Linas Daugėla. Maištinga siela baltais marškiniais

Vieno žymiausių slovėnų poeto Alešo Štegerio eilėraščiai prabilo ir lietuviškai. Poetinio pripažinimo sulaukęs ne tik Slovėnijoje, bet ir visoje Europoje, verstas į penkiolika kalbų poetas atskleidžia daug asmens suvokimo perspektyvų, visapusišką ieškojimą. „Metams bėgant, keitėsi poeto eilių forma, bet centre išliko žmogus, gyvenantis besikeičiančioje visuomenėje, bėgantis, ieškantis ir randantis“, – teigia knygos vertėja Kristina Tamulevičiūtė. Ieškojimas ir egzistencinės žmogaus situacijos taikliausiai apibūdina A. Štegerio kūrybą: ne atsidūrimas tose situacijose, o nuolatinis buvimas jose ir klausimų kėlimas, kaip viskas turėtų būti.

Užkalbėjimai anapus kalbos, egzistencijos gausmas, atjauta, sutampanti su anapusybės pajauta, amžinas grįžimas ten, kur kadaise būta, nuolatinis susitaikymas su savimi, su tuo, ko neįmanoma pakeisti, pačios kalbos gimimo fiksacija, „prisikasimas“ iki kalbos įsčių – apie tai sukasi ir iš to gimsta slovėno poezija. „Alešas Štegeris – kas jis? Sfinksas, kalbantis poe­tinėmis mįslėmis? Kitapus kalbos prasiskverbęs užkalbėtojas? Prasmių rutuliukais žaidžiantis vaikas? Žodžių šamanas? Pasaulio (su)kūrimo metraštininkas?“ – svarsto Marius Burokas apibūdindamas poeto kūrybą ir tikindamas, kad ji nepateikia atsakymų, tik kelia klausimų.

 

 Aleš Šteger. „Degantys liežuviai“, vert. Kristina Tamulevičiūtė, V: „Slinktys“, 2024

 

Iki eilėraščių gelmės „prisikasa“ ir Roko Bilinsko kurtas knygos dizainas. Apkarpytas viršelis su Mindaugo Valiuko nuotrauka atrodo lyg apdegęs liežuvis; dvispalvis tekstas, eilėraščių pateikimas po vieną eilutę lietuviškai ir slovėniškai liudija kalbų sampyną, visa ko susiliejimą.

Rinkinio kalbantysis vilki baltus marškinius, stengiasi didvyriškai ištverti amžinybės šuorus, kai tą amžinybę imituoja laikas, vėjas, mirtis, artimųjų skausmas; bando nesilenkti mirčiai, kančiai, absurdui, stengiasi stovėti atkakliai išsaugodamas viską, kas jo kelyje jam svarbiausia. Jis bando atrasti maišto ir nuolankumo ribą. Ryškus maištas prieš laiką, prieš pačią būtį, tačiau kartu ir bandymas viską išsaugoti, kiekvienoje situacijoje vilkėti baltus marškinius, o kai juos sutepa tamsa, – pokštauti ir improvizuoti, kad ta baltuma vis vien įsižiebtų.

Pro angeliškai baltus marškinius švyti tamsus kūnas, atsiraitojus rankoves kalbančiajam susitepa liežuvis, angelas ir siela: ,,Balta yra riba. / Aš čia gyvenu. / Ten su manimi kalbama“ (,,Balti marškiniai“, p. 20). Tamsa, mirtis ir vidinė juoduma kėsinasi palaužti, vos atskleidžiant save ir atsegant sagą išryškėja tamsa. Gyvenimas nešvarus, tad maištas – vis vien vilkėti baltus marškinius, net jei per sekundę jie susiteps.

Maištaudamas kalbantysis bando sudėlioti naujus miestus, priemiesčius, vidinius užkaborius, kuriuose vis klausia, koks iš tikrųjų yra gyvenimas, kas yra kas, kodėl. Eilėraštyje ,,Penki teiginiai“ (p. 27) jis bando į teiginius sudėlioti viską, ką atnešė metai: ,,Pirmas: mylėjau tave / Dar negimęs. // Antras: mano gyvenimas / Rašalo lašas beribėje jūroje. // Trečias: nėra pabaigos, / Tik snieguotos kalnų viršūnės.“ Teiginiai tarsi brėžia pagrindines trajektorijas ir sijas, kurios laiko gyvenimą. Viskas sukasi apie meilę, kūrybą, pastangas nepatikėti pabaiga ir viltis, kad ji toli kaip snieguotos viršūnės, apie žinojimą, kad amžini dalykai nesikeičia. Jei pabaigos nėra, tik miršta ledynai, jos galima išvengti.

