Paulius Senūta. „Sfera“

Pirmojo Pauliaus Senūtos romano reklamas buvo galima išvysti visur: žurnalų puslapiuose, viešojo transporto stotelėse, „Sferos“ plakatais buvo ištapetuoti didžiuliai reklaminiai stendai. Sudomino faktas, kad romanui eskaluoti naudotas ne jo turinys. Skambėjo lozungai apie naująją lietuvių literatūrą (perskaičiusi knygą suprantu, jog šūkiai ironiški, tačiau tai negelbsti situacijos), P. Senūta vaizduotas kaip naujasis klasikas. Skaitytojai neabejotinai nustumtų jį po Kristinos Sabaliauskaitės, tad įdomu, kodėl šviežiai iškeptas autorius nelygintas su ja.

Knyga pateisino visus mano lūkesčius. Turiu omenyje, iš jos nesitikėjau nieko daugiau nei iš straipsnio žurnale „Žmonės“. Skambios frazės, turinys, kurį reikia parduoti bet kokia kaina, nieko daugiau.

Nė kiek nestebina, jog reklamai nenaudota knygos anotacija. Jaunas vyras, dirbantis neišnuomotų reklaminių stendų dizaineriu, pagiringas nuo trijų išgertų alaus butelių, nežinia kodėl užsuka į Martyno Mažvydo bib­lioteką. Ten sutinka vyresnį už save nepažįstamąjį ir su juo susibičiuliauja. Išsivysto liguista draugystė, kurstoma plokščios Žemės teorijos. Draugai įsitikinę, kad visuomenė egzistuoja mele. Jie bando surasti Japonijoje gyvenantį astronautą, kuris vienintelis pasakytų tiesą – patvirtintų, jog Žemė iš tiesų plokščia, o ne apvali, kaip teigia visos suinteresuotos grupės.

Tekstas pradedamas sąrašu, ką reiškia visų veikėjų vardai. Jie veikiau ezoteriniai nei simboliniai. Reikšmės neatitinka veikėjų poelgių. Tikiuosi, autorius norėjo implikuoti, kad vardo reikšmė nenulemia pasirinkimų gyvenime. Pasirinkti vardai (Ignacijus, Emanuelis, Svenas, Dalia, Antuanas), kaip ir siužetas, veikiau primena paskirų detalių kratinį negu vientisą kūrinį. „Sferos“ veikėjai neturi pagrindo, gylio, istorijos. Jie tokie pat plokšti, kokia jų pseudomokslinėse fantazijose yra Žemė. Ignacijus ir Emanuelis, pagrindiniai „Sferos“ veikėjai, neturi jokio psichologinio ar emocinio lygmens, todėl jų neįmanoma pažinti net perskaičius knygą. Svarbu paminėti, kad tai ne autoriaus formuojama intriga, kuria sąmoningai siekiama žaisti skaitytojo protu, neleidžiant pažinti veikėjų ir manipuliuojant. „Sferoje“ tiesiog nėra jokio ant­rinio lyg­mens. Antraeiliai veikėjai tokie nuobodūs, kad net šioje knygoje sugeba tapti balastu. Ignacijaus mylimoji Kulka – nevykusi femme fatale, gotė, neatsimenanti nieko, kas vyksta tamsoje. Nors knygoje Kulkai suteikiama gana svarbi vieta, apie jos psichologinį portretą ar priešistorę taip pat nieko neatskleidžiama. Net Ignacijui susituokus ir apsigyvenus su Kulka, padėtis negerėja: visiškai neplėtojamas santykių aspektas. Negebama pasinaudoti siužeto vingiais, jie lieka tokie pat beprasmiai kaip ir visas tekstas.

Sąmokslo teorijas puikiai valdė U. Eco „Fuko švytuoklėje“, tačiau sąmokslo teorija „Sferoje“ virsta visuotiniu blogiu, kurį – o tai stebina! – išleido tokia solidi leidykla kaip „Baltos lankos“. Naudojami argumentai plokščios Žemės teorijai grįsti lengvai randami keliais spustelėjimais „Google“ paieškoje. „Sfera“ darytų gėdą net padėta lentynoje prie Dano Browno knygų.

