Vingrių Jeronimas. Kuo virsta kreivais vertimo veidrodžiais atspindėtos baisybės

Ši į bene 20 kalbų išversta knyga iš bendro verstinės literatūros lauko išsiskyrė neįprastai šiurpiais siužetais, tad netrukus patraukė ir tinklaraštininkų, ir gotiškosios pakraipos skaitytojų bei kitų tamsybių mėgėjų dėmesį. Knyga įtraukta į vertingiausių 2018 m. verstinių knygų sąrašą, jos pristatymą teko girdėti „Žinių radijo“ laidoje „Renkuosi knygą“, nesenai pasirodė Brigitos Adomaitytės recenzija portale 15min.lt. Neaišku, kiek joje pačios autorės minčių, kiek iš kažkur sukompiliuotos medžiagos, nes B. Adomaitytė rašo ne apie vertimą, bet originalą. Perskaičius jos recenziją tapo aišku, kad PATI KNYGA neįprasta ir vertinga dėl socialinio pjūvio (nors apsakymai dažnai balansuoja ant siaubo pasakų suaugusiems ribos) ir drąsaus, kartais perdėtai dramatiško nardymo ne tik po šiurkščiai apnuogintos visuomenės, bet ir palūžusio žmogaus psichikos užkulisius ir marginalijas. Tai nauja ir netikėta, bjauru, bet žavu. Anot Marianos Enriquez, visa Argentinos istorija – iki pašaknų makabriška. Sunku suprasti, ar tos sukrečiančios ir netikėtos apsakymų temos, ar atgrasūs ir gąsdinantys veikėjų paveikslai, bet kažin kokia magija turėjo paveikti skaitytojus, kad niekam iš jau minėtų ją aptarinėjusių žmonių taip ir neužkliuvo nepateisinamai blogas vertimas.

 

Mariana Enriquez. „Tai, ko netekome ugnyje“. Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2018
Mariana Enriquez. „Tai, ko netekome ugnyje“. Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2018

 

Taigi, toji M. Enriquez knygai, bet ne lietuviškam jos leidimui tinkanti recenzija ir buvo lemiama paskata sukritikuoti absoliučiai nerekomenduotiną skaitinį dėl neatsakingai atlikto vertimo. Juolab kad vertingiausių verstinių knygų sąrašą sudarinėję ekspertai, turbūt patyliukais nusprendę, kad pati knyga vis dėlto vertinga (nors vertimas ir braška per visas siūles), neišdrįso knygos išbraukti.


Kaip atsiranda raiškos klampynė

Knyga žadėjo būti šaukštu pelynų nusaldintų verstinių romanų statinėje. Tačiau lietuviškai ją perskaitęs po šiurpinančių siužetų paviršiumi ras tik prėską be­skonybę, dažniausiai minčių bei prasmių kratinį, mušantį ūpą jau nuo pirmojo sakinio. Paradoksalu, kad gana paprastas ir sklandus autorės tekstas dėl vertėjos neatidumo ir nepakankamo lietuvių kalbos (ypač stilistikos) išmanymo tampa klampia pelke.

Tad atsiverčiame knygą ir pradedame nuo pirmojo sakinio: „Maniškiai laikė mane visiškai pamišusia, kai pasirinkau gyventi šeimos name Konstitucijoje.“ (p. 7) (Originale1 – esamasis laikas, bet tiek to.) Neabejoju, kad tūlas lietuvis, niekada nė nesilankęs Buenos Airėse, supras, jog tai ne pagrindinis valstybės įstatymas, o vieta, tik kodėl ten apsigyvenusį žmogų reikia laikyti pamišusiu? O argentiniečiui būtų aišku: pastaruosius du dešimtmečius Konstitucijos kvartalas (taip vadinti teisingiau ir aiškiau) pelnęs itin prastą reputaciją: klesti nusikalstamumas ir prekyba narkotikais. Tai prostitučių ir transseksualų raudonoji zona. Tad sutikite: jame apsigyventi gali tik visiškas pamišėlis.

