Kiek perkrautas, bet paliekantis stiprų įspūdį, – taip apibūdinčiau naujausią Ievos Dumbrytės romaną „Negrįžtantys“, už kurį ji šiemet pelnė patikimą Jurgos Ivanauskaitės premiją. Jau debiutinėje knygoje „Šaltienos bistro“ („Kitos knygos“, 2021) neišsitekusi matomos realybės ribose, „Negrįžtančiuose“ autorė kuria intensyvų pasaulį, kuriame į buitį įsipina mitologiniai, stebukliniai, fantastiniai elementai, o moterystė integruojama į patį patriarchalinės vaizdinijos centrą.

Su šios rūšies pasakojimu autorė sklandžiai įsiterpia ir į šiuo metu Lietuvoje aktyvų kontekstą, kurį atspindi neseniai išleistos lietuvių autorių ir verstinės knygos, eksploatuojančios mitologiją, agrariką, archaikos ir modernybės sandūros temas: Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“, Linos Žutautės „9 apgamėliai“ (su išlygom), Lietuvoje didelės sėkmės sulaukusio estų rašytojo Andruso Kivirähko abu romanai („Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ ir „Jaujininkas“), Juhani Karilos „Lydekaitės burtai“ ir kt.

Visi minėti romanai pasižymi dinamišku pasakojimo tempu ir itin lakia fantazija; gausiai naudojamasi papročių ir prietarų klodu, vaizduojama agrarinė aplinka, išradingai ieškoma naujų formų, kaip ją integruoti į šiuolaikinį pasakojimą. Kone visų jų veikėjai – trafaretiški (ypač J. Tumasonytės kūryboje), tai ne subjektai, o tik tam tikromis savybėmis arba bruožais pažymėtos tuščios formos; tai pat daugelyje jų (išskyrus turbūt tik A. Kivirähko romanus, kur išryškinamas krikščioniškos ir tradicinės pagoniškos kultūrų susidūrimas) esama nuorodų į karo ar okupacijos laikotarpiu patirtas skriaudas. Beje, ne viename jų apstu visiškai pasakojimui nereikalingų scenų, daug ką būtų galima tiesiog išbraukti.

Nepaisant artimo, glaudaus santykio su kontekstinėmis knygomis (tarkim, Gintarėlio personažas „Negrįžtančiuose“ lygintinas su romano „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ veikėju Mėme; gydymas šlapimu, sudžiūvęs žynys, nulūžęs žynio pirštelis, piemenėliai randami ir „Mylimuose kauluose“), I. Dumbrytės romanas išsiskiria išradingumu, epiniu užmoju ir drąsia tradicijos interpretacija, todėl ateity pretenduoja tapti viso šio mitologiją, agrariką (ir iš dalies patriotizmą) eksploatuojančio konteksto reprezentantu. Verta apie jį pakalbėti plačiau.

 

Ieva Dumbrytė. „Negrįžtantys“, V.: „Kitos knygos“, 2024

 

Visų pirma tai epiškas kūrinys. Nors pasakojama vienos šeimos istorija, jos vingiuose ir klystkeliuose, kuriuose gausu stebuklų, totalių transformacijų ar groteskiškų vaizdų, skleidžiasi platus žmogiškojo gyvenimo paveikslas, istorija kaip tokia, pagardinta „razinomis“ – netiesioginėmis nuorodomis į lietuvių tautos tremties bei okupacijos laiku patirtas kančias. (Tuo nepiktnaudžiaujama, bet nuorodą į išgyvenimą tremties sąlygomis randame jau pirmoje (!) romano pastraipoje, kur kalbama apie sunką iš diržo, kurios privalgiusi prosenelė esą „teišgalėjo susilaukti vieno vaiko“, p. 5).

Kaip ir pridera epui, romano veiksmas vyksta išgalvotoje agrarinėje lokacijoje, apibrėžtoje tiek iš tiesų egzistuojančiomis (pvz., Latvija), tiek pramanytomis (Vertėjų kaimas) geografinėmis vietovėmis, bet susisiekiančioje ir su stebukline aplinka: tarkim, prie kaimo retkarčiais priartėja arba yra pritraukiamas Šabano mėnulis (p. 13), į kurį galima nuvykti ir paprašyti išpildyti norą (už išpirką); patekti į jį – ne simbolinis, o visiškai buitinis veiksmas, dažnas kaimietis ten yra lankęsis. Tiesa, ne visi tiki, kad norai išsipildo, bet pats mėnulis yra neginčijamas faktas. Laikas (tarsi) linijinis, nes pasakojama viso gyvenimo istorija nuo protagonistės vaikystės iki mirties, tačiau įtraukiąs į save ir anapusybės (ne)laiką: čia įmanoma nukeliauti į praeitį ir susitikti su autorės branginamais protėviais, kuriuos nurodo ir romano pavadinimas.

Žmonių kasdienio gyvenimo formas nustato magija ir prietarai, kurie šiame kūrinyje ne interpretuoja tikrovę, bet yra pati tikrovė, – tarkim, kaimiečiams vaikus atneša gandras arba jie juos randa kopūstuose. Panašius žaidimus žaidžia J. Tumasonytė ir A. Kivirähkas, bet turbūt dar tikslesnis būtų palyginimas su Umberto Eco esė „Kiekvienoj šaly savi papročiai“, kurioje aprašoma valstybė, valdoma pažodžiui traktuojant ir kasdieniam gyvenimui pritaikant patarlių išmintį. Žinoma, neretai tai skamba gana groteskiškai, o elementų, priskirtinų bjaurumo estetikai, (kone) nesaikingas naudojimas – apie tai kalbėsiu vėliau – šį įspūdį tik sustiprina.

Istorija pasakojama mergaitės (vėliau moters, motinos) Rygos (toks vardas, nes buvo įsigyta Rygos turguje) balsu, pirmuoju asmeniu. Vos sulaukusi mėnesinių, knygoje vadinamų skarinėmis, ji ištekinama už keliolika metų vyresnio kaimyno Kavaliausko ir susilaukia dukters Marguolės, turinčios ženklą ant kaktos bei neproporcingai didelę galvą (turbūt aliuzija į gyvatę, mitologijoje siejamą su anapusybe). Mergaitė rodo nebūdingus savo amžiui gebėjimus – viską supranta, iškart gali kalbėti ir t. t. Motinos pastangos paversti dukrą „normalia“ tampa tiršto, stebuklų, nuotykių ir transformacijų kupino pasakojimo (netiesiogiai susiejančio jį su šiuolaikiniais diskursais apie „normalumo“ ribas ir sąlygiškumą) pagrindu.

Tai yra knygos stuburas, ašis. Jei ne Marguolės linija, vargu ar galėtume kalbėti apie įvykusį, užbaigtą kūrinį. Tai sakau neatsitiktinai, nes ši linija, palaikanti perpildytą ir palaidą romano kūną, vos prasimuša pro gausias fantazijas ir pasakiškumus, o antroje knygos pusėje kone išvis pasimeta – Marguolės išnirimas romano pabaigoje, tiesą sakant, prilygo stebuklui, kurio jau nebesitikėjau. Akivaizdu, kad dalis kritikos tenka ne tik autorei, bet ir redaktoriams, neužsispyrusiems išmesti iš knygos balasto.

Apskritai turbūt galima teigti, kad būtent Marguolė, o ne jos mama Ryga, kurios balsu pasakojama istorija, yra svarbiausia romano figūra. Ėmusis kelti mirusiuosius per upę anapusybėn, t. y. tapusi savotiška „charone“, ji tarsi įkūnija ikikrikščionišką sąmonę ir papročius (Sovijaus mitas), steigia moters vaidmens (arba, plačiau kalbant, patriarchato ir matriarchato santykio) pokytį. Pridurčiau, kad pakitęs Rygos santykis su dukterimi, motinai priėmus Marguolės naująjį vaidmenį ir susitaikius, kad namo šioji jau niekad negrįš, skatina giliau, galbūt per simbolinę prizmę, pažvelgti ir į nepritapimo, nenormalumo temą. Konfrontacija virsta kolaboracija: Ryga netgi padeda Marguolei vykdyti jos misiją, atnešdama dukros darbui reikalingą šermukšnio lazdą; tarp jųdviejų esama supratimo, kad atėjus laikui teks pačią Rygą perkelti anapus.

Šiuo požiūriu tai gerokai viltingesnė nei A. Kivirähko, vaizduojančio tradicijos nyksmą ir paskutinį jos atstovą, potekstė, matyt, netiesiogiai rodanti visuomenėje grįžtantį susidomėjimą tradicija ir naujomis jos formomis, galimybėmis per ją apmąstyti šiandien svarbius klausimus.

Aptardamas kitus kontekstinius romanus minėjau, kad daugelio jų autoriai išradingai modifikuoja klasikinę agrarinę, su kaimo gyvenimu siejamą vaizdiniją, pritaikydami ją šiuolaikinio skaitytojo supratimui ir skoniui. I. Dumbrytė – ne išimtis. Stilistinėje plotmėje kaimietiškumas jos kūrinyje išreiškiamas „grubiomis“ tarmybėmis (tiesa, jos vartojamos ne ištisai, tiesiog retkarčiais vis įterpiamas riebesnis žodis – to visiškai pakanka iliuzijai sudaryti). Klasikinių agrarinės literatūros kūrinių skiepijamą moralę „Negrįžtančiuose“ keičia nūdien aktualios moters vaidmens ir reikšmės visuomenėje – (anti)patriarchalizmo, kitokumo, neprisitaikymo ir t. t. – temos, o kaimietiškos buities (ir būties) grubumą, nenudailintumą atskleidžia itin sutirštinta bjaurumo estetika, siejama su kūniškumu (pirmiausia tuo, kuris kyla iš lytiškumo), su moterų išskyromis: menstruacijų krauju ir motinos pienu, priešpieniu (t. y. su tuo, kas tradiciniame kaime buvo kruopščiausiai slepiama nuo prašalaičių akių).

