Lygiai prieš dešimtmetį, 2014-aisiais, kai „komiksas“ dar nebuvo žodžiu, galinčiu padėti atverti visokių leidybos rėmimo fondų duris ir kitas finansavimo skryneles, Gerda Jord kartu su Migle Anušauskaite bene pirmame didesniame lietuviškame komikse „10 litų“* apie S. Darių ir S. Girėną (pačios autorės tada dar nevadino jo nei grafiniu romanu, nei novele, nei kokiu vizualiu pasakojimu) pranašavo šio žanro Lietuvoje ateitį: „Kokie dabar geri laikai Lietuvoje, kai didžioji komiksų klestėjimo banga dar tik ima kilti. Kai Nacionalinėje dailės galerijoje dar nevyksta diskusijos „Komiksai kaip visuotinis reiškinys: vis dar menas ar tik rutina?“; (...) kai negimęs posakis: „Visų komiksų per gyvenime neperskaitysi“; kai vaikai užaugę nesvajoja tapti komiksų kūrėjais; (...) kai makulatūros šiukšlynuose nedūli stirtos prastų grafinių novelių; (...) kokie dabar geri laikai, kai (...) pačių lietuviškų komiksų irgi yra vos keli. O po daugybės metų apie netrukus praūšiantį Aukso amžių kalbės menotyrininkai, idealizuos klasikai, sakydami, jog XXI a. pradžioje pagaliau į Lietuvą iš Vakarų atsirito komiksų banga ir vienas po kito ėmė reikštis negirdėti autoriai, rastis komiksus propaguojančios iniciatyvos. (...) Ir komiksai tada dar buvo komiksai – nauji, visiems įdomūs, originalūs, išlaikantys savo tikrąją grynąją formą“ (p. 11).

 

Gerda Jord. „Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“

 

Tačiau viena buvo iš(si)pranašauti ir tikėti, kad proveržis įvyks. Bet tas knygas kas nors turėjo sukurti. Dabar turbūt jau galima sakyti – sukūrė (parašė, nupiešė). Renku, dedu savo kolekcijon visus per šį dešimtmetį išleistus grafinius romanus ir klausimas, ar jau čia tas aukso amžius, lieka kyboti ore. Ar skaitytojai šių knygų dar neatrado, ar jau persisotino? Ar šios knygos vaikams, ar grafinius romanus nuo jų stalo gali nugvelbti ir suaugusieji? Ar komiksų banga dar tik kyla, ar tai jau kulminacija? Pagaliau ar jau laikas rengti konferenciją Nacionalinėje galerijoje?
Kad ir kaip ten būtų, apie komiksus, arba, tiksliau, grafinius romanus, kalbėti reikia, ir kalbos yra daug. (Žinoma, visa tai su sąlyga, kad neįsijungs niekur nevedanti asociacinė grandinė: komiksai lygu paveikslėliai lygu mažai teksto lygu nieko rimta lygu nieko įdomaus lygu gal palikim tai negausiems vaikų literatūros specialistams.)
Per dešimtmetį Lietuvoje pasirodė labai įvairių grafinių romanų: tiek originalių, tiek ir verstinių, tiek spaudžiančių ašarą, tiek nuotykingų, tokių, kurių įdomi, sudėtinga struktūra labai nutolusi nuo tradicinės „comic strip“ (komikso eilutės), ir tokių, kur komikso elementai tik kuklūs intarpai tradicinėje prozos knygoje. Nespalvotų ir gausiai paspalvintų. Visiškai prastų ir puikių. Nominuotų Metų knygos rinkimuose ir ne. Kaip susigaudyti knygų gausybėje?

 

