Neringai Dangvydei (1975 04 06–2020 03 21) atminti

 

Su Neringa Vilniaus senamiesčio graikų restorane 2004 m. Nuotrauka iš K. Baublio asmeninio archyvo

 

2020 m. kovo 21 d. Lietuvos kultūros pasaulis neteko Neringos Dangvydės Macatės. Gaila, kai žmonės išeina per anksti. Lietuvių literatūroje Neringa buvo išskirtinė, itin daugiabriaunė asmenybė, nebijojusi gyventi ir mąstyti pagal savo širdies įstatymus. Ypatingas, vien jai būdingas kūrybiškumas, žaidybiškumas ženklino ne tik meninius tekstus, bet ir kasdienybę, kuri Neringai buvo nutrūktgalviškiausių avantiūrų erdvėlaikis. Neringos interesų sritis itin plati: vaikų literatūra, fantastika, poezija, proza, eseistika, knygų iliustravimas ir redagavimas, vertimai iš prancūzų kalbos, literatūros teorija ir kritika, psichoanalizė, astronomija, feminizmas, LGBTQ ir ap­skritai – žmogaus – teisės.

Kadangi mano santykis su Neringa buvo ne tik profesinis, bet ir asmeninis (artimai bendravome 18 metų), apie jos gyvenimą ir kūrybą leisiu sau rašyti iš pažinojusio žmogaus perspektyvos. Mudu daug diskutuodavom apie įvairius poetus ir prozininkus, skaitėm vienas kito eilėraščius, žinojom vienas kito skonį.

Į gyvenimą Neringa žvelgė stojiškai, be baimės ir vien su jai būdinga švelnia, kiek paslaptinga šypsena, kuri man primindavo Džokondą. Dažnai Neringos teiraudavausi, ką slepia ši šypsena. Ji tik juokdavosi. Kūrybai Neringa buvo reikli, tačiau suprasdavo ir paskatindavo silpnesnįjį. Bet kokia pašaipa jai buvo svetima. Domėjosi kuriančiųjų asmenybėmis, jų dvasiniu pasauliu, patirtimis; pačia bendriausia prasme Neringą domino kūrybos psichologija.

Literatūrinėje spaudoje daugiausia aptarinėti du Neringos kūriniai, skirti vaikams – nepelnytai uždrausta pasakų knyga „Gintarinė širdis“ ir apysaka „Vaikas su žvaigžde kaktoje“. Ne mažiau svarbus ir Mikalauskienės pavarde pasirašytas (šitaip pasirašinėdavo kritinius tekstus) atsivėrimo tekstas „Aš esu lesbietė, kolegos, ir tuo didžiuojuosi!“ („Literatūra ir menas“, 2012-12-14, Nr. 3406), tapęs kone lietuviškosios LGBT bendruomenės manifestu, paskatinusiu drąsiai kalbėti ir kovoti už teisę mylėti. Tačiau čia norėčiau apžvelgti tuos tekstus, apie kuriuos kalbėta (jei kalbėta?) mažiausiai – suaugusiems skirtą smulkiąją prozą ir eilėraščius.

Smulkiosios prozos aptarimą pradėsiu nuo kiek netikėtos minties. Neringai patikdavo vedžioti skaitytoją už nosies. Gal tai ir slėpė jos mįslinga šypsena? Nežinau, ar pyktelėtų, jei išduočiau vieną jos paslapčių: apsakymus suaugusiesiems, spausdintus kultūrinėje spaudoje ir niekada neįgijusius knygos pavidalo, ji pasirašinėdavo Nerijaus Meškausko – savotiško antrininko – slapyvardžiu. Niekas net neįtarė, kad tikroji apsakymų autorė – Neringa Dangvydė. Vis dėlto iš slapyvardžio struktūros nesunku atsekti tikrąją tapatybę: Nerijus – vyriška moteriško vardo Neringa forma, o pavardė nurodo į Neringos mergautinę pavardę – Meškauskaitė.

N. Meškausko prozai būdingas itin sodrus, daugia­lypis, labirintą ar rizomą primenantis pasakojimas su gausiomis intertekstinėmis nuorodomis, paklaidinančiomis skaitytoją veidrodinių atspindžių galerijoje. Literatūros teorijos klausimai (personažo ir autoriaus santykis, pasakojimo atsiradimo genezė) glaudžiai susieti su numanoma (eliptine) siužetine linija. Plėtojama realybės ir fikcijos neatskiriamumo problema kiek primena veidrodžių ir labirintų erdvėje paklaidinantį Jorgę Luisą Borgesą: realybė virsta fikcija, o fikcija realybe, jos persidengia, kurdamos erdvėlaikį tarp tikrovės ir sukurto pasaulėvaizdžio, tarp autoriaus ir jo personažo.

Nors Neringa filosofijos studijas iškeitė į literatūros – jos tikrąjį pašaukimą, – tačiau nuodugnus įsiskaitymas į filosofinius tekstus ar netiesioginis filosofinių kontekstų persidengimas su literatūrine tikrove buvo neatsiejama Nerijaus kūrybinio ir Neringos kritinio palikimo dalis. Nuolatinės nuorodos į Jacques’o Derrida dekonstrukciją ar Jacques’o Lacano psichoanalizę būdingos daugeliui N. Meškausko apsakymų – dekonstrukcijos principais grįsta pati tekstų struktūra. Pavyzdžiu novelių diptikas „Nulinio laipsnio metamorfozė prieš aušrą“ / „Suprasti negalima versti“ („Literatūra ir menas“, 2007-09-14, Nr. 3156), kuriame iš Lewiso Carrollio knygos puslapių atkeliavusi Alisa išdrįsta tapti gyvu žmogumi, tačiau galų gale susivokia esanti tik kruvina pasakotojo kaukė. O novelių diptike „Tavo yra labirintai“ / „Fontanų architektai“ („Literatūra ir menas“, 2008-05-30, Nr. 3192) tekstai pradedami M. Heideggerio ir I. Kanto citatomis.

