Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė: „Įdomiausia, kai nieko niekam neprivalau“

× Lina Simutytė

 

Pasikalbėti su rašytoja ir literatūros kritike Virginija Kulvinskaite-Cibarauske ketinau perskaičiusi jos romaną „kai aš buvau malalietka“ („Kitos knygos“, 2019), tačiau tai darau tik dabar, Virginijai po ilgų darbo metų žurnale „Literatūra ir menas“ palikus kuruotą literatūros skiltį. Vis dėlto kalbamės ne tik apie kritiką ar jos pernai išleistą apsakymų rinkinį „Keturi“ („Kitos knygos“). Žiema kaip vidinė būsena, Virginijos romanas su Naujininkų rajonu, „wow“ efektas ir jau nebeegzistuojančių dalykų ilgesys – temos, kurias aptarėme šiame interviu.

 

Naujininkai. Ilonos Baniuševič nuotraukaIlonos Baniuševič nuotrauka

 

Viename interviu sakei, kad Kulvinskaitės pavarde prisistatai kaip rašytoja, o Cibarauskės – kaip literatūros kritikė. Kuri Virginija dominuoja pastaruoju metu, kuo gyveni pirmaisiais naujųjų metų mėnesiais?

Pastaruoju metu esu visiškai Kulvinskaitė. Pagaliau sulaukiau rašymo atostogų. Pernai daug verčiau, redagavau, šiek tiek susitaupiau, nes žinojau, kad po Naujųjų kelis mėnesius, o jei pavyks, gal ir pusmetį skirsiu rašymui. Prieš šventes pagalvojau, kad labiausiai norėčiau Naujuosius sutikti rašydama. Taip ir nutiko – susirgau, teko likti namie. Naujųjų išvakarėse rašiau epizodą, kaip Marius, kuris „Keturiuose“ buvo paauglys, o dabar jau suaugęs, sutinka Naujuosius viešbučio kambaryje. Iš tiesų simboliška. Paprastai po kiekvienos knygos būdavo mažiausiai metai tylos. Bet šis kartas kitoks: dar redaguodama „Keturis“ supratau, kad su kai kuriais knygos personažais susitiksiu.

Rimtos recenzijos jau pora metų nesu parašiusi – paskutinės spausdintos „Knygų Aiduose“. Dabar rašau tik apžvalgas: labiau iš skaitytojos, o ne kritikės perspektyvos. 

 

Simboliška atrodo ir tai, kad Mariaus laikas apsakyme – taip pat žiema. Skaičiau, kad metų laikai tavo knygoje susiję su personažų vidinėmis būsenomis. Su kokia būsena šis metų laikas siejasi tau pačiai?

Tikriausiai giliai pasąmonėje visada svajojau apie savo „Metų“ versiją – miestišką, tiksliau, rajonišką, noirišką ir be moralo, be gerų ir blogų personažų. Ką žmonės prastame rajone veikia ištisus metus. Man žiema siejasi su izoliacija, sąstingiu, bet ir savotišku vidiniu intensyvumu. Esu alergiška šalčiui, todėl jei lauke daugiau nei –5 °C – sėdžiu namie. Užknisa. Aplinkiniams sunku paaiškinti, kodėl nenoriu eiti pasivaikščioti. Sako, apsirenk šilčiau. Kai pagalvoji, iš tiesų ne itin nutolau nuo Donelaičio: žiemą sėdžiu namie, dirbu namų darbus, pamažu ruošiuosi pavasariui.

 

Štai ir paaiškėjo dar viena tavo feisbuke skelbtos nuotraukos su prierašu „Žiema graži tik pro langą“ reikšmė. Socialinėse medijose esi aktyvi – daliniesi ne tik literatūrinio gyvenimo, bet ir buiteko vaizdais, kadrais iš Naujininkų. Taip tarsi supanašėji su savo veikėjais. Virtualioje erdvėje man primeni intelektualią vilioklišką filologę, žinančią, ką reiškia geras reivo tūsas. Ar sąmoningai kuri šį įvaizdį, ar tau svarbu, kokį įspūdį palieki kitiems? 