Net ir stilius kartais absurdiškas, pretenduojantis į neva žaismę ir ironiją – deja, nesėkmingai: „Durys išsivertė, o pro jas išsivertė Emanuelis“ (p. 47); „Kai laikas prarado laiką, užuolaidos vėl pakilo – šį kartą vos vos – ir į kambarį nesiekdama žemės įėjo viešnia iš kūno ir kraujo“ (p. 218); „Dangus buvo nusidažęs raudonu kreditinių kortelių spalvos gradientu, pamažu temo“ (p. 27); „Jis gulėjo vidury baro, tikriausiai toje vietoje, kur atsistojo balsuoti gėrimo“ (p. 238) ir t. t. Autorius dėl nepaaiškinamų priežasčių šypseną lygina su Edvardo Muncho „Šauksmu“: „Maksas vėl sumišo, o kvailą veido išraišką kaip voras apraizgė Edvardo Munko „Šauksmo“ verta šypsena“ (p. 73). Stebino abejotinas redagavimas, nemažą dalį teksto norėjosi išbraukti.

 

Paulius Senūta. „Sfera“. Dailininkė Viktorija Rumiancevaitė. – V: „Baltos lankos“, 2019.

 

Žiniasklaidoje ir ant knygos galinio viršelio P. Senūtos kūrinį bandoma pateikti kaip dviejų intelektualų protų dvikovą. Jie neva gerokai protingesni už savo aplinką. Saulius Urbonavičius-Samas byloja: „Aktualu ir nauja lietuviškų knygų lentynoje. Moderni kalba ir geras skonis.“ Negaliu nesutikti, kad tai tikrai nauja lietuviškų knygų lentynoje. Lietuvių literatūra gerokai aukštesnio lygmens, todėl toks lėkštas romanas, tikiuosi, daugiau nepasirodys. Kalbant apie modernią kalbą ir gerą skonį:

– Gal turi ką šiltesnio? – paklausė Emanuelis.

– Galiu pažiūrėti. Bet kur tu mausiesi? Jau dabar atrodai kaip vaikščiojanti parduotuvė „Humana“.

– Nežinau. Man tiesiog žiauriai šalta. – Emanueliu buvo neįmanoma suabejoti. (p. 54)

Nors autorius bando į romaną įterpti humoro, jam tiesiog nepavyksta. Lygiai kaip nepavyksta ir plėtoti ironiškos reklaminės kampanijos.

Vienas knygos privalumų – draugystė, siejanti Ignacijų ir Emanuelį. Dėl idėjos bičiuliai pasiryžę viskam. Draugystė ir tikėjimas idėja – vieninteliai apčiuopiami šių veikėjų bruožai. Tam skiriami visi 268 knygos puslapiai. Tad užmojis didelis – šmaikščiai papasakoti dviejų intelektualų, kuriuos užvaldo viena klaidinga idėja, istoriją. Neabejoju, kad tema galėtų sužibėti, tačiau šiuo atveju belieka pacituoti patį P. Senūtą: „...tarsi niekam neįdomią įžymybę klausinėtų niekam negabus žurnalistas“ (p. 159).

„Sfera“ turėtų priversti abejoti visuotinai priimtais faktais, turėti savo nuomonę, ginčytis, argumentuoti. Bent jau patikėti veikėjais, jų idėjomis. Tačiau veikėjai panašesni į ligonius, kuriems reikia pagalbos. Perskaityti visą knygą prireikė nemažai pastangų. Tikėjausi, kad pabaigoje situacija pasitaisys. Deja. „Sfera“ nepalieka nieko, tik nuostabą, kodėl buvo išleista.

Vladas Rožėnas. „Viskas gerai, aš dar jaunas“

Pirmasis Vlado Rožėno romanas – „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtojas. Reklamos sulaukęs nesuskaičiuojamai mažiau nei P. Senūta, tačiau lenkiantis pastarąjį kokybe. Pirmosios knygos dažnai turi nemažai ydų, „Viskas gerai, aš dar jaunas“ – tikrai ne išimtis.

V. Rožėno protagonistas – prastas viešųjų ryšių agentūroje dirbantis autorius, rašantis apie prastą autorių, rašantį apie prastą autorių. Tai galėtų būti puikus ironiškas tekstas, tačiau juntama rašymo patirties stoka trukdo idėją įgyvendinti. „Jaunam, savęs ieškančiam rašytojui rašyti apie jaunus, savęs ieškančius rašytojus?.. Nu neskanu... Tau pačiam imponuoja tokia ironija?“ (p. 13) Autoriui vertėtų įsiskaityti į savo žodžius.

Geriausias protagonisto Roberto draugas – filosofas Martinas. Toks draugų duetas pasaulio hipsterių klišių apdovanojimuose laimėtų aukso medalį. V. Rožėnas tęsia hipsterių temą lietuvių literatūroje. Pirmas ryškus pavyzdys – „Stasys Šaltoka“, paskui – „Sfera“, prisijungia ir ši knyga. „Pirmas punktas, – galvojo Robertas, įsijungęs savo kaitinamą cigaretę ir ieškodamas dviračio spynoje rakto skylutės. – Pirmas punktas – rasti vietą, kur būtų galima rašyti“ (p. 17). Keista, kad rašyti jis nepasirenka senamiesčio kavinukės su popieriniu puodeliu šalia nešiojamojo „Apple“ kompiuterio. Netikėčiausia, kad tokius likimo draugus dar ir peikia: „Prieš akis buvo kavinė, kur dirbdavo visi wannabe rašytojai, daugiau laiko kalbantys apie kūrybą, nei dirbantys (...)“ (p. 20). Saviironija – gerai, tačiau autorius kaži kaip sugeba apspardyti save gulintį. Vietoj bandymų ironizuoti geriau būtų suveikęs kinematografiškumas – nors tam tikrų užuomazgų yra, tačiau jos iki galo neįgyvendintos. Robertas – scenaristas, tad stiprūs kinematografiški pasažai sutvirtintų tekstą.

 

Vladas Rožėnas. „Viskas gerai, aš dar jaunas“. Dizainas Tomo S. Butkaus, viršelyje panaudotas Kissi Ussuki kūrinio fragmentas. – V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

„Viskas gerai, aš dar jaunas“, – kartoja Robertas, kai darsyk nepasiseka parašyti kokybiško teksto. Priešingai nei P. Senūtos „Sferoje“, aptariamoje knygoje protagonisto poelgiai analizuojami, įtraukiami prisiminimai iš vaikystės, suteikiantys psichologizmo literatūriniam veikėjo portretui. Banalu – narcizas autorius jaučiasi nesuprastas, linksta į suicidines mintis ir poelgius, depresiją. Tačiau psichologinis klodas yra ir jis įtikina.

Robertas svajoja tapti scenaristu, o, pasitaikius galimybei susitikti su BBC prodiusere, ja pasinaudoja. Scenarijus atmetamas, tačiau vaikinas įtikina prodiuserę turintis kitą, geresnį. Žinoma, blefuoja. Tad pasiryžta jį parašyti per tris dienas, o apie rašymą ir idėjas diskutuoja su geriausiu draugu.

Draugų santykis nėra lygus. Martinas jaučiasi išnaudojamas Roberto: „Nors Martinas to niekada nesakė, bet Roberto viešnagė jį dažnai užknisdavo. Martinas jautėsi taip, lyg iš jo būtų tik imama, imama, imama. Robertas atsibelsdavo ir tris dienas siurbdavo energiją ir mintis“ (p. 75). Tačiau jis palaiko draugą ir jo nepalieka. Vyriška draugystė – didžiausia šio romano vertybė bei stiprioji dalis kaip ir „Sferoje“. Pastaruoju metu vyrų draugystė atrodo kiek primiršta lietuvių literatūros tema, tad įdomu stebėti, kaip skirtingų kartų autoriai ją vėl ištraukia į paviršių. Abi šios draugystės – neįtikėtinai stiprios, tačiau labai skirtingos. Tiesa, abiejose pristigo intelektualinio draugų žaidimo. „Sferoje“ jis buvo pažadėtas, o V. Rožėno atveju tikėjausi jį rasti dėl draugų profesijų. Filosofas ir scenaristas turėtų kelti vienas kitam intelektualinius iššūkius.

Romane yra nuorodų į kino filmus, tokius kaip „Bartonas Finkas“, „Antikristas“. Pirmasis susijęs su plėtojama saviironijos tema (filmas apie rašytoją, turintį sunkumų rašyti). Iš antrojo naudojamas simbolis – lapė, šuoliuojanti puslapiais ir labiausiai atsiskleidžianti pabaigoje. Būtent šie epizodai kinematografiškiausi: „Vos jam užuodus, kad iš arti lapė dvokia, ši akimirksniu persimainė ir, nespėjus jam prisiliesti jos kailio, suleido dantis į delną. Jis šaižiai suriko. Kol susigaudė, kas atsitiko, lapė kando antrą, trečią kartą – į kūną susmigo mažyčių, aštrių, nenugludintų peilių eilutė, ištryško kraujas ir atsivėrė audiniai. Jis garsiai sukliko iš skausmo“ (p. 124). Lapės epizodai tikresni, paveikesni nei egocentrinės savigraužos kupini ironijos pliūpsniai. Gaila, jie menkai susiję su pagrindiniu siužetu.

