× Lina Laura Švedaitė

 

Rašytojų Linos Simutytės ir Nerijaus Cibulsko šeima prieš porą metų iš Vilniaus persikėlė į Druskininkus. Kalbamės apie gyvenimą kurorte, kultūrą regione, miesto ir provincijos santykį, kūrybą, apie Druskininkus ir jų žmones. 

 

 

 Lina Simutytė ir Nerijus Cibulskas. Dalios Mikonytės nuotr.

 

Dažniausiai visi keliai veda į Vilnių, provincija tuštėja. Tačiau vyksta ir atvirkštinis judėjimas – jaunos šeimos, kaip ir jūs, keliasi iš miestų į miestelius, kuria ten savo verslus, įgyvendina idėjas, puoselėja kultūrą ir taip decentralizuoja sostinės įtaką. Kita vertus, miesteliuose randasi miestietiškas mentalitetas, galbūt nyksta jų autentika. Ką manote apie šį reiškinį?

N. C.: Mane žavi tokia migracija iš centrų į pakraščius. Išsinešti miesto patirtį į atokesnius miestelius ir čia ją pritaikyti yra sveikos kraujotakos požymis. Kraujotakos, kuri varinėja gaivias idėjas, naujus kultūros darinius. Kartais jai naudingas ir išbalansavimas, decentralizacija. Nepatogumas – puikus stimulas judėti. Miesteliai, kurių būtį praskiedžia miesto mentalitetas, yra galingas užtaisas. Apskritai manau, kad tarp miesto ir provincijos turi rastis ir gyvuoti kuo natūralesnė simbiozė. 

L. S.: Gyvename kurorte, kur kultūrinis veiksmas ir vyksmas, deja, iš esmės modeliuojami taip, kad tarnautų turistams. Esu minėjusi, kad žiemą Druskininkus ne šiaip sau vadiname „Fargo“ serialu. Tuštoka ne tik todėl, kad sumažėja turistų srautai, bet apskritai trūksta vietų bendraminčiams susirinkti. Ypač alternatyvių. Tokių paprasčiausiai nėra.

„Pirmas sezonas“ čia dar atrodė ganėtinai jaukus – dar nebuvome artimiau susipažinę su vietinės kultūros politikos subtilybėmis, o ir šiaip jautėmės pavargę nuo Vilniaus. Tačiau ilgainiui bet kur pradedi ieškoti savo genties. Žiūrėdami „antrąjį sezoną“ jau pajutome, kad gyvename visai kitame pasaulyje. Apie jį pasakodami draugams iš didžiųjų miestų dažnai sulaukiame nuostabos. Žmonės netiki, kad toli gražu ne kiekviena kūrybinė, net profesionalaus meno, iniciatyva čia palaikoma, net priešingai – kartais tenka nusiteikti ilgai kelionei. 

Nemanau, kad miestietiškas mentalitetas gali sunaikinti autentiką. Priešingai – turistams pataikaujantis kurortas su masiniais renginiais, lazeriais ir Jono Basanavičiaus gatvę Palangoje primenančia Vilniaus alėja tarsi bando atkartoti didmiesčio ritmą, tad autentika kaip tik lieka nuošalėje. Kičas irgi gali būti savotiškai žavus, tačiau ne tada, kai pradeda dominuoti. Su bendraminčiais įkūrę nepriklausomą kultūros erdvę „Lelija“, pirmiausia galvojome apie vietos bendruomenę ir kultūrą, kuri paįvairintų miesto gyvenimą, įpūstų daugiau alternatyvos, žaismės, fluxus nutikimų ir supažindintų su kameriniu, nebūtinai finansiškai atsiperkančiu, bet ne mažiau vertingu menu. 

 

Lina Simutytė ir Nerijus Cibulskas. Manto Balakausko nuotr.

 

Druskininkai – labiau poezija ar proza?

N. C.: Poezija. Čia man viskas nuo jos prasidėjo. Poetinis Druskininkų ruduo yra keliolika metų besitęsianti ir vis pasipildanti poetinė metafora. 