Sąmoningai, visi vieši buitekai surežisuoti. Nuotraukos, žinutės socialiniuose tinkluose  leidžia formuoti tam tikrą savivaizdį, rodyti dalykus, kuriuos noriu, o nuslėpti tuos, kurių nenoriu rodyti. Iš esmės tai savireklama ir būdas gauti dėmesio be tiesioginio kontakto, kurio dažnai nesinori. Ir savotiška kūryba: pamatau kieme kokį išmestą daiktą ir jau galvoju: „O, reiktų nusifotkinti prie jo su ružava suknele ir knyga, labai gerai atrodytų.“ Pamažu mintyse pradedu dėliotis vaizdus, įprantu galvoti apie kompoziciją, apšvietimą, rakursus. 

 

Naujininkai ir tu – tarsi vienas kitą papildančių įsimylėjėlių pora. Kaip užsimezgė jūsų romanas?

Na, taip, kaip Kerė Bredšou ir Niujorkas. (Šypsosi.) Visada norėjau gyventi name, pro kurio langus matyti arba geležinkelis, arba kapinės. Tokių ir ieškojau, ir tokius radau. 

Naujininkai iš tiesų yra atskiras, senas ir daugialypis pasaulis, miestas mieste. Rajonas įkurtas XIX a. pradžioje, čia istorinė neobaroko, neobizantikos, neorenesanso architektūra, kuri griūna, nyksta ir yra tikslingai griaunama, susipina su sovietine ir keistomis ponepriklausomybinio laiko pilaitėmis. Pavargusios chruščiovkės (man šie statiniai primena apkūnias tetas su pirkinių nešuliais, nežinau – kodėl) šalia grėslių masyvių daugiaaukščių ir apsilaupiusių, į žemę grimztančių medinukų, niaurių pramoninių statinių. Geležinkelis, dvejos kapinės, dvi cerkvės, gimdymo namai, pataisos namai, stadionas, parduotuvės, daugiabučiai ir namukai su uždarais kiemais, kuriuose kapstosi vištos. Neįsivaizduojamai daug žalumos, vandens kolonėlės, vietiniai vaikšto daugiausia vidiniais kiemais. Čia pavasariais zuja ežiukai, o rudenį kiemuose bumbsi obuoliai. Naujininkų senbuviai poetai Jurga Jasponytė ir Marius Burokas eilėraščiuose yra labai jautriai užčiuopę šio rajono dvasią. Artėja renovacija – labai labai jos nelaukiu, nors vis kalbama apie istorinę atmintį, autentiką, Vilniaus miesto atnaujintojai šiai atminčiai ir autentikai priešiški, nejautrūs, o ir man už spartuolius su paspirtukais daug artimesni vietiniai su savo bėdom ir mažais džiaugsmais, – Naujininkų dvasia jau greitai ir beliks vien tekstuose. 

 

Ilonos Baniuševič nuotraukaIlonos Baniuševič nuotrauka

 

Apsakymas „Paskutinis sniegas. Marius“ įsiminė ne vien dėl Mariaus, bet ir dėl jo mamos personažo. Tavo prozos pranašumas susijęs su lakoniškai, bet tiksliai aprašytomis apgaulingai įprastomis gyvenimo scenomis, kuriose iš tiesų telpa nemažai itin apgalvotos veikėjų psichologijos. Skaitant šį apsakymą ir be Mariaus būsenų aprašymo lengvai supranti, kad vaikas nesijaučia mylimas. Atrodo, ir mama savo vaidmenyje nesijaučia patogiai. Kita veikėja – Nora, – atvirkščiai, pasižymi pasiaukojančiu motiniškumu, kuriuo „apdovanoja“ dešimčia metų jaunesnį mylimąjį, kenčiantį nuo priklausomybės. Koks tavo požiūris į motinystę?

Literatūroje motinystė man įdomi kaip archetipinė, apskritai su kūryba susijusi situacija: motinos kūnas sukuria, išaugina naują kūną. Totali galia, kontrolė, bet ir aukojimasis, besąlygiškas atsidavimas. Mamos personažas, motinos ir vaiko ryšys iš tiesų labai svarbūs visose mano knygose – ir eilėraščių rinkinyje „Ant­rininkė“, ir „malalietkoje“. Kaip ir brandos tema.