Meniškiausiais apsakymais laikyčiau „Pavogtą veidą“ („Literatūra ir menas“, 2012-01-27, Nr. 3364) ir „Sodininką“ („Literatūra ir menas“, 2007-06-29, Nr. 3149). Abu grįsti realiai egzistavusių istorinių asmenybių biografijomis – vokiečių keliautojo ir rašytojo Georgo Forsterio (1754–1794) ir mokslinės sodininkystės pradininko Lietuvoje Juozapo Strumilos (1774–1847). Rašant reali biografija ima trūkinėti, kol galiausiai virsta fikcija. Istorinės detalės tėra atspirties taškas vaizduotės kupinam pasakojimui. „Pavogtas veidas“ reflektuoja personažo priešinimąsi autoriaus savivalei, o apsakyme „Sodininkas“ plėtojamas santykis tarp rašymo ir sapno.

Neringa turėjo nuomonę ir apie literatūros klasiką, ir apie šiuolaikinius autorius. Kartą, diskutuojant apie Jamesą Joyce’ą, „Ulisą“ pavadino efektyviausia kankinimo literatūra forma. Šypsojausi: nuo J. Joyce’o kūrybos neatskiriami intertekstiniai rebusai būdingi ir jos antrininkui N. Meškauskui. O minėtame apsakyme „Nulinio laipsnio metamorfozė prieš aušrą“ yra net konkreti nuoroda į vieną iš „Uliso“ personažų – Stiveną Dedalą.

Kai teiraudavausi, ką dabar veikia N. Meškauskas, Neringa, šyptelėjusi ta Džokondos šypsena, atsakydavo: „Rodos, jis šiuo metu vienoje Paryžiaus gėlių parduotuvėje dirba.“ – „Matai, kaip! Nežinojau, kad jis emigravo... – stebėdavausi ir vis neatlyždavau: – O ar jis rašo ką nors?“ – „Velniai žino“, – atsakydavo.

Smulkiosios prozos aptarimą baigsiu ištrauka iš apsakymo „Pavogtas veidas“: „Mylėti man visų pirma reiškia būti atsakingai už žmogų, kuriam skirti mano sap­nai.“ Tokia buvo Neringos laikysena ir realiame gyvenime – neišsižadėti savęs, neapgaudinėti, mylėti pasaulį ir Kitą visa širdimi.

Gaila, bet Neringa nespėjo išleisti savo poezijos knygos. Itin subtilūs vėlyvieji tekstai, rašyti jau ligoninėje ir pub­likuoti feisbuke. Jie pasižymi kone mistiniu grožiu, žmogiškosios būties tragizmo ir išminties, stebuklinių pasakų atšvaitų ir realybės derme. Sunkiai nusakomą gelmės perspektyvą kuria niuansuotos jausenos ir tik Dangvydei būdinga fantazija. Kultūrinėje periodikoje spausdinti eilėraščiai leidžia įvardyti keletą svarbiausių tematinių-stilistinių gairių. Seserystės ir / ar mylimosios tematiką plėtojantys eilėraščiai dažnai nurodo į antikinę mitologiją, persidengiančią su stebuklinių pasakų detalėmis. Vienas šią kryptį geriausiai reprezentuojančių tekstų – „Mito perrašymai Euridikei“ („Literatūra ir menas“, 2014-06-20, Nr. 3479), kuriame subjektas (tiksliau – sub­jektė) kalba iš bebaimės Orfėjos, ieškančios savo Euridikės, perspektyvos.

Kitai tematinei-stilistinei krypčiai atstovauja klasikinės formos (rimuoti) eilėraščiai, kuriuose kūrybos, kaip tam tikro individo būvio, apmąstymai siejami su laiko kaita bei žmogiškųjų ryšių trapumu. Vienas reprezentatyviausių tekstų galėtų būti „Žingsnis po žingsnio išblunka“ („Literatūra ir menas“, 2017-10-13, Nr. 3633), PDR Vieno anoniminio eilėraščio konkurse laimėjęs pirmąją vietą. Eilėraštyje gausu tipiškų Dangvydės poezijai ženklų: augalinių motyvų (minimos žiedadulkės, lelijos, jazmino žiedlapiai), subtilaus juslingumo, perteikiamo „žingsnių glamonėm“, „lūpų ugnim“.

Baigdamas tekstą išsakysiu ir asmeniškesnę mintį. Didžiausias Neringos nuopelnas, kurį ji suteikė man, kaip žmogui ir kaip kūrėjui, – suvokimas, kas iš tiesų yra Dievas, dieviškumas. Tai supratau jos laidotuvių dieną prisimindamas ir iš naujo apmąstydamas mudviejų draugystę. Viskas labai paprasta: Dievas yra meilė, kurios kibirkštį kiekvienas nešiojamės savyje ir kurią Neringa dovanojo man.

Neringa Dangvydė. „Mito perrašymai Euridikei“ ČIA