L. S.: Vis dėlto poezija. Ir ne vien dėl PDR festivalio. Šis miestas poetiškas savo fragmentiškumu, kontrastinga nuotaika, prabėgom užfiksuotomis siužeto nuotrupomis. Čia kasdienybė, ypač ne sezono metu, atrodo siurreali. Miestui ištuštėjus atsiveria visai kitas jo veidas. Tada Druskininkai primena švedų poeziją, galbūt Bruno Öijerį. Imi pastebėti detales, kurios prasidėjus vasaros šurmuliui praslysta pro akis. Druskininkų lyrika iš pirmo žvilgsnio klaidingai gali pasirodyti naiviai romantiška: nuolat grojantis ir šviečiantis fontanas, mugės su gausybe neoninių žaislų, lošimo automatai, kuriuose gali išlošti pusmetrinį pliušinį pokemoną ar meškiną. Tačiau išties tai daug melancholijos, absurdo, net vienatvės talpinantis eilėraštis. 

Ar gyvenamoji aplinka turi įtakos jūsų rašymo įpročiams? Kokie jie pastaruoju metu?

L. S.: Laikui bėgant suprantu, kad nė nežinau, kokie yra mano rašymo įpročiai. Ir apskritai, jei rašymas būtų įprotis, ko gero, daryčiau tai kasdien, kaip kasdien valausi dantis ar išeinu pasivaikščioti. Šiandien rašymas man nebėra nei būtinybė, nei kasdienė praktika, be kurios anksčiau savęs nebūčiau įsivaizdavusi. Tačiau „Raudonąjį albumą“ pabaigiau jau gyvendama čia, Druskininkuose, tad pastebėjau, kad mažesniame mieste, kur natūraliai mažiau triukšmingų „pagundų“, susikaupti lengviau. Gal todėl aplinka iš tiesų turi įtakos ne tik tam, kiek rašau, bet ir kaip jaučiuosi rašydama. Kūryba anksčiau man priminė savotišką ėjimą į save. Dabar labiau norisi eiti į žmones ir su jais kurti tiesioginį ryšį.

N. C.: Gyvenamoji aplinka visuomet natūraliai formuoja rašymo įpročius, nors manieji, kad ir kur gyvenčiau, visada buvo daugmaž vienodi. Pagrindiniai komponentai – rami vieta ir ramus laikas. Pastaruoju metu norėčiau, kad abiejų būtų šiek tiek daugiau.

Lina, neseniai tapai kultūros žurnalo „Dainava“ vyr. redaktore. Kokia tavo vizija?

L. S.: Tikiu, kad „Dainava“ turi daug potencialo, nors viziją šiuo metu apkartina padoraus finansavimo kultūrinei žiniasklaidai stygius. „Dainava“ yra 25-erius metus leidžiamas dzūkų kultūros žurnalas, per tiek laiko spėjęs suburti gal ir nedidelį, bet ištikimų skaitytojų ratą. Vis dėlto tą būrį man knieti šiek tiek praplėsti, ypač jaunesne skaitytojų auditorija, – atnaujinti žurnalo dizainą, pasirūpinti efektyvesnėmis sklaidos galimybėmis, daugiau kalbėti apie šiuolaikinį meną, kurio Dzūkijoje netrūksta, nors jis neretai lieka didmiesčių paribiuose. Vis dėlto tas paribys mane labiausiai ir domina.

Menų festivalis „Aritmija“ Merkinėje, „Verpėjų“ iniciatyvos ir kaskart nustebinančios parodos Marcinkonių stoties galerijoje, Andrejaus Polukordo Kabeliuose sumeistrautas Pizos bokštas, Krokšlio kaime Eglės ir Roko Kašėtų kuriamas „Kultūros kluonas“ – tik maža dalis to, ką su žurnalo pagalba galima „išnešti į šviesą“. O kur dar kašikų pynimo būreliai, nebūtinai cenzūriniai pasakojimai apie „Meškos šiknon“ prasmegusias pirkias dzūkų tarme, vežimais iš vieno į kitą kaimą pervežtos bažnyčios su viduje netikėtai atrastais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvo vargonais, Vėlinių laužų ir raudų tradicijos, gotiškų raštų divonai, su juose įaustomis istorijomis... Magiškasis Dzūkijos realizmas – ne visai tinkamas terminas mano vizijai apibūdinti, Neodzūkija – turbūt kiek tikslesnis.

Nerijau, sakyčiau, esi gana produktyvus poetas.

