Daiva Kairevičiūtė. Poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Ką reiškia būti nufotografuotam, kokie įspūdžiai iš fotosesijos?

Man regis, šiandien, fotografuojančių telefonų epochoje, būti nufotografuotam beveik nebereiškia nieko. Turiu keliolika vaikystės fotografijų, keletą – iš paauglystės ir jaunystės laikų. Jos, bent jau man, įdomios. Šiandien, kai skaitmena dokumentuojamas vos ne kiekvienas mūsų žingsnis ir mūsų gyvenimų terabaitai saugomi kompiuterių kietuosiuose diskuose ar debesyse, šitie dokumentai virsta atminties šiukšlėmis, prie kurių net mes patys veikiausiai niekada nebegrįšime, ką jau kalbėti apie kitus. O truputį gaila, nes ir ten yra kai kas įdomaus ir netgi potencialiai svarbaus.

Esama įsitikinimo, kad taip pavagiama žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas.

Na, itin sureikšminus fotografavimosi aktą, galbūt galima ir netekti tos sielos. Tik bėda, kad niekad nenufotografuosi to, ką nori, – nes kol nuspaudi fotoaparato mygtuką, tai, kas norėta nufotografuoti, jau bus išnykę. O kadangi ta siela vienatinė, tai po pirmos sesijos toliau fotografuotis galima nebedvejojant.

Kaip jums šis kadras?

Kai atkreipi dėmesį į save, visi kadrai nepatinka, nes, kaip minėjau, sustabdyta akimirka visada yra pavėluota. Kol ištarsi „Sustok, akimirka“, žiūrėk, jau esi atsidūręs truputį kitoje, kurioje gal jau ne taip labai ir norisi amžiams pasilikti. O minimas kadras nėra tik­rovė, čia naujametinis teatras, smagus žaidimas ir, laimė, nepretenduojantis į kokią nors prasmę. Kaip sakoma, nepainiokite meno su tikrove.

Jums svarbu atrodyti?

Kaip čia pasakius. Suprantu, kad mandagumas reikalauja atrodyti, bet kasdienybėje nei pats itin rūpinuosi savo vaizdu, nors suprantu, kad tai nėra gerai, nei kituose pastebiu jų atrodymus – nebent labai pasistengia, ir turiu pripažinti, kad man tai patinka. Tai įkvepia, – bet įkvėpimas praeina.

O gal nufotografuotas tampate tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Nežinau, ar spektaklio personažu, bet to, kurį matote nuotraukose, siūlau netapatinti su manimi. Aš ne toks.

Kalba keičiasi, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks, o galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

Na, tie nuogąstavimai, kad greitai, gal kiek ir skuboti. Piešti žmogus pradėjo anksčiau negu rašyti, išmokusį kalbėti sunku priversti liautis. Antra vertus, jau šiandien yra rašytojų, kurie nuotraukose tikrai geriau atrodo negu knygose.

Parengė Lina Laura Švedaitė ir Daiva Kairevičiūtė

Antanas A. Jonynas – poetas, vertėjas.