesavarankiškos, vien meilės ir emocijų valdomos būtybės įvaizdžiui, o tai prieš beveik dešimtmetį, sutikime, nebuvo labai įprasta.

Šiandien visa tai mažiau aktualu, nes S. Nėries vertinimas pakitęs: ginčijama nebe tik poetės laikysena, bet ir jos vieta kanone bei atmintyje. Pažiūrų turėjimo klausimas skaitytojui (t. y. diskurso dalyviui) yra antraeilis, tad ieškoti čia įtampos – turbūt bergždžias reikalas (tik kyla klausimas, kokia prasmė buvo 2025-aisiais perspausdinti 2018-ųjų kontekstui pritaikytą baigiamąjį žodį). Ar tai reiškia, kad knygos – deja, ir literatūriškai neišbaigtos, pompastiškos, pilnos klišių – jau neverta skaityti, ypač nesidomintiems S. Nėrimi? Sakyčiau, atvirkščiai: skaitant knygą po ilgesnės pertraukos, kitame socialiniame ir politiniame kontekste, veriasi puikus viso kaltinimų poetei ir jos gynybos diskurso paveikslas, ypač gerai atsiskleidžiąs naivokoje ir mažai reikšmingoje (techniškai tai balastas) Smako ir Gerųjų balsų ginčų linijoje, kuri atstoja savotišką chorą. Kas įdomu: „diskusija“ tarp Smako ir Gerųjų balsų yra neįtikėtinai korektiška (greičiausiai autorė nepajėgė pavaizduoti įtampos), abi pusės, tarsi nebūtų antagonistiškos, demonstruoja gan didelį tolerancijos lygį, kartais net pritaria oponentui.

Iš šiandienos skaitytojo pozicijų tai turbūt pati vertingiausia knygos dalis, atskleidžianti plačią S. Nėries ir vertybių (t. y. to, kas laikoma vertybėmis) gynybos panoramą, parodanti, kaip selektyviai naudojamasi argumentais, remiamasi emocijomis, kaip tyčia ar netyčia senos klišės sustatomos greta naujų įžvalgų, net jei šios tarpusavyje nedera (tarkim, poetė yra ir naivi, trapi, nesavarankiška, ir – tuo pačiu metu – savarankiška, turinti pažiūras). Pavadinčiau tai skrydžiu į praeito dešimtmečio Lietuvą.

Be to, šis diskurso atvaizdavimas Smako ir Gerųjų balsų ginču gana tiksliai atspindi tuometinio S. Nėries atminimo gynėjo, kuris rėmėsi pirmiausia ne argumentais, bet emocijomis ir abstrakčiomis moralinėmis dogmomis, paveikslą ir parodo, kur jis savo gynybinėje linijoje matė silpnus taškus. Šis aspektas, beje, aktualus ne tik poetės asmenybės ir kaltinimų jai kontekste – daug elementų būdingi ir šiandien aktyviems kitiems „gynybos“ diskursams: medžių nuo kirtėjų; architektūros nuo griovėjų; šeimos nuo „iškrypėlių“ ir t. t. Tad pasigilinti ir drauge pamąstyti, ką, kaip ir kodėl giname (gynėme), ar visada verta tai daryti, – tikrai puiki proga.