Miglė Anušauskaitė. „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“

Jei įsivaizduojama konferencija apie grafinį romaną Lietuvoje iš tikrųjų įvyktų, ją, matyt, turėtų pradėti minėtos citatos autorė G. Jord kartu su M. Anušauskaite. Manau, abi šio žanro Lietuvoje pradininkės turėtų ką papasakoti apie tą dešimtmetį po debiuto, kurį kiekviena papildė savo ryškiais darbais: G. Jord knygomis „Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“ (2016) ir „Daugiabutis“ (2019). O M. Anušauskaitė dirbdama pati viena išleido grafinius romanus „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (2017) ir „Kas išsigando Šliūpo?“ (2021) bei kartu su Jurga Vile „Meko sodą“ (2023).
Vertėtų į konferenciją pakviesti ir Liną Itagaki, kurios keturios knygos, sukurtos kartu su skirtingais teksto autoriais (J. Vile, Mariumi Marcinkevičiumi, Rasa Grybaite ir Vytene Muschick) ir tapusios neabejotinai svarbiu pastarojo dešimtmečio kultūriniu reiškiniu, iškėlė ją į grafinio romano lyderes.
Kūrybinį kelią pradėjęs nuo gan sudėtingo proceso – Justino Žilinsko „Mano Vilnius mano“ adaptavimo į komiksą (arba „grafinį miesto metraštį“, kaip teigia patys autoriai) „Atgal į Vilnių“ (2020), – Povilas Vincentas Jankūnas galėtų papasakoti, kuo vieno miesto mito virsmas į grafinį pasakojimą, dirbant su J. Žilinsku, skyrėsi nuo darbo su Rimantu Kmita, iliustruojant „Keliuonę“ (2023). Galbūt jis galėtų pasidalinti mintimis apie grafinio romano scenarijaus ypatumus ir kaip atrodė techninis procesas.
Verta pastebėti ir kitus kūrėjus: Akvilę Magicdust („Bitės. Išskirtinės merginų roko grupės istorija“, 2021), Moniką Vaicenavičienę („Gatvių susitikimai“, teksto autorė Agnė Ulytė, 2020), Ūlą Šveikauskaitę, komiksiniais intarpais suteikusią ypatingumo J. Žilinsko knygai „Bėgliai: jūrų keliais į Ameriką“ (2022), neseniai grafinio romano srityje debiutavusį Mindaugą Lukošaitį, iliustravusį Gintaro Grajausko parašytą „Jūros druską ant lūpų“ (2023).

 

Akvilė Magicdust. „Bitės. Išskirtinės merginų roko grupės istorija“

O kur dar lietuviškai išleisti kokybiški užsienio autorių leidiniai: grafinio romano pradininkai Arto Spiegelmano „Maus: išgyvenusiojo pasakojimas“ bei Marjane Satrapi „Persepolis“, ieškantys kitokio stiliaus ir nevengiantys leistis į eksperimentus, Noros Krug „Heimat: vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“, Gipi’o „vienaistorija“, Joono Sildre’s „Tarp dviejų garsų: grafinis romanas apie kompozitorių Arvo Pärtą“, Yuvalio Noah Harari’o dvi knygos: „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ bei „Sapiens: žmonijos gimimas“ ir kt.
Esant tokiai gausai jau beveik nereikia ir įrodinėti, kad grafinis romanas – dėmesio ir pagarbos vertas žanras, kuriuo jau domisi ir menotyrininkai. Tai tarsi patvirtina ir didelė knygų apimtis, kokybiška spauda, dažniausiai kieti viršeliai, nemaža stilistinė įvairovė ir t. t. Skaitytojas turi nemenką pasirinkimą: ar jam artimesnės klasikinio komikso formato knygos (M. Anušauskaitės ir G. Jord kūriniai), o gal tokios, kur subtiliai įvedama keletas spalvų (A. Magicdust „Bitės“) arba spalvinis tonas derinamas prie knygos temos (žydri atspalviai L. Itagaki knygoje apie ichtiologę „Prieš srovę: Sabiha – žuvų draugė“).
O gal jam patiks tokios, kur komikso elementai derinami su koliažu (N, Krug „Heimat: vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“) arba teksto nelieka ar lieka tiek subtiliai mažai, kad kai kurie knygų puslapiai jau tarsi pereina iš komiksų į bežodes knygas (Gipi „vienaistorija“, J. Sildre „Tarp dviejų garsų: grafinis romanas apie kompozitorių Arvo Pärtą“, finalinės M. Marcinkevičiaus ir L. Itagaki „Mergaitė su šautuvu“ scenos). Taip pat galima stebėti, kaip kinta teksto išdėstymas, kaip žaidžiama komiksiniais burbulais, ir sužinoti, kokių iššūkių gali iškelti šis iš principo labai lengvai skaitomas teksto formatas.