Buvau iš tų vaikų, kuriems teko per anksti užaugti: tas atvejis, kai tampi mama savo pačios mamai, prisiimi atsakomybes, rūpesčius, kurių vaikai prisiimti neturėtų. O paskui staiga regresavau į visišką vaiką, nors teoriškai buvau suaugusi. Prireikė daug laiko, kol atradau pusiausvyrą, kad ir trapią. Ir būdą bendrauti su mama, rodyti jai savo jausmus ir priimti jos rodomus. Pati vaikų niekada nenorėjau. Anksčiau, ypač kai buvau ištekėjusi, nuolat sulaukdavau klausimų – kada, kodėl. Labai užknisdavo aiškinti, nes dažnai vaikų turintys žmonės bevaikių poziciją laiko iššūkiu ar net įžeidimu. Dabar jau retai kas paklausia. Neabejoju, iš dalies ir profesinė sėkmė – kad turiu mokslinį laipsnį, rašau, kartais apie mane parašo spaudoje ar parodo per televiziją – padėjo „išsipirkti“. Viena teta kažkaip panašiai ir pasakė: „Na va, vaikų neturi, bet bent knygas rašai.“ Žodžiu, dar ne visai prarastas reikalas. 

 

Kalbamės praėjus vos kelioms savaitėms, kai po ilgų metų, praleistų dirbant „Literatūroje ir mene“, palikai kuruojamą literatūros kritikos skiltį. Kaip priimi (o gal pati inicijuoji) pokyčius?

Man labai patinka Nicko Cave’o eilutės: „Cause people often talk about being scared of change / but for me I’m more afraid of things staying the same“ (Žmonės dažnai sako bijantys pokyčių / o aš bijau, kad viskas liks taip pat). Šia prasme esu gana paradoksali: labai inertiška, niekada tų pokyčių nenoriu, neplanuoju, bet ir santykiuose, ir darbuose ateina laikas, kai suprantu, kad etapas baigtas, daugiau nieko čia neberasiu, nebeišmoksiu ir kitiems nebeturiu ko duoti. Tada išeinu.

Atrodo, gana daug darbų ir veiklų per gyvenimą pakeičiau: nuo nekvalifikuotų iki jaunosios tyrėjos, dėstymo, kritikos rašymo, vertimo, redagavimo. Kita vertus, kai dabar žiūriu atgal, viskas atrodo nuoseklu: buvusiuose darbuose išmokdavau dalykų, kurie praversdavo ateityje.

 

Paminėjai nekvalifikuotus darbus ir sužadinai smalsumą: kokie tie darbai buvo? Kaip juose įgytos patirtys praverčia rašant kritiką (išskiriu šią sritį, nes tikiu, kad meninių tekstų rašymui vertinga bet kokia patirtis apskritai)?

Daugiausia teko dirbti pardavėja: pardavinėti bilietus, video- ir audiokasetes. Dirbau videonuomoje, trumpai – biuro administratore. Kritikai gal pardavėjos ir konsultantės videonuomoje patirtis labiausiai padėjo. Supratau, kad dėl skonio tam tikrose situacijose ir su tam tikrais žmonėmis geriau nesiginčyti – beprasmiška. Kuo geriau argumentuoji, tuo labiau jie siunta. 

 

Beveik 10 metų – solidus laiko tarpas. Koks „Litmenis“ buvo tau atėjus ir kaip jį apibūdintum šiandien?

„Litmenyje“ atsidūriau Jūratės Visockaitės dėka. Tuo metu rašiau daug recenzijų skirtingiems kultūriniams leidiniams, taip pat ir „Litmeniui“, o ji pasiūlė tapti nuolatine knygų apžvalgininke, rašyti naujai skilčiai „Knygų presas“. Apžvalgos tada buvo gana neįprastas dalykas, sulaukdavome aršios kritikos, kad tik vertiname, teisiame.

Kai atėjau, „Litmenis“ išgyveno kaitos ir klestėjimo etapą: iš laikraščio jau buvo pavirtęs žurnalu, tuometinis vyr. redaktorius Gytis Norvilas buvo labai užsidegęs vizualizuoti leidinį, rengėme teminius numerius, maištavome. Redakcija buvo įsikūrusi tame pačiame Mėsinių gatvės pastate, kaip ir „Šiaurės Atėnai“. Visi susitikdavome, rengdavome vakarėlius, pasisėdėjimus kiemelyje. Buvo jaukus savas burbulas, save suvokėme (bent aš suvokiau) kaip alternatyvą komercinei žiniasklaidai, portalams ir jų paviršutiniškai rašliavai. Nors su Gyčiu kartais rimtai nesutardavome ir vienu metu net buvau trumpam iš žurnalo išėjusi, jo suburta komanda, sukurta atmosfera buvo unikali – bohemiška, kūrybinga, polemiška, pašėlusi, bet ir labai konstruktyvi, net savaip griežta. Dabar žurnalas vėl išgyvena kaitą, įdomu, kas laukia ateityje.