N. C.: Džiugina, jei taip atrodo iš šalies. Pats tikrai nepavadinčiau savęs produktyviu. Laikui bėgant pastebiu, kad dažniau „užsirašinėju“ galvoje, o ne prisėdęs prie kompiuterio. Galbūt tai galima pavadinti savotišku produktyvumu, nes šis procesas vyksta kasdien.

Kalbėdamas apie paskutinę savo knygą, dažnai pasakoji istoriją apie bare sutiktą personažą. Ar Druskininkuose yra gyventojų-personažų, virš kurių sklando mito debesis ir be kurių miestelis prarastų dalį savęs? Kokie jie?

N. C.: Ten buvo šelmis Kepasa, bet mieste yra dar vienas personažas. Personažas-valdovas, kuris smarkiai apipintas įvairiausiais mitais ir legendomis. Kartais svarstau, ar ne jį turėjau omenyje, kai rašiau eilėraštį apie Karalių Šiaip Sau. 

L. S.: O aš nebeįsivaizduoju pasiplaukiojimų vandens parke be senolio-sveikuolio. Jis kaskart pasakoja tas pačias istorijas: kaip keliasi auštant ir gulasi temstant, apie pratimus, gerinančius kraujotaką, ir kūdras, kuriose plaukioja nuo pat ankstyvo pavasario. Neįsivaizduoju Druskininkų be kontroversiškojo mūsų kunigo – vieni sako, kad jo pastangomis žmonės vėl pradėjo lankytis bažnyčioje, kiti piktinasi, kad dvasininkas sau per daug leidžia: pavyzdžiui, dalijasi selfiais iš sporto salės su prierašais „tikėjimas taip pat yra raumuo“. Įdomus personažas yra Dainavos žynys-raganius, jis Ratnyčioje turi savo studiją, kurios sode pilna keistų skulptūrėlių – nuo sėkmę nešančių kiniškų kačių iki nukryžiuotojo ar Budos. Į žynį kreipiasi ne tik ieškantys gyvenimiškų patarimų ar sprendžiantys gilesnes karmines problemas, bet ir gitaras prašantys suderinti žmones, mat Dainavos raganius derina visas stygas. 

Ratnyčios parduotuvėlėje galima sutikti Bokalą ir Kaščėjų, o mūsų laiptinės herojė yra nenuspėjamos nuotaikos močiutė su visur ją sekiojančia kalyte Džina. „Senfortyje“ dirba dvynės barmenės, kurių niekada neatskiriu, o Raselę iš prie Alkos tvenkinio persikėlusios „Širdelės“ pažįsta visi. Pastovumas – turbūt tinkamas žodis nusakyti jausmui, kurį sukelia šie žmonės. Atrodo, jie čia visada buvo ir bus. Net kai Druskininkai keičiasi, šitie personažai išlieka. Jie kuria ne atvirukinį kurortą, o savotišką jo mitologiją: truputį juokingą ir keistą, bet visada artimą.

Ko jums čia labiausiai trūksta?

N. C.: Kultūrinio veiksmo, kuris nebūtų diktuojamas miesto valdžios. Vietos, kuri veiktų, kai užsidaro „Senfortis“. Geležinkelio.

L. S.: Kino teatro ir teatro! Kokybiškos literatūros renginių ne tik per PDR. Taip, trūksta ir barų, kavinių, veikiančių ne vien savaitgaliais ar sezono metu. Trūksta alternatyvų, išdaigų, spontaniškos kultūros, netikėtumų ir jausmo, kad miestą pirmiausia kuria jo žmonės. Taip pat norėtųsi daugiau dialogo su miesto valdžia: ne vertikalaus santykio, kai sprendimai tiesiog nuleidžiami iš viršaus, bet horizontalesnės kultūros politikos, pagrįstos pasitikėjimu, bendruomenės įtraukimu ir įsiklausymu į jos poreikius.

Regis, Druskininkuose pastaruoju metu tikrai įsižiebė daug įdomaus vyksmo. Ar kultūros protestas čia turėjo kokios nors įtakos?