Skaitome toliau: „Tai mano senelių iš tėvo pusės namas, akmens luitų statinys su žaliai dažytomis kaltos geležies durimis į Virejės gatvę, su art-deco detalėmis ir senovinėmis mozaikomis ant grindinio, taip nudėvėto, kad jeigu man būtų atėję į galvą jį išvaškuoti, būčiau galėjusi įrengti neblogą čiuožyklą.“ Iš originalo paaiškėja, kad tai ne antrasis sakinys, o pirmojo, visai be reikalo suskaldyto, tęsinys.2 Šiek tiek sužaidus žodžių tvarka jį galima išversti paprastai ir aiškiai. Mintis būtų nuoseklesnė, apsieitume ir be vertėjos pridėtų žodžių, kurių originale nėra (visiškai, kaltos, luitų, neblogą). Be to, grindinys būna tik lauke, o namo viduje – grindys. Siūlytinas vertimas: „Artimieji laiko mane beprote, nes apsigyvenau Konstitucijos kvartale, buvusiame senelių iš tėvo pusės name, masyviame akmens mūre su žaliai nudažytomis geležinėmis durimis iš Virejės gatvės, su art deco detalėmis ir senovinėmis mozaikinėmis grindimis, taip nugludintomis, kad sumaniusi jas išvaškuoti, galėčiau atidaryti čiuožyklą.“

Toliau – trečias (antras?) pirmojo puslapio sakinys. Vėl be reikalo perskeltas, mintis neteko vientisumo, dar ir prasmė pasikeitė: „Dar būdama maža pamilau tą namą, bet vėliau jis buvo išnuomotas advokatų kontorai. Pamenu, kaip ilgėjausi jo kambarių su aukštais langais ir vidiniu kiemu, kuris, regis, turėjo slaptą sodą; pamenu pagiežą ir susierzinimą, kai įėjusi pro duris jau nebegalėjau laisvai klaidžioti.“3 Verčiant tereikia tiesiog nenuklysti: „Bet aš visada jaučiau tam namui nepaprastą trauką, dar iš vaikystės pamenu, kaip supykau, kai jis buvo išnuomotas advokatų kontorai, kaip ilgėjausi šių kambarių aukštais langais ir vidinio kiemo, kuris man panėšėjo į paslaptingą sodą, ir kaip nusivyliau, kad jau negalėjau ten užeiti kada panorėjusi“, – tada taps aiški ir nenumaldoma trauka tam namui, dėl kurios artimieji laiko ją beprote. Toliau rašoma, kaip herojė verkė ir ilgėjosi po senelio mirties prarasto namo, bet ne paties senelio, „tylaus žmogaus, kuris vos šyptelėdavo ir niekada su manimi nežaidė“, nors originale skaitome: „...hombre callado que apenas sonreía y nunca jugaba“ – „niekada nesišypsodavo ir nepramogaudavo“ (nes buvo tylus žmogus). Matyt, vertėją suklaidino veiksmažodis jugar ir jo plačiausiai paplitusi reikšmė žaisti, betgi originale nėra pagalbinio įvardžio (nunca jugaba – su manimi), kurio griebėsi vertėja, tad tikrai derėjo ieškoti kitų prasmių.

Įveikėme tik pirmojo apsakymo „Murzinas berniukas“ pirmą pastraipą. Jaučiu, toks ištisinis atidus skaitymas (su visomis originalo citatomis, kurios tokioje recenzijoje būtinos) nuvargins ne vien mane, be to, nenoriu sudaryti įspūdžio, jog klaidų ieškau su didinamuoju stiklu ir žūtbūt stengiuosi jų surasti, tad tiesiog atsiversiu keletą atsitiktinių vietų. Žiūrim, ką turim.

Turim apsakymą „Petiso Orechudo apsireiškimas“. „Vikipedija“ aiškina, jog tai garsiausias XX a. pradžios Argentinos žudikas Kajetanas Santosas Godinas, pravarde Petisas Orechudas (liet. „Ilgaausis neūžauga“ – galbūt išnaša paaiškintų, kodėl jį visi pažindavo iš išvaizdos, nes ispaniška pravardė dažnam skaitytojui nieko nesako). Skaitome: „Pirmą kartą pasirodė prieš pusę dešimtos vakaro. Veiksmas vyko omnibuse. Per pertraukėlę tarp dviejų pasakojimų, kol važiavo atkarpą nuo restorano, kuris priklausė Emilijai Basil, ketvirčiuotojai, iki pastato, kur gyveni Ija Murano, nuodytoja“ (p. 76). Originalą šalia turintis pašiurps nuo visiškai pažodinio vertimo, o visi kalbos jausmą turintys – nuo žodžių betvarkės.4 Iš vertimo neaišku, nei kas pasirodė, nei kam. Ir vėl nereikalingas sakinio skaldymas. Taigi verčiame: „Pirmą kartą jį pastebėjo vakare, pradėjęs vesti pusės dešimtos turą autobusu. Kai trumpam nutilo arba nutraukė pasakojimą važiuojant nuo buvusio ketvirčiuotojos Emilijos Basil restorano iki namo, kuriame gyveno nuodytoja Jija Murano.“ Iš kur atsirado tie du pasakojimai ir kažkoks veiksmas omnibuse, turbūt nežino ir pati vertėja.

Verčiame kitą atsitiktinį puslapį, citata iš apsakymo „Kaimyno patijus“ (ar tikrai pavadinime reikia tokio egzotiško žodžio? Gal užtektų ir kiemo?): „Paskui naktis atvėso ir Paula nuėjo ieškoti lengvo apkloto apsigaubti“ (p. 127). Originale: „Bajó y buscó una manta liviana para taparse en la cama: la noche se había puesto fresca“ – (moteris buvo terasoje, tad) sugrįžusi į kambarį „susirado lengvą antklodę užsikloti lovoje: naktis tapo žvarbi“. Ankstesniame (originalo) sakinyje iš tos terasos persisvėręs galėjai matyti gretimo kiemo dalį, vertime kažkodėl – kaimynų terasos dalį... Tame pačiame puslapyje neteisingai pasirinktas veiksmažodis: „...norėjo, kad namai būtų apgyvendinti ir nepradėtų irti.“ („...quería tener la casa ocupada antes de que empezara a deteriorarse por falta de cuidado.“) Kažin ar namai taip jau lengvai suyra neapgyvendinti – čia norėta, kad namai neliktų be priežiūros, apleisti.


Ne šiurpu, o juokinga

Loterija tuoj pasiūlė ir dar vieną neatidžiai parinktų veiksmažodžių ir būdvardžių pavyzdį: prokurorė „stengėsi nežiūrėti, kaip mergina judina savo nuo toksiškos pypkutės pageltusius pirštus, išlenkdavo juos taip, lyg būtų be sąnarių, lyg būtų minkštutėliai“ (p. 154). Nereikalinga, netgi trikdanti ekvilibristika veiksmažodžių laikais: judina pirštus, bet išlenkdavo. Ar taip ir originale? Ne.5 Taigi aiškiau būtų: „...stengėsi negalvoti, kaip mergina judina pirštus, pageltusius nuo nuodijančios pypkutės, suneria juos, tokius minkštus ir geibius, lyg be sąnarių.“

Tame pačiame puslapyje: „...žmonės matė jį vaikščiojantį po priemiesčio užkaborius, kai kurie bėgo nuo jo persikreipę iš baimės, kai sutikdavo jį kelyje.“ Sutikite, labai sunku bėgti persikreipus iš baimės – toks vaizdas ne tiek baugintų, kiek prajuokintų. Originale atmosfera aiškiai šiurpi: „...žmonės, pastebėję jį klaidžiose priemiesčio gatvelėse, o kai kurie, jį susitikę, spruko tolyn leisgyviai [bet ne persikreipę] iš baimės.“