 

Virginija Kulvinskaitė-CibarauskėVirginija Kulvinskaitė-Cibarauskė

 

Girdėjau apie savotišką Cibarauskės kritikos mokyklą, išsiskiriančią įvairialypiu požiūriu į literatūrą. Žurnale skelbei savo ir kitų autorių tekstus: ne vien akademiniu stiliumi parašytas recenzijas, bet ir šmaikščias apžvalgas, socialinėje medijoje kėlusias diskusijas tarp jose aptartų autorių. Kokius kriterijus, tavo nuomone, turi atitikti geras kritikos tekstas?

Geras, niekada negirdėjau apie savo kritikos mokyk­lą! Įsirašysiu į CV, gal pravers. Literatūros kritika nėra monolitas, ją sudaro skirtingi žanrai, turintys savo kriterijus: gera apžvalga privalo būti glausta, recenzija – analitiška, argumentuota, straipsnyje svarbi konteksto apžvalga, lyginamoji analizė, esė – subjektyvi, turi jaustis autorinis stilius. Savo skiltyje norėjau visa tai aprėpti, neapsiriboti vienu kuriuo tekstų ar autorių tipu.

Asmeniškai kritikos neįsivaizduoju be vertinimo. Jei perskaičiusi tekstą, pristatomą kaip literatūros kritika, lieku nesupratusi, verta ar neverta knygą skaityti, šitas tekstas kaip literatūros kritika yra mažai ko vertas. Dar svarbu, kad recenzija ar straipsnis būtų vertingi, paveikūs kaip tekstai, t. y. arba turėtų bent minimalią išliekamąją vertę dėl stiliaus, įžvalgų, arba funkcionuotų kaip literatūrinę bendruomenę sujudinantys įvykiai. Apskritai geros kritikos, kaip ir geros literatūros, parašoma nedaug. Bet tai faktas, ir tiek.

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai paskelbė kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Įprastai po to, kaip ir paskelbus Metų knygos rinkimų nominantus, kyla diskusijos, o kartais – ir aršus pasipiktinimas: kodėl sąraše nėra vienos ar kitos pavardės, o suaugusiųjų literatūros kategorijoje – ne 5, o 3 knygos ir pan. Kol vieni tvirtina, kad lietuviškos prozos situacija tragiška, kiti randa kuo pasidžiaugti. Kaip tai vertini tu?

Pačiai daugybę kartų teko būti įvairiose literatūrinių konkursų komisijose, todėl į tokius rinkimus nežiūriu labai rimtai. Aišku, smagu, kai mano knygos ten patenka, kai patenka knygos, kurios, mano manymu, yra vertos dėmesio. Tačiau penketukai ir dvyliktukai knygų vertės nelemia. Kas atsimena, kokia knyga tapo kūrybiškiausia 2019 m., o kuri tapo Metų knyga 2020-aisiais? Mažai kas. O po 50 metų iš visos XXI a. pirmosios pusės literatūros sąrašo liks vos keli vardai, keli pavadinimai.

Sakantieji, kad lietuviškos prozos situacija šiandien tragiška, yra neišmanėliai, ir tiek. Akivaizdžiai neskaitė XX a. pradžios lietuvių prozos ar sovietmečio raštijos. Kai išgirstu tokius ir panašius kategoriškus teiginius, net nebesiginčiju, o kam? Geriau kalbėtis apie orą ar bendrus pažįstamus. Tiesiog skirtingos literatūrinės kompetencijos lemia skirtingus vertinimus. 

 

Apsakymų rinkinys „Keturi“ sulaukė nemažo skaitytojų dėmesio. Ar pastebi, kad ne vien kūryba, bet ir kritika užsiimančių rašytojų tekstai atsiduria po didinamuoju stiklu – maždaug „patikrinkim, kaip rašo kitus kritikuoti drįstanti autorė“? Kaip literatūros kritikės darbas paveikia tavo meninių tekstų rašymo procesą? 