A. Štegerio kalbantysis stengiasi suvaldyti egzistenciją, kuri su juo žaidžia, kad galėtų pajusti stiprius šuorus, iš visų pasaulio pusių susirinkti galimus ėjimus šachmatų lentoje: ieško, kur mažiau skaudėtų ir kur yra tie, kurie padeda jam pasijusti gyvam ir svarbiam. Viename eilėraščių (p. 46) jis užsuka į kaimo kapinaites, atsivėrusias ,,į keturias dangaus puses“, žiūri į šeimos kapą, stengiasi suvokti, kas jis yra ir kaip gyvena, jis ,,atviras visoms dangaus pusėms“, jose jaučia esant protėvius. Eina į šiaurę, ten sutinka močiutę, kuri yra tyra, nebuvo nei apkabinta, nei paliesta, ji kukli, nukamuota skurdo, mylėjusi tai, kas prarasta. Moteris kalbančiajam perdavė nerimą. Tada jis eina į pietus, ten sutinka kitą močiutę, kuri yra ,,išgyvenimo ir atsidavimo stebuklas, / Šiltas delnas, kuris [...] glostė / Ir saugojo nuo tų, kas drįso žengti per slenkstį“. Ji visą gyvenimą kalbėjo nesibaigiantį rožinį. Keliaudamas į vakarus jis sutinka tėvą, senelį Matijasą, kuris mokė jį tyliai skaityti ,,pasakas apie gėrį ir blogį / Visada be vardo. Visada be vardų“ (p. 49). Keliaudamas į rytus jis sutinka senelį Ignacą: ,,Žodžiai geri tik tada, / Kai būna nugalėti. / Kai būna atrišti kaip gyvuliai / Senelio tvarte, kaip katės ir paukščiai, / Su kuriais dalijosi vienatve.“

Kalbantysis keliauja po visas puses rinkdamas tai, kas brangiausia: ,,Ilgai stebėjau liepsnų šokį. / Giliai įkvėpiau savo šiaurės, savo pietų.“ Jis prašo jį nešti. Pajunta, kaip pats nyksta, kaip tampa tik cirkuliaciniu laiku. Ištirpsta riba tarp jo ir protėvių, jis su jais susijungia. Eilėraštyje daug netikėtumo, gaivaus fragmentiškumo, bandymo save surinkti tarsi iš šeimos archeologijos. Vis dėlto jaučiamas ryškus pretenzingumas, todėl didingumas ne visada išsipildo kokybiškai. Galime įžiūrėti užkalbėjimo matmenį, žaidimą kalba – ji tarsi mantros veikia kalbantįjį ir grąžina ryšį su artimaisiais, tampa tiltu tarp kalbančiojo ir skaitytojo.

Eilėraščių subjektas pasakoja istorijas stengdamasis suvokti, ką pats jaučia, ir jausdamas tai, ką suvokia. Protėvių reikia tam, kad degtų ugnis. Jo šaknys yra jame pačiame, tiek, kiek jis sugeba eiti iki dangaus. Knygoje kalbama ne tik turiniu, daug jėgos įgauna ir eilėraščių forma. Juos persmelkia kalbos magija, dažnai sunkiai jaučiamos ribos tarp sapno ir būdravimo – lyg atsidūrus tam tikroje tarpinėje būsenoje. Skaitytojai turi tapti kalbos klajokliais, žengti į kalbos dykumą, kur, apsupti apokaliptinių ugnies liežuvių, stipraus vėjo, kalbos virpesių, pajustų pačią kalbos esybę, patį buvimą. A. Štegerio poeziją reikia išgyventi.

Eilėraščių metaforos taiklios. Poetas moka laiku sustoti, rašo saikingai. Jo poezijoje paliekama vietos paslapčiai, klausimui, jaukiam neaiškumui. Kai kur gal pernelyg prasikiša pretenzingumas, abstraktus kalbėjimas apie nieką („Padaryti kažką kita, / Kažkur rasti kažką, / Kažką slapta, neaiškaus, / Kažką, ko anksčiau nebuvo, šiaip...“; p. 86), tačiau tai pasitaiko retai.

2024 m. gegužę, per „Poezijos pavasario“ renginį Rašytojų klube, A. Štegeris puikiai perteikė eilėraščių gyvastį ir sudomino publiką. Eidamas tarp klausytojų, vis paskambindavo varpeliais, kad kiekvienas poeziją išgyventų savaip. Skaitymui akompanavo akordeonistas Jure Tori. Eilėraščius skaityti smagu ir dėl puikaus K. Tamulevičiūtės vertimo.

Pasak M. Buroko, ši rinktinė neišvengiama. Linkiu, kad ir jus tai ištiktų.