Tai tik atsitiktiniai sakiniai, bet beveik kiekviename kliūva didesni ar mažesni prasmės netikslumai. Neradau nė vieno nepriekaištingai išversto puslapio. Dažniausia ir turbūt įkyriausia bėda – pertekliniai įvardžiai, vertime jais itin piktnaudžiaujama. Į lietuvišką tekstą ispanų kalboje būtini įvardžiai turbūt perėjo vertėjai nekontroliuojant: „Jis (kursyvas mano, – aut. past.), išvydęs kažką jos akyse, patikėjo ja“ (p. 128), „Pasakyk man, kelintą valandą išeini, ir mes susitiksime“ (p. 171), „Pasibjaurėtini perpuvę atsilikėliai! Jie atsiuntė tau savo nėščią kekšę ir to pakako, kad tave įtikintų atvykti“ (p. 162). Keista, iš kur tie perpuvę, nes originale perskaitysime: „Šlykštūs ištvirkę silpnapročiai! Jiems užteko atsiųsti nėščią kekšę, kad įtikintų tave atvykti?“ „Paula turėjo savo nuosavą metalinį kandiklį, Andrėja buvo linkusi rūkyti tiktai marihuaną...“ (p. 54) – užtektų ir savo kandiklio, o originale Andrėja rūkydavo tik marihuaną. „Įsitaisė viename iš tų namų ten toliau už bėgių ir gyvena sau tenai su savo draugais“ (p. 162).

Skaityti šią knygą – tikrai rimtas išbandymas, nes žodžių kratinyje paskendusi, it kisielius išsklidusi mintis tampa neapčiuopiama ir, užuot kūrusi šiurpią atmosferą, kelia vien juoką. Pažodinio vertimo pavyzdžių net nereikia specialiai ieškoti: „Išmintingosios tylos laikas buvo pasibaigęs, bet aš vis dar nebuvau išgirdusi apibūdinant įtariamojo tiksliau nei bendrais bruožais“ (p. 28 )6. Kažin ar pati tyla gali būti išmintinga arba paika, šiuo atveju – „apdairaus tylėjimo laikas praėjo arba užsitęsė pakankamai ilgai, bet neteko girdėti, kad būtų nustatyta (arba įvardytas) koks nors konkretus įtariamasis“.

„Nubudau sunkiai kvėpuodama, virpėdama...“ (p. 29) Ispaniškai transpirar reiškia prakaituoti, taigi, suprakaitavusi ar išpilta prakaito, be to, išsigandęs žmogus turbūt dreba arba tirta (kaip šio apsakymo herojė), o virpama dažniausia iš laimės.

„...jo atvaizdas atitiko daugybę iš tos epochos išlikusių nuotraukų. Be to, pakankamai šviesu, kad jį įžiūrėtum: omnibuse buvo uždegtos šviesos. Sustojęs pačiame praėjimo gale, pasirodęs su savo pasaitu, žvelgė į jį, į vadovą Pablą, gana abejingai, bet kuo aiškiausiai“ (p. 77). Toks jausmas, kad žodžiai it košė išsprūdo vertėjai iš rankų su visu dubeniu ir išsitėškė ant grindų7. Ne atvaizdas, o aparecidovaiduoklis ar šmėkla buvo visai toks (-ia) pat, kaip daugybėje to meto išlikusių nuotraukų. Tolesnę prasmę visiškai sujaukė pažodinis vertimas, kurio vertėja turbūt nė nepastebėjo arba tiesiog nesuko dėl jo galvos – žodžiai lietuviški, ko daugiau reikia. Viską atpainioję perskaitytume: „Be to, ir autobuse degė šviesos, tad matė jį kuo aiškiausiai, nes buvo pakankamai šviesu. Stovėjo autobuso gale, sukiodamas kanapinę virvelę ir stebei­lijo į gidą Pablą tarytum atsainiai, bet nenuleido nuo jo akių.“

„(...) užpuolė aštuoniolikos mėnesių Aną Neri, savo kaimynę iš Liniers gatvės prieglaudos, jau nebeegzistuojančios“ (p. 78)8. Beje, sakinys tuo nesibaigia, bet vertėja vėlgi griebėsi kirvio ir jį nežinia kodėl suskaldė. Nenukrypstant nuo originalo mintis būtų nuoseklesnė, o ir netvarkos būtų išvengta. Visų pirma, vyresnių nei vienerių metų vaikų amžius paprastai nebeskaičiuojamas mėnesiais, taigi „užpuolė pusant­rų metukų Aną Neri“... Visų antra, conventillo – visai ne prieglauda, o dažnai didelis, senas namas, kuriame kambarius nuomodavosi varganai gyvenančios šeimos (reikšmė labai artima mums žinomam komunaliniam butui). Taigi, „iš kaimyninio namo, kurio jau nebėra“.

„Namas yra kaukolė, išgirdau“ (p. 74). Originale: „La casa es una máscara, escuché.“ Daug komentarų čia nereikia. „Tas namas – tik priedanga, išgirdau.“

„Ir vėl praeinanti policija sustabdė nusikaltimą“ (p. 79). Originale skaitome: „Otra vez un policía que pasaba impidió el crimen.“ Čia vertėja prarado elementariausią profesinį budrumą, pamiršusi, kad ispanų kalboje policía – ne tik policija, bet ir atskirai paimtas policininkas, pastaroji reikšmė čia ir buvo reikalinga.

„...negalėjau įsivaizduoti kurčios, purvinos ir liūdnos psichikos ligonių įstaigos, aš galėjau regėti tik gražią kliniką, sklidiną pamišusių moterų žvilgsnių“ (p. 116)9. Turbūt nė vienas neįsivaizduojame kurčios įstaigos, originalo tekste tokios ir nėra. Vertėja būdvardį sórdido (nešvarus, pasišlykštėtinas, koktus) supainiojo su sordo (kurčias, duslus, prislopintas). Tekste pasikartojantį veiksmažodį imaginaba – įsivaizdavau – vertėja pakeitė į galėjau regėti, tad prasmė irgi pasikeitė. Galima būtų versti taip: „...sunku įsivaizduoti, kad psichikos ligonių įstaiga gali būti tokia pasišlykštėtina, prišnerkšta ir niūri, visada maniau, jog tai graži klinika, kurioje pilna moterų paklaikusiomis akimis.“

Specialiai nedemonstruosime ir neaptarinėsime kreivos sakinių struktūros, badančios akis kiekviename puslapyje, tokių neišvengiamai pateko ir tarp jau cituotų pavyzdžių. Tačiau vis dėlto reikėtų atskirai akcentuoti daugelyje situacijų netinkamai pasirinktus veiksmažodžius: suskambėjo = pasigirdo, sučirškė skambutis, nustojo būti šventoji = iš šventosios tapo..., žinojo, kad neprivalo šaukti = kad nebūtina rėkti, svetainė, žvelgianti į patijų = svetainė į kiemo pusę, iš pradžių jis pasidarydavo nekantrus = pradėdavo nekantrauti ir t. t. Juk lietuvių kalba labai konkreti, ir vienam ispaniškam žodžiui neretai galima rasti dešimtis lietuviškų atitikmenų.


Nepagarba skaitytojams ir autorei

Apmaudžių, bet aiškiai matomų ar užpainiotų „kliurkų“ – nors vežimu vežk, tad sunku net įsivaizduoti, kad tokią knygą buvo galima atiduoti į spaustuvę. Ant­ra vertus, tokio teksto negelbėtų netgi kapitaliniam remontui prilygstantis redagavimas – tiesiog būtina versti iš naujo, kompetentingai ir atsakingai.