N. C.: Kultūros protestas buvo reikšminga kibirkštis. Paskui aplinkybės, kaip ir kiekvieno gaisro atveju, klostėsi tarsi savaime. Šiandien Druskininkuose galima fiksuoti tam tikrus pozityvius virpesius, ir tai, ką skleidžia alternatyviam mąstymui bei požiūrių įvairovei atvira „Lelija“, pamažu virsta labai gražiu reiškiniu.

L. S.: Kultūros protestui ir kultūros asamblėjai esame dėkingi už finansinę paramą, skirtą nepriklausomai kultūros erdvei „Lelija“. Turbūt galime teigti, kad jos ūglius į Druskininkų žemę pradėjome leisti dar rudenį, kai susibūrėme reaguodami į politinę situaciją Lietuvoje. Vėliau ėjome protestuoti – Druskininkų viešojoje bibliotekoje lankėsi Remigijus Žemaitaitis. Išgirdę, kad su protesto plakatais į pagrindinę salę būsime neįleidžiami, vis tiek pasistengėme į ją patekti. Manau, tai neblogai iliustruoja ir mūsų, regis, dar visai neseniai nepažįstamų žmonių, pastangą patekti ten, kur būtina kalbėti garsiai, prieštarauti nekompetencijai, neapykantą ir susipriešinimą įteisinančioms idėjoms. 

Nenorėjome apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Kaip tik priešingai – pajutome būtinybę veikti kartu ir kurti erdvę, kurioje žmonės galėtų laisvai reikšti poziciją, vieni kitus palaikyti. Būtent iš šio poreikio susiformavo „Lelija“. Iš pradžių tiesiog susitikdavome ir kalbėdavomės, dalijomės vienijančiu jausmu, kad Druskininkuose trūksta nepriklausomų erdvių, kur nebūtų bijoma reaguoti nei į politinę, nei į socialinę tikrovę. Vėliau atsirado daugiau žmonių, norinčių prisidėti savo darbu, idėjomis ir laiku. Kultūros asamblėjos palaikymas mums tapo tarsi ženklu, kad panašios iniciatyvos reikalingos ne tik didmiesčiuose, bet ir regione.

Kokia yra šio miesto kultūros bendruomenė?

L. S.: Kultūros bendruomenė yra įvairi, iniciatyvi, trokštanti pokyčių ir be galo kūrybinga. Pavyzdžiui, menotyrininkė Aušra Česnulevičienė Druskininkų vandens parko konferencijų salėje pristato kokybiškus filmus, dažnai pasikviečia ir kūrybinę komandą. Šiandien susitiksime su Aiste Žegulyte, žiūrėsime jos filmą „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Aušra išradingai rūpinasi renginių komunikacija – ne tik spausdina ir miesto erdvėse kabina plakatus ar apie kino seansą žmonėms praneša SMS’ais, bet visą savaitę vaikšto su portfeliu, ant kurio priklijuotas filmo plakatas. Štai taip žinią apie kino vakarą ji „išnešioja“ po visą miestą, ir salė prisipildo žiūrovų.

Labai jaučiasi ir tai, kad į Druskininkus iš didmiesčių atsikrausto jauni žmonės, nelaukiantys, kol kultūrinį gyvenimą kažkas sukurs už juos. Suprasdami, kad patys yra atsakingi už miestą, kuriame gyvena, jie kimba į darbus, ieško galimybių įvairovei sukurti. Netoli Druskininkų veikia rezidencija „Hütte Žiogeliai“, įsteigta tapytojos Birutės Lemke, mieste apsigyvena daiktų dizaineriai, atsiranda tokios eksperimentinės ir nišinės iniciatyvos kaip „Mažų bangų radijas“, čia aktyvi vietinių dailininkų bendruomenė, turime didžėjų, folkloro kolektyvų, smalsaus jaunimo. 

Deja, tenka susipažinti ir su ilgamečiais, jau daug kuo spėjusiais nusivilti  druskininkiečiais. Tačiau jie kultūrą suvokia ne vien kaip laisvalaikio praleidimo būdą, bet kaip priemonę demokratiškai išsakyti savo nuomonę, kelti klausimus, nebūtinai su viskuo sutikti.

N. C.: Spėjau susipažinti su labai nedidele dalimi Druskininkų kultūros bendruomenės. Jai priklauso „nurauti“, fantastiški ir labai geranoriški žmonės, kurių nuoširdus užsidegimas ir sumanymai nenustoja stebinti. 