Nepastebėjau, kad mano knygas kas nors ypatingai kritikuotų. Man kaip tik atrodo, kad gal jas vengia kritikuoti, nes bijo, kad į kritiką atsakysiu kaip kritikė. Nors gal taip tik atrodo.

Rašymo procesą labiau veikia akademinis išsilavinimas ir tai, kad gyvenu iš rašymo, redagavimo. Darbas su tekstais yra mano kasdienybė, todėl rašydama nejaučiu tuščio lapo baimės, nepatiriu kūrybinių kančių, rašymui man nereikia atmosferos. Aišku, reikia būti pasirengusiai rašyti (turėti idėją, skyriaus, dalies planą ir pan.). Rašau kasdien, tik tai nebūtinai kūryba. Žinoma, recenzijose, anotacijose ir apžvalgose yra tam tikras kūrybos matmuo, galima žaisti stilistiniais registrais, perspektyvomis, net autoryste, bet įdomiausia, kai nieko niekam neprivalau.  

Rašytojai dažnai skundžiasi, kad iš literatūros pragyventi neįmanoma. Ir iš tiesų neįmanoma, knygą rašai porą metų (paprastai ir ilgiau), o vidutinis honoraras už romaną – pora tūkstančių eurų (dažnai ir mažiau). Kiek už tą porą tūkstančių galima pragyventi? Porą mėnesių? Kita vertus, kai priimi tokią situaciją kaip faktą ir savanorišką pasirinkimą, atsiveria galimybė nebepaisyti rinkos poreikių, leidyklų ir numanomų skaitytojų lūkesčių. Laisvė rašyti šviesiai arba tamsiai, skaidriai ar užtamsintai, giliai ar paviršutiniškai, narp­lioti tuos klausimus, kurie įdomūs būtent tau, imtis masinančių žanrų. Tik, žinoma, reikia nepamiršti, kad gal pati ir būsi vienintelė savo knygų skaitytoja. 

 

Sakai, kad sėsdama rašyti jau turi idėją ar skyriaus planą. Ar visada pavyksta jo laikytis? Kiek sau leidi nuo jo nuklysti?

Niekada nepavyksta, bet rimtai net ir nebandau. Man svarbu turėti planą, kad būtų nuo ko pradėti, už ko užsikabinti. O tada – bus, kaip bus. Rašant būtent tai ir patinka labiausiai: kad nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Ir ar išvis bus, nes juk ne viskas, ką augini, puoselėji, į ką dedi daug vilčių, pavyksta. Būna, neišauga. Arba išauga šlamštas.

Bet kai pati save nustebinu, kai atrodo, kad parašau tai, ko net nežinojau, apie ką iki užrašymo momento išvis nepagalvojau – ištinka toks „wow“, kuris viską atperka. Ir prastus fragmentus, nevykusius, ištrintus, nebaigtus dalykus, ir laiką, emocinius resursus, kuriuos rašymas ryja kaip koks žvėris. Juk galima būtų tuos resursus skirti, atrodo, daug išteklius veiklai – susitvarkyti namus ar susitikti su artimais žmonėmis. Bet nutinka „wow“ ir kažkaip abejonių nebekyla.

 

„Wow“ efektas turbūt ir yra viena priežasčių, kodėl rašome. Tiesa, šiandienos kontekste skamba kiek senamadiškai, nes rašytojai apie rašymą vis rečiau kalba kaip apie kažką, kas pakyli virš kasdienybės. Ar galėtum įvardinti šiandien galbūt jau neegzistuojančius reiškinius, kurie tau vis dar sukelia sentimentų?

Aš irgi to „wow“ nevadinčiau pakylėjimu – žodis „pakylėjimas“ skamba klaikiai. Bet, kai pagalvoju, tai iš tiesų ir yra pakylėjimas!

Be proto pasiilgstu laidinio telefono ir galimybės nebūti visą laiką pasiekiamai. Dar popierinių troleibusų ir autobusų bilietėlių ir tų raudonų išklerusių komposterių. Ir to jausmo iš vaikystės, paauglystės, kai užėjus į parduotuvę norėdavosi visko: visas maistas atrodė skanus, visi rūbai gražūs. Galvodavau, kad jei tik turėčiau pakankamai pinigų, viską nusipirkčiau. O dabar jau kažkaip atvirkščiai: pinigų lyg ir yra, bet nėra ko pirkti. Matyt, alkį pakeitė išrankumas. 

 

 

 

Literatūrinis Linos Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.