Baisiai pikta, kad šią knygą aiškiai vertė žmogus, nenorintis, o gal nepajėgiantis suprasti ir įsisąmoninti, jog vertimas – tai kruopštus darbas, reikalaujantis ne tik didelio leksikos bagažo, bet ir susikaupimo: be to, net nesistengiantis prisiminti svarbiausios vertėjo užduoties – išlaikyti autoriaus pasakojimo stilių nepametant jo minties gijos. Todėl šioje knygoje gausu aukštyn kojomis apverstų struktūrų, kreivais veidrodžiais iškraipytų prasmių ir raiškos. Daug kur vertėja tiesiog įsikibusi ispaniško teksto (kurio sakinių struktūra labai skiriasi nuo sklandžių lietuviškų), ir vertimas – ne vien dėl netinkamos žodžių tvarkos, bet ir dėl piktnaudžiavimo įvardžiais – atrodo painus ir griozdiškas, o sakinio prasmė dažnai pradingsta frazių labirinte. Kitur, kai mintis papildoma išplėstiniais dariniais, vertėja tokį sakinį negailestingai skaldo, pakeisdama ir pačią jo esmę.

Pikta dar ir todėl, kad toks vertimas – gryniausią nepagarbą ir lietuvių skaitytojams, ir Argentinos autorei demonstruojantis kultūros produktas, kuriam buvo nedovanotinai iššvaistyta šios šalies finansinė parama. Knygos vertimą maksimalia suma parėmė Argentinos užsienio reikalų ir kultūros ministerijų programa SUR. Palyginimo dėlei įsivaizduokim situaciją, kad šitaip sudarkytas mūsų valstybės remtas lietuvių autoriaus kūrinio vertimas. O paskui įsivaizduokim dar ir kitą situaciją: šiame globaliame pasaulyje niekalo nebepaslėpsi, net jei jis palyginti nedideliu tiražu išleistas ne kokia didžiąja kalba, o lietuviškai. Ar Argentina ir toliau rems vertimus į lietuvių kalbą?


1 Mariana Enriquez. „Las cosas que perdimos en el fuego“. – Editorial Anagrama, 2016.
2 Originale: „Mi familia cree que estoy loca porque elegí vivir en la casa familiar de Constitución, la casa de mis abuelos paternos, una mole de piedra y puertas de hierro pintadas de verde sobre la calle Virreyes, con detalles art déco y antiguos mosaicos en el suelo, tan gastados que, si se me ocurriera encerar los pisos, podría inaugurar una pista de patinaje.“
3 Originale: „Pero yo siempre estuve enamorada de esta casa y, de chica, cuando se la alquilaron a un buffet de abogados, recuerdo mi malhumor, cuánto extrañaba estas habitaciones de ventanas altas y el patio interno que parecía un jardín secreto, mi frustración porque, cuando pasaba por la puerta, ya no podía entrar libremente.“
4 Originale: „La primera vez que se le apareció fue en la salida de las nueve y media de la noche, la que se hacía en ómnibus. Fue durante una pausa del relato, mientras recorrían el tramo que iba desde el restaurante que había sido de Emilia Basil, descuartizadora, hasta el edificio donde vivía Yiya Murano, envenenadora.“
5 „Trató de no pensar en cómo movía la chica los dedos manchados por la pipa tóxica, los cruzaba como si no tuvieran articulaciones, como si fueran extraordinariamente blandos.”
6 „El tiempo de silencio prudencial se había terminado, pero yo todavía no había oído que nadie nombrara a un sospechoso más que de manera general.“
7 Originale: „...el aparecido era idéntico a las numerosas fotos de época que se conservaban. Además, había suficiente iluminación como para verlo bien: el ómnibus llevaba las luces encendidas. Estaba parado casi al final del pasillo, haciendo la demostración con su piolín, mirándolo a él, al guía, a Pablo, con cierta indiferencia, pero con claridad.“
8 Originale: „...había atacado a Ana Neri, dieciocho meses de edad, vecina suya en el conventillo de la calle Liniers, que ya no existía (...)“.
9 Originale: „(...) no me imaginaba un instituto para enfermos mentales sórdido y sucio y triste, me imaginaba una hermosa clínica llena de mujeres con la mirada perdida.“

 

Draugai