Priešingai negu „Sferoje“, V. Rožėno dialogai gyvi ir tikroviški, atspindintys tai, kaip dabar šneka žmonės:

– Apie ką rašai?

– Apie Dievo įrodymo klaidas.

– Gerulis.

– Žinai Dievo buvimo įrodymus?

– Žinau, kad internetas pilnas ugniagesių išgelbėtų šuniukų, kuo ne įrodymas, – Robertui magėjo kuo greičiau sėsti prie scenarijaus. – Apie ką rašai?

– Taigi sakau – apie Dievo buvimo įrodymus. (p. 29)

Marijus Gailius svetainėje „Goodreads“ taikliai pa­stebi, kad „Viskas gerai, aš dar jaunas“ geriau veiktų kaip apysaka ar novelė. Atsikračius balasto ir sutrumpinus tekstą, jis taptų įtaigesnis.

Norėčiau V. Rožėną pagirti už sklandų kalbėjimą – aiški teksto struktūra ir dėstymas. Knyga skaitoma leng­vai, viskas joje aišku, todėl neerzina net menkiau pasisekusios vietos. Neabejoju, kad tinkamai pareklamuotas tekstas sulauktų daug skaitytojų. Visgi jame pritrūko originalumo, viena kita įdomesnė stilistinė figūra praverstų. Lakoniški sakiniai neapsunkins prie trumpų žinučių socialiniuose tinkluose pratinamų akių. Autorius kalba bendraamžiam skaitytojui, ironiškai pateikta tema „aš genialus, bet nesuprastas“ puikiai tinka Y kartai.

Narius Kairys. „Toliau nei vandenynas“

Trečiasis – stipriausias iš trijų apžvalgoje aptariamų debiutinių romanų. Quod licet Iovi, non licet bovi. Kas nepavyksta P. Senūtai ir V. Rožėnui, pavyksta Nariui Kairiui.

„Toliau nei vandenynas“ – pirmojo asmens pasakojimu parašytas tarp dienoraščio ir kelionių literatūros balansuojantis kūrinys. Nors tai pirmasis N. Kairio romanas, autorius nėra naujokas kūrybos pasaulyje – jis žinomas kaip vertėjas, kino kritikas, dėstytojas.

Nieko nepranešęs artimiesiems jaunas vaikinas, kurio vardas atskleidžiamas tik pačioje pabaigoje, leidžiasi į piligriminę kelionę. Pirmiausia keliauja autostopu, paskui traukiniais (čia padeda padirbtas studento pažymėjimas), o galiausiai – pėsčiomis link Atlanto vandenyno. Jo mylimąją Audrą, kuri keliautoją laiko dingusiu be žinios, paštu pasiekia knygelė – per visą kelionę vaikiną lydėjęs dienoraštis. Skaitytojas kartu su Audra panardinamas į mėnesį trukusią Pauliaus kelionę, kurioje pamažu atveriamas jauno vyro vidinis pasaulis ir pakeliui žygiuojančių laikinų draugų istorijos. Priešingai nei anksčiau aptartuose romanuose, šiame autoriaus nepatyrimas nejuntamas.

Romanas padalintas į dvi dalis, o šios – į skyrius. Skyriai pradedami ne pirmuoju, bet paskutiniu numeriu. Eilės tvarka mažėjant skaitmenims, romanas baigiamas pirmuoju skyriumi, kuris veikiausiai turėtų reikšti grįžimą. Pirmoji dalis temomis ir stiliumi primena Jacko Kerouacko „Dharmos valkatas“. Keliavimas autostopu, šiurkšti kalba, o dvasinė kelionė – tikslas, tačiau link jo einama neteisingais būdais. Antrojoje dalyje keliauja tik pėsčiomis.

Paulių taip pat galima pavadinti hipsteriu, tačiau jis kitoks negu tie, kuriuos matėme „Sferoje“ ar „Viskas gerai, aš dar jaunas“. Jis – atsvara Ignacijaus stokotam intelektualumui, mat domisi literatūra, muzika ir kinu, geba naudoti intertekstus: „Tiesiog išaugau iš štai tokių vaikams būdingų žiaurių pramogų. O kiti taip ir lieka musių valdovais“ (p. 226). Cituojama Ana Achmatova, Daniilas Charmsas, Ričardas Gavelis, Leonardas Gutauskas, fone groja „Godspeed You! Black Emperor“, „Mogwai“ ir Rogeris Watersas. Nors N. Kairys sukuria visavertį protagonistą, jo amžius sunkiai įtikina. Atrodo, vos 21-erių jaunuolis turi per daug gyvenimiškos patirties.

 

Narius Kairys. „Toliau nei vandenynas“. Dizainas Jurgio Griškevičiaus. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Keliaudamas Paulius sutinka įvairiausio plauko žmonių, su kuriais kalbasi, dalinasi savo gyvenimo istorijomis. „...kultūriniai ir žmonių skirtumai kelyje ne išnyksta, o kaip tik išryškėja, tačiau jie tampa ne kliūtimi susikalbėti, o pretekstu leistis į pokalbį“ (p. 249). Atsiskyrėliško būdo protagonistas mieliau klausosi atsiveriančių pakeleivių, apie save pasakoja mažai, o mintis lieja į dienoraštį, skiriamą Audrai. Dienoraštyje Paulius kreipiasi į ją: „Ar lygiai taip pat jausiuosi, ir kai baigsiu kelionę? Pastarąsias kelias dienas nepaliaujamai mintiju apie tave – apie savo namus“ (p. 201). Dienoraštyje aprašoma kiekviena kelionės diena, fiksuojami pokalbiai, apmąstomi universalūs būties ir pasaulio klausimai. Piligrimų kelyje protagonistas pamažu atranda Dievą, jo universalumą aptaria su kelionėje sutiktu Simonu: „Didysis Penktadienis taip niekada ir nesibaigė – kiekvieną dieną randame auką, kurią prikalame prie kryžiaus“ (p. 177). Dienoraštyje jaučiamas skausmas ir ilgesys Paulių lydi visą kelią.

Idėja šiek tiek susijusi su O. Tokarczuk „Bėgūnais“. Abi knygos kalba apie neapibrėžtumą, dvasinį poreikį leistis į kelią. Nobelio premijos laureatė byloja: „...kaip teigia kelionių psichologija, yra dar trečias etapas – vainikuojantis, svarbiausias, tai etapas, kuris yra galutinis tikslas, – kur bekeliautume, visuomet keliaujame jo link. „Nesvarbu, kur esu“, man tas pats, kur esu. Esu“ (p. 380). N. Kairys jai antrina: „Retkarčiais čia, kelyje, mane visą nuo galvos iki kojų ūmai užlieja didžiulis džiaugsmas. Tokiomis akimirkomis dingteli šventvagiška minti, kad dar truputį – ir mano kūnas išmoks (ne, jis visąlaik tai mokėjo, jam tereikia prisiminti), kaip eiti ištisus metus, šimtmečius, ištisus šviesmečius ir nė kiek nepailsti: iš kūno – į ato­mą, iš atomo – į fotoną, iš fotono – į tuštumą...“ (p. 199) Pati sunkiausia kelionė savęs link nesibaigs niekada, nes tikras piligrimas niekuomet nesiliaus judėjęs į priekį.

Savitas dialogų pateikimas. Nepaisoma įprastų skyrybos normų, todėl sunku suprasti, kur baigiasi pašne­kovo mintys, kur prasideda Pauliaus apmąstymai. Pasakodamas kelionės draugų istorijas Paulius pastebi ir smulkmeniškai aprašo menkiausias detales: pakelės akmenėlius, paveikslus, užeigas. Tiesa, džiugu, kad šie aprašymai nėra vien beprasmis balastas, jie susiję su kalbėtojo jausenomis, mintimis.

N. Kairio kalba gyva, vaizdinga ir įtaigi: „Moteris – tai pavasario pradžia“ (p. 67); „Kur mano ganytojas? Išėjo suvisam toliau nei vandenynas“ (p. 69); „Pasaulio pabaigos neprieisi, anksčiau ar vėliau ji pati prieis prie tavęs“ (p. 187); „...tik laukdamas išsipildo žmogus“ (p. 263).

Autorius protagonisto lūpomis kelia klausimus: kas apibrėžia asmenybės ribas, kaip išlaisvinti savo sielą. Jie lieka neatsakyti. Sutikęs daugybę pakeleivių Paulius supranta, kad svarbiausia akistata – su pačiu savimi.