Miestą supa nuostabi gamta. Kur jūsų mėgstamos vietos? Gal turite išskirtinį pasivaikščiojimo maršrutą?

N. C.: Man gražus kiekvienas Druskininkų gabalėlis. Esu tingus vaikštinėtojas, tad ir maršrutams nesu išrankus. Dar čia ypatingai kvepia oras. Tirštai, sakingai. Net trumpam išėjus į kiemą, nešant šiukšles iki konteinerio, apsupa toks nepakartojamas gaivos pojūtis, jog mintyse neretai padėkoju sau, kad atsisveikinau su Vilniumi.

L. S.: Klausimas, kurį visai mielai praleisčiau. Mėgstamas vietas man kartais norisi savintis ir neatskleisti jų koordinačių. Tačiau žinau, kad kiekvienas tose erdvėse jausis skirtingai, nes svarbiausias elementas yra emocinis ryšys su vieta. Taigi. Mano mėgstamiausias maršrutas prasideda dar Ratnyčioje, kur praleidau visas gyvenimo vasaras. Ten stovi senelių, o dabar – mano tėvų namas. Išeini pro vartelius ir droži tiesiai į mišką, kurį pasieki vos per minutę. Miške, regis, visai amžinybei nuo vietinių vaikščiojimo įsispaudusiais takeliais, raudonuojančiais nuo žemuogių, pasieki „senąjį kelią“, kerti jį ir išvysti garažus. Eini toliau, kol pamatai kalną, vaikystėje priminusį aukštą skardį. Nuo jo atsiveria Ratnyčėlės upelis. Leidiesi nuo tos kalvos kol pasieki pievą, o tada – siaurą takelį palei upę. Sekdamas jos vaga prieini medinį tiltelį, žmonės šalia jo maudosi. 

Eini toliau – dar vienas, o tada – ir kitas tiltelis. Iš visų pusių – miškas, aukštos senos pušys, net žiemą kvepiančios vasara. Tuo takeliu eidamas pasieki Alkos tvenkinį, šalia jo dabar veikia kavinė „Raselės Širdelė“. Interjeras ten, beje, ne mažiau įspūdingas nei maisto porcijos. Jokioje kitoje kavinėje neteko aptikti pačiame centre „augančios“ pušies. 

Nuo kavinės eidamas jau asfaltuotais šaligatviais, pasieki Karolio Dineikos parką: nors čia šniokščiančios kaskados ir ištrupėję laipteliai man labiau patiko prieš renovaciją, gražu ir dabar. Nuo parko iki miesto centro su Druskonio ežeru ir šalia stūksančiomis kapinėmis – kelios minutės. O tada atsiveria Vilniaus alėja: muzikinis fontanas, madingi restoranai, kavinės, kioskeliai, batutai ir visi kiti turistiniai atributai. Maršruto pabaigą pažymi „Senfortyje“. Pasiimi alaus ir prisėdi lauke priešais žiedinę sankryžą. Kitoje gatvės pusėje ryškiai mėlynuoja cerkvė, o po spalvotais baro skėčiais jauku net pliaupiant lietui. Į kitą mėgstamą maršrutą įtraukčiau „Girios aidą“, bet šiam kartui pakaks ir vieno.

Dėl kokių dalykų nesutinkate kalbėdami apie literatūrą?

N. C.: Lina sako, kad turėčiau skaityti daugiau lietuvių autorių prozos. Visada dėl to ginčijuosi.

L. S.: Nesutinku, kad lietuvių proza yra neįdomi ar nelygiavertė verstinei literatūrai, bet, deja, pati kaip tik esu lietuvė, rašanti prozą. Gal vertėtų įsižeisti? Žinoma, juokauju, dažniausiai mūsų nuomonės apie literatūrą sutampa.

Kaip vienu sakiniu apibrėžtumėte vienas kito kūrybą?

L. S.: Nerijaus poezija yra nerimastinga, melancholiška, keistai graži ir įprastą tikrovę tarsi dvipusę striukę išverčianti į išvirkščią, plėšrūno kailio raštais išmuštą pusę.

N. C.: Linos kūryba yra degustacinė vakarienė: pasisotini, nepersivalgai, nori dar.