 

Justinas Žilinskas, Ūla Šveikauskaitė. „Bėgliai: jūrų keliais į Ameriką“

Šis dešimtmetis parodė, kad grafinis romanas – labai parankus formatas istorijai (teko net aptikti terminą „istorinių komiksų žanras“), ypač konkretaus žmogaus biografijai vaizdžiai bei išsamiai papasakoti. Tai rodo kaip iš gausybės rago pasipylę vizualūs pasakojimai apie A. J. Greimą (M. Anušauskaitė), Teofilių Matulionį (Ona Kvašytė), Vincą Grybą (Rasa Grybaitė ir L. Itagaki), Vydūną bei Vaižgantą (Lina Mickutė, Birutė Bikelytė), S. Darių ir S. Girėną, Joną Meką (J. Vilė, M. Anušauskaitė), Joną Šliūpą (M. Anušauskaitė), estų kompozitorių A. Pärtą (J. Sildre’s „Tarp dviejų garsų“). Žinoma, kiekvienu iš minimų atvejų apimtis, pasakojimo kalba, būdas, adresatas, knygos kokybė, atidumas asmeniui ir laikotarpiui skiriasi. Labai dažnai autoriai siekia su garsių žmonių gyvenimu supažindinti jaunesnius skaitytojus, tuomet ir pasakojimo būdas gal kiek paprastesnis (knygos apie T. Matulionį, V. Grybą, Sabihą Kasimati). Kiek vyresniems skaitytojams skirti komiksai gan netikėtai gali atlikti šviečiamąją, pedagoginę, o gal net neįkyriai patriotinę funkciją (grafiniai romanai apie J. Meką, A. J. Greimą, Vydūną, Vaižgantą ir kt.).
Net kai nesikoncetruojama ties vienu konkrečiu istoriniu personažu, galima susipažinti su konkrečiais istoriniais įvykiais, pvz., knyga „Jūros druska ant lūpų“ – tai pasakojimas apie 1923 m. sausį įvykusį Klaipėdos šturmą.
Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad nemažos apimties grafiniai romanai yra puiki galimybė ne tik papasakoti skaitytojui istoriją, bet ir vaizdais (vizualiai) pristatyti epochą, atkeliaujančią su kuriuo nors realiai egzistavusiu „personažu“ (pvz., nemažai lietuviškų grafinių romanų turi vienaip ar kitaip įkomponuotą sovietmetį kaip laikotarpį). „Paprastoje“ knygoje skaitytojas gauna tik daugiau ar mažiau įdomią istoriją, o štai grafiniame romane kažkurį istorinį tarpsnį jis turi galimybę pamatyti kone tiesiogine to žodžio prasme: nuo veikėjų drabužių detalių iki bendresnių vaizdų. Pvz., XX a. pradžios Paryžius, Varšuva ir t. t. L. Itagaki ir R. Grybaitės „Grybo aukse“, sovietinių laikų Vilnius A. Magicdust knygoje apie merginų roko grupę „Bitės. Išskirtinės merginų roko grupės istorija“.
Net konkretaus žmogaus istorijos nepasakojantis grafinis romanas geba perteikti sovietmečio nykumą, daugiabučio abstrakčią, bet suniveliuotą egzistenciją (G. Jord knyga „Daugiabutis“). Žinoma, tai didelio atsakingumo reikalaujanti užduotis – norint parodyti viską kuo autentiškiau, tiksliau, kuriama knyga gali pareikalauti nemažai laiko parengiamosioms istorinėms laikotarpio studijoms (pvz., L. Itagaki darbas iliustruojant „Grybo auksą“ ar „Mergaitę su šautuvu“). Tačiau klaidos čia taip pat aiškiau pastebimos – pasitaikė keletas knygų, kuriose akis akivaizdžiai badė kad ir smulkūs, bet akivaizdūs istoriniai netikslumai.

 

Lina Itagaki, Marius Marcinkevičius. „Mergaitė su šautuvu“

Nors grafinis romanas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kartais traktuojamas kaip nerimtas, pramoginis reiškinys, jis nepamainomas gvildenant rimtas temas. Jas užduoda sudėtingi grafiniame romane aprašomų asmenybių gyvenimai. Tikrai būtina paminėti L. Itagaki ir kartu su ja dirbusių rašytojų M. Marcinkevičiaus, J. Vilės, R. Grybaitės ir V. Muschick keturias knygas, kuriose atsiskleidžia sudėtingi likimai, išsiskyrimai ir netektys, tremties baisumai, karas ir mirtis. Net diktatūra Albanijoje (knyga „Prieš srovę: Sabiha – žuvų draugė“). Nėra nieko, ko autoriai negalėtų ar neišdrįstų papasakoti pirmiausiai vaikui, o tada ir kartu su juo (ar atskirai) skaitančiam bet kokio amžiaus skaitytojui. Holokaustas dar į lietuviškąjį grafinį romaną neįžengė, bet skaitytojams galima pasiūlyti A.Spiegelmano „Maus“, