Šičia aptariamas sąrašas gali atrodyti atsitiktinis. Vis dėlto tarp šių knygų, kurios iš pažiūros labiau skirtingos nei panašios, yra šis tas bendro. Visos jos gręžiasi atgal – į buvusį laiką, per asmenines naratoriaus ar protagonisto patirtis atskleisdamos platesnį socialinį, kultūrinį ar politinį kontekstą. Daugeliui šių knygų taip pat būdingas pasakotojo žvilgsnio jautrumas (kartais besislepiąs po sentimentalumu, kartais pereinąs į irzloką moralizmą), įtampų su artimaisiais vaizdavimas, aktyvus santykis su aprašoma ar prisimenama epocha, kurios detalių ar istorijos nesibaidoma pažerti. Visų čia minimų knygų, netgi poezijos ir romanų, autoriai naudoja esė būdingus pasakojimo modelius: jos fragmentiškos, nelinijinės struktūros, skyrių kompozicija dažnu atveju intuityvi, kai kuriuos iš jų galima skaityti kaip atskirus kūrinius (dalis jų ir publikuoti kaip atskiri kūriniai). Paskutinė aptariama knyga iškrenta iš konteksto ir veda į įsivaizduojamą, utopinį pasaulį, kuris atveria šiek tiek kitokį rakursą į patriarchatą ir feminizmą.  

 

Alejandro Zambra, „Vaikų literatūra“

 

Naujausia lietuviškai išleista Alejandro Zambros knyga – švelnus antausis tiems, kurie tikėjosi kažko panašaus į ankstesnį romaną „Čilės poetas“, pasižymėjusį įtraukiančiu pasakojimu ir gyva intriga. Pandemijos metu rašyta „Vaikų literatūra“ – veikiau išplėstinė esė, neturinti aiškaus siužeto ar linijinės struktūros. Tai tarsi toks tėvystės tyrimas, išnaudojantis įvairius rakursus: pirmoje dalyje, kurioje atsispindi pandemijos vargai, pasakotojas laiškais į ateitį kreipiasi į savo sūnų, apmąstydamas jųdviejų ryšį bėgant laikui, vėliau pats perkelia save į sūnaus poziciją ir (daugiausia per santykį su futbolu) pasakoja jau apie savo ryšius su tėvu. Viename iš įterptinių epizodų, beje, man kažkuo besisiejančiame su José Emilio Pacheco „Mūšiais dykumoje“, į tėvystę pažvelgiama betėvio akimis. 

 

Alejandro Zambra, „Vaikų literatūra“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė, V.: „Rara“, 2025

 

Vis dėlto tiek tepasakyti apie sudėtingą knygą nepakanka. Kaip ir Roberto Bolaño, su kuriuo jį lygina kritikai, A. Zambra kreipia dėmesį į literatūros tapsmą, ir ši dimensija gal net svarbesnė už tėvystės tyrimus. Kūrinyje koketiškai, gana senamadiškai pabrėžiami rašymo vargai (vaizduojamas romantinis rašytojo gyvenimas), į tekstą įtraukiama temiškai artimų paties pasakotojo-rašytojo grožinės kūrybos fragmentų, kontrastuojančių su eseistiniu kūrinio audiniu. Tai rodo, kad A. Zambrai, kuris, beje, itin atidus pasakojimo logikai, svarbi jungtis tarp dabarties ir fikcijos, jis siekia kurti metatekstą, sujungiantį kelis lygmenis (pavyzdžiui, dialogus su tėvu verčia literatūros dalimi; netiesiogiai persvarsto žanrą – kas yra literatūra, vaikų literatūra). Tai painus, bet labai įdomus žaidimas, kuriame autorius pasirodo kaip burtininkas, gebantis peržengti asmeninės istorijos, literatūros, o gal dar kokias nors ribas, ir tuo pačiu metu išlikti patrauklus net masiniam, gilesnių prasmių neieškančiam skaitytojui.

Autorius taip pat palaiko racionalią jautrumo, kuris vietomis beveik neatleistinai priartėja prie sentimentalumo, ir šmaikštumo pusiausvyrą, knygoje daug paradoksalių situacijų ir mažųjų istorijų, sumaniai išnaudojami ir skaitytojo sentimentai (pvz., futbolui), o štai dėmesio kultūriniam ir socialiniam kontekstui joje mažiau. Knyga, beje, visiškai neįpareigoja – galima skaityti priešokiais, tik atskirus skyrius, ir pasiimti iš jos tiek, kiek norite (arba kiek leidžia jūsų įtempta darbotvarkė). 

 

Marcin Wicha, „Daiktai, kurių neišmečiau“

 

Autofikcinė, linijinio siužeto neturinti, eseistikos modeliais paremta knyga, kurios naratorius-autorius leidžiasi į prisiminimus rausdamasis po neseniai mirusios motinos biblioteką, o pasakojimas mezgasi atsispyrus nuo konkrečių, labai įvairių leidinių (gale pateikiamas ir sąrašas), įsirašiusių ir naratoriaus prisiminimuose. Pasakojimo centre, žinoma, velionė motina, žydė, ir jos tvirtas, palūžti neleidęs charakteris, žmogiška išmintis. Tačiau kalbėdamas apie motiną, išlikusią prisiminimuose ir (tam tikra prasme) daiktuose, knygose,  M. Wicha puslapis po puslapio, skyrelis po skyrelio pasakoja ir stipraus žmogaus, kuriam teko gyventi sunkiais laikais, istoriją, – neprisitaikymo, žmogiškojo orumo istoriją, – drauge parodydamas ir sovietinės okupacijos laikų Lenkijos kasdienį gyvenimą. Pavadinčiau šią knygą jautriu, bet sąmoningu epu. 

 

Marcin Wicha, „Daiktai, kurių neišmečiau“, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, V.: „Aukso žuvys“, 2025

 

Taip pat pridurčiau, kad iš mažutėlaičių skyrelių sudėliotas itin fragmentiškas, iš dalies intuityvios struktūros pasakojimas vis dėlto paiso chronologijos ir tam tikro eiliškumo – pradedama nuo ankstesnių prisiminimų, baigiama motinos laidotuvių scena. 

Skaitant knygą mane truputį vargino nuspėjamumas („Daiktai...“ kone idealiai atitinka populiarų šiuolaikinės literatūros modelį, kai per kalbančiojo – dažniausiai pirmu asmeniu – patyrimus ir išgyvenimus piešiamas visos epochos paveikslas), taip pat fragmentiškam pasakojimui kiek per klampus stilius, linkęs mėgautis savo išradingumu. Erzino keisti, įmantrūs arba nerangoki palyginimai (pvz., „vaikai apsukrūs kaip teisės skyrius“).

Apibendrinant: jautrus, sentimentalus, nors ir klampokas skaitinys, tinkamas nubraukti ašarą ir paskui užmiršti, nukišus į tolimą lentynos galą. Nes koks nors kitas autorius netrukus parašys naują jautrų kūrinį, ir mes ašarėlę jau brauksime dėl jo. Juk šiais laikais mums rūpi tik naujienos (šypt). 

 

Marius Burokas, „Seismografas“

 

Juokais visada sakau, kad Mariaus Buroko kūrybinį kelią tiksliai apsako jo poezijos knygų pavadinimai, vardijant juos iš eilės: pirmuose rinkiniuose eksperimentavęs („Ideogramos“, 1999) ir gilinęsis į būsenas (antroji knyga taip ir vadinasi – „Būsenos“, 2005), jis efektingai baigė vieną savo gyvenimo ir kūrybos etapą („Išmokau nebūti“, 2011) ir atsispyręs nuo dugno 2018 m. parašė susitaikymo su šeima knygą „Švaraus buvimo“, kurią laikau kone idealia AA dvylikos žingsnių programos realizacija. Tad naujausiame eilėraščių rinkinyje „Seismografas“ poeto žvilgsnis (sakyčiau, visai nuspėjamai) kyla dar aukščiau ir krypsta į platesnį kontekstą, aprėpiantį ne tik jam įprastą pasaulį, kurio centre – stoties rajonas ir Naujininkai, bet ir karą Ukrainoje. Kiek netikėtas, tačiau, žinant apie Mariaus įsitraukimą į paramos rinkimo Ukrainai programas, gerai suvokiamas kūrybinis posūkis. 

 

Marius Burokas, „Seismografas“, V.: „Lapas“, 2025

 

Tiesa, reikia pridurti, kad tai nėra knyga „apie karą“ tiesiogine šių žodžių prasme, tad ji nelygintina su anksčiau pasirodžiusiais karo Ukrainoje tematiką eksploatuojančiais Vytauto Kazielos, Vainiaus Bako ar kitais rinkiniais. Karo šmėkla Mariaus knygoje veikiau susijusi žmogiška bendro skausmo pajauta, kurią tiksliai išreiškia seismografo metafora, tapusi ir viso rinkinio pavadinimu. Sakyčiau, labai tiksli metafora, nes seismografas ne tik simbolizuoja jautrumą, bet kaip techninis įrenginys turi visų pirma pragmatinę funkciją – registruoti virpesius, perspėti apie pavojų. Man regis, poeto, kurio žvilgsniui visuomet buvo būdingas pastabumas ir empatija, knyga tą funkciją atlieka nepriekaištingai. (Beje, vienu metu ir pats autorius feisbuke buvo prisiėmęs pranešėjo, informatoriaus misiją.) Kita vertus, jautrumo įvaizdis šiek tiek klaidina – rinkinyje rasime ir labai žaidybiškų, intensyvių, neregėtos išmonės tekstų (pavyzdžiui „Keturių vėjų miškas“ apie girtaujančius miško žvėris, 33 p.).

Žinau, kad Marius norėjo parašyti kitokią knygą nei ankstesnės. Ar jam pavyko? Iš dalies taip. Mažiau, kaip jis pats sako, „virvelinio verlibro“, tekstai eseistiškesni (aiški ir jau ne pirmame rinkinyje pastebima prozėjimo tendencija, tolimas nuo lyrizmo), kai kurie iš jų vis labiau primena paveikslus ar fotografijas, stebimas iš tolo. Be to, poezijos įtampas šiame rinkinyje kuria nebe tik asmeniniai, bet ir geopolitiniai įvykiai. Visa tai – nauja. Tačiau „Seismografe“ išsaugotas senas geras neatvirukinio Vilniaus pasaulėvaizdis, čia rasime interjerinių tekstų, pažįstamo stiliaus metaforų, kuriomis kai kurie eilėraščiai (net per) gausiai apkaišyti, išsaugotas principas būsenas sieti su aplinkos ir kraštovaizdžio elementais (būtų tinkamas terminas – psichogeografija). Nepajudinama lieka ir autoriaus etinė, vertybinė pozicija, jo santykis su namais. Šiandien, gyvenant išvešėjusio, dygaus, kartais jau ir spragaus patriotizmo, siūlančio įvairių formų ir stiprumo akidangčius, laikais, ši knyga gali padėti atstatyti optiką ir regą. Privalomas skaitinys. 

 

Gintaras Grajauskas, „Vandens skonis“

 

Atpažįstamai grajauskiška knygelė, išsiskirianti iš ankstesnių ryškesne autobiografine linija, atskleidžiančia daug sovietinio gyvenimo detalių: kalbantįjį „iš plakatų stebi Leninas“ (26 p.), o jis pats nori būti kosmonautu (12 p.), televizijos „kanalų tebuvo du / centrinis Maskvos / ir vietinis Vilniaus“ (36 p.) ir t. t. Akivaizdu, kad dėmesys sovietinio gyvenimo reiškiniams – neatsitiktinis, tikslingai motyvuotas (juoba jau pirmieji knygos tekstai, kurie vaizduoja gyvenimą džiovininkų sanatorijoje – aiški nuoroda į režimo represyvumą), todėl juos reikia vertinti plačiau nei vien autobiografinį faktą. Netgi atsiribojant nuo sentimentaliosios, jausmingesnės šio reikalo pusės, – vertinti kaip sovietinės sistemos žiaurumo liudijimą, o drauge ir bandymą išreikšti visos kartos, brendusios ir gyvenusios šiuo sudėtingu laikotarpiu, patirtis, gražiai apibendrinamas kad ir eilėraštyje „Duobė“ (18 p.), kur kalbantysis su kitu berniuku nuleidžiami į duobę ir privalo muštis iki pergalės, nes iškeltas bus tik laimėtojas. 

 

Gintaras Grajauskas, „Vandens skonis“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

Kitaip kalbant, nesu tikras, ar knygoje išties yra to „geliančio ilgesio“, kurį mini anotacija. Veikiau tai kova su praeities demonais ir nuoskauda dėl režimo atimtos jaunystės. (Galbūt dėl to knygelėje gerokai mažiau ironijos nei ankstesniuose rinkiniuose?) 

Skaitant vienu metu buvo kilęs nerimas, kad G. Grajauskas prisijungė prie propagandinio choro „sovietmečiu viskas buvo blogai“ ir „sovietiniai ledai neskanūs“. Vis dėlto autorius šį pavojų pats neutralizuoja, su (turbūt tik iš įpratimo įsivaizduojamos) karčios ironijos poskoniu suabejodamas, ar „neregėjusi faraono“ karta tikrai geresnė (60 p.). Taigi knyga tikrai nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Gal tiesmukoka, bet ne primityvi, – svarbi, skaitytina. Tik gaila, kad antroje jos pusėje poetas, užėmęs įprastą visažinio moralisto poziciją, ima švaistytis pompastiškomis tezėmis ir apibendrinimais, kurie, nesant (auto)ironijos, puikiai atsverdavusios banalybes ankstesniuose rinkiniuose, neskamba kaip verti nacionalinės premijos laureato plunksnos. 

 

Rimantas Kmita, „Editas kompleksas“

 

Rimanto Kmitos naujasis romanas yra jo didžiojo epo gariūnlaikiui „Pietinia kronikos“ atšaka, savotiška ciklinė poema, prabylanti epizodinės „Pietinia kronikų“ veikėjos, septyniolikmetės Editos, nelaimingai įsimylėjusios kaimyną Raimį, lūpomis (pirmuoju asmeniu, Šiaulių dialektu). Kaip ir motininis epas, „Editas kompleksas“ paremtas tapsmo romano idėja, tik šiuo atveju labiau „auga“ ne protagonistė, įsprausta į paprastą kaip dukart du siužetą (mane pastebės – ne, nepastebėjo – gal šį sykį pastebės – ir vėl nepastebėjo – dabar jau tikrai tikrai pastebės – ir t. t.), o žodžių kiekis. Atsveriant nesamą veiksmą, daugiau nei trijų šimtų puslapių knygoje leidžiamasi į ilgus apmąstymus apie savo lemtį, kūną, gvildenami sudėtingi santykiai su tėvais ir draugėmis, kuriami planai, rašomas naivus dienoraštis ir panašiai. Pasakojimas sulėtėja ir dėl to, kad autorius naudojasi kiekviena pasitaikiusia proga pasidalinti vaizduojamo laiko aktualijomis, detalėmis ir popkultūros elementais: siužeto eigos nepamestum net skaitydamas tik kas dešimtą ar penkioliktą puslapį. Žinoma, to daryti nesiūlau. Pakaks skaityti ir kas penktą. 

 

Rimantas Kmita, „Editas kompleksas“, V.: „Tyto alba“, 2025

 

Romanas suskirstytas į skyrius, kurių kiekvieną galima skaityti kaip iš dalies savarankišką tekstą. Tai suteikia galimybę romanistui pritaikyti eseistikai labiau būdingą pasakojimo modelį, grįstą analogijomis, asociacijomis ir žiedine kompozicija. Su eseisto instrumentarijumi turbūt reikėtų sieti ir detaliai pasakojamus populiarių to laikmečio filmų siužetus, prie kurių protagonistė vis grįžta lygindama savo gyvenimą su juose vaizduojamu. Taip nušaunami du zuikiai: autorius gauna medžiagos naujiems apmąstymams ir suteikiamas papildomas masalas išankstinių lūkesčių turinčiam sentimentaliam skaitytojui, R. Kmitos kūrinyje ieškančiam savo jaunystės. 

Kadangi nebuvau, nesu, ir jau, akivaizdu, niekada nebūsiu septyniolikmetė paauglė, negaliu įvertinti pasakojimo autentiškumo, bet autorius tikrai stengėsi, kad skaitytojas pamatytų viską, kas susiję su paauglių fiziologiniais pokyčiais ir atsirandančiais naujais poreikiais: menstruacijos, masturbacija tualete laikant simpatijos nuotrauką, pirma sueitis etc. Visa tai aprašyta atvirai, nenukrypstant į poetizmus, tačiau ir aktyviai nefokusuojant „kameros“, todėl geriausiai pavaizduotos sekso scenos rinkimuose, jei tokie vyktų, R. Kmita vis dėlto turbūt nesivaržytų. Tačiau tikimybė, kad ne viena žavi būtybė Editos paveiksle atpažins savo jaunystės aistras, paklydimus ir taip padės pateisinti šiam nelengvai skaitomam kūriniui lipdomą popromano etiketę, yra nemaža.    

Neturiu daugiau ko pridurti – tai profesionalaus, gerai suvokiančio savo skaitytojų lūkesčius ir nuotaikas autoriaus knyga, skirta tikslinei grupei. Prieš skaitydami įsitikinkite, ar jai priklausote.

 

Gražina Kelmelytė, „Motinos“

 

Autorės debiutinė knyga, kurią pareigingai perskaičiau baigiantis metams, palieka dvejopą įspūdį. Viena vertus, sumanymas aukštyn kojom apversti šiandieninį visuomenės sanklodos modelį ir pavaizduoti moterų valdomą pasaulį, kuriame vyrų skaičius kruopščiai reguliuojamas ir jų tereikia vos kelioms funkcijoms (sunkūs darbai, apvaisinimas), – genialus. Atvirkštinė optika suteiktų galimybę paliesti daug svarbių su lytimi, lytiškumu susijusių klausimų. Būtų galima įsiterpti į diskursą apie lyties vaidmens visuomenėje pokyčius, netiesiogiai įvertinti politinio korektiškumo strategijų veiksmingumą ir poveikio mechanizmus. Gaila, kad vietoj indikatyvo esu priverstas vartoti konjunktyvą, nes puikų sumanymą žlugdo, švelniai kalbant, nekoks atlikimas. 

 

Gražina Kelmelytė, „Motinos“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025

 

Turbūt didžiausia romano bėda – nesukurtas pasaulis. Aplinka, kurioje vyksta veiksmas, tėra tuščias šablonas be gyvybės, detalių, istorijos. Autorė vengia bet kokio konkretumo (tarkim, net vietovės neturi pavadinimų, o sudėtingi pokyčiai dažnai aiškinami formaliai nurodant, kad tai lėmė tiesiog „įvairios priežastys“), tad veikėjai, galima sakyti, plevena nieke. Tokioje abstrakčioje, tapsme įstrigusioje aplinkoje sunku, o gal ir neįmanoma kurti priežastinių ryšių, steigti savitos logikos ir problematikos, kurti individualių charakterių. To ir nesistengiama daryti. Sudėtingesnėse vietose nutraukiami dialogai. Vos užsimezgusi, „numuilinama“ (ar užmirštama) netgi potenciali detektyvinė linija, galėjusi būti viso kūrinio pagrindine ašimi. 

Tiek to, sakykim, kad jauna prozininkė tiesiog neįžvelgė potencialo (debiutantei tai būtų atleistina), bet kaip įmanoma padaryti tiek daug neteisingų sprendimų, kurie iš šalies panašūs į nulemtus tingėjimo ar skubėjimo? Juk autorė tikrai valdo kalbą, moka kurti sakinį – šį gebėjimą įrodo šen bei ten romane blykstelintys stiliaus perliukai.  

Yra ir ideologinės kebeknės, susijusios su tuo, kad G. Kelmelytė neatskleidžia savo pozicijos, tad galiausiai lieka neaišku, ar kūrinyje demaskuojamas patriarchatas (nes vaizduojamoje ateityje moterys naudojasi iš esmės tais pačiais argumentais ir elgesio modeliais kaip praeityje vyrai), ar atvirkščiai – tai moterų emancipacijos, feminizmo kritika, parodanti, kad kova su praeitimi gali nuvesti... atgal į praeitį. Abi pozicijos būtų įdomios, provokuojančios, teikiančios galimybių vystyti įtraukų siužetą. Deja... 

Kad neatrodyčiau per rūstus, pasakysiu: romaną skaityti verta. Net būdamas labai netobulas, jis kelia klausimų, ir tai yra puiku. Daugybė kitų, gerokai racionaliau sustyguotų, net ne vieną knygą išleidusių profesionalių rašytojų kūrinių to padaryti nesugeba. Vadinasi, lieka ir šiek tiek vilties ateičiai.