Tai logiškas sprendimas, nes būtent šie kūno skysčiai labiausiai susiję su autorę dominančia prietarų sfera, motinyste. Jie tekste tampa nuorodomis, kreipiančiomis skaitytoją link svarbių probleminių ir feministinių diskursų. Tačiau romane apsčiai ir ašarų, fekalijų, vėmalų, ir kūno smarvės (kartais tai pranašingas signalas, kartais – papildoma informacija), ir rauginto gemalo šutinio – visko, ką, pavyzdžiui, septintokui būtų juokinga įsivaizduoti liečiant arba valgant. Todėl darau prielaidą, kad dalis „bjaurysčių“ įsikūrė tekste ne tiek dėl būtinybės, kiek pataikaujant tam tikroms humoro konvencijoms autorės amžiaus grupėje.

Svarbu žinoti, kad „Negrįžtantys“ –  labai „greitas“, intensyvus romanas, jame įvykiai virsta vienas per kitą, pernelyg nesigilinant į jų priežastis. Nors sprendimas kurti skubrų pasakojimo tempą iš principo teisingas (įspūdinga dinamika leidžia nepaisyti smulkmenų ir nevystyti personažų, išlaisvina fantaziją, paslepia trūkumus), įvykių ir stebuklų gausą, atliepiančią epinį užmojį, tam tikru metu pradedi matyti kaip monotonišką mirgesį. Neįtikina (ir vargina) nuolatiniai radikalūs veikėjų gyvenimo pokyčiai, personažai tarsi išsprūsta iš savo pačių biografijos, nebegali jų sekti ar su jais tapatintis. O kur dar perteklinės, siužetui ir pristatomoms idėjoms visiškai nereikalingos scenos – pavyzdžiui, vaikus praradusių moterų pensionas (p. 273–289), Vaitiekaus (Kavaliausko) neištikimybės su paštininke scena (p. 163–169) ir kt.

Skaitydamas taip pat atkreipiau dėmesį į keletą scenų, kuriose visiškai pakinta stilistika ir pasakotojos santykis su vaizduojamais objektais. Minėtinas grįžimo į vaikystę epizodas (p. 261–264) – labiau jusliškas, emocingas, net sentimentalus, stilius irgi tampa itin vaizdingas. I. Dumbrytės kūrybos aplinkoje tai šitaip neįprasta, kad pirma mintis – tai parašė kitas autorius.

Turbūt didžiausias trūkumas, kuriam nepavyksta rasti jokio pateisinimo, yra primityvūs, infantiloki dialogai, naudojantys vienui vieną registrą. Nors trafaretiniams veikėjams kurti individualų balsą būtų per didelė prabanga ir tai tikriausiai neduotų naudos, bent šiek tiek pasistengti vertėjo. Na, galima guostis nebent tuo, kad panašių problemų turi ir A. Kivirähko romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“. Tiesa, jo knygoje primityvūs dialogai kai kur pasiteisina (pvz., vaizduojant puspročius krikščionis), o I. Dumbrytės kūrinyje – niekad, jokiu atveju.

Nepaisydamas šių kelių trūkumų, turiu pasakyti, kad atliktas milžiniškas darbas. Turbūt ne tik autorės, bet ir leidyklos, pasirūpinusios knygos kelione, visaip autorę rėmusios, siūliusios ją premijoms (žinau, pats rašiau rekomendacijų). Tiek užmoju ir nuoseklumu, interpretacijų galimybėmis, tiek aktualumu I. Dumbrytės kūrinys ryškiai išsiskiria iš kitų lietuviškų minėtojo konteksto knygų ir apskritai visos lietuviškos prozos. Erdvėje tarp magiškojo realizmo, epo ir šiuolaikinių idėjų autorė rado pagrindą, ant kurio pavyko pastatyti kai ką stabilaus (nors, kaip matome žvelgdami į kontekstą, ir ne itin savito). Ji ne tik atsigręžia į sudėtingus klausimus, bet ir – turbūt svarbiausia – per kelias dimensijas išsitęsusiame laike bando surasti į juos savo atsaką. Laikais, kai literatūra linkusi paprastėti ir kartais primena neįpareigojantį komentarą, tai stiprus pareiškimas, kuriam, sakyčiau, reikia ir atidaus, akylo, gerai pasikausčiusio skaitytojo. Rauginto gemalo šutinys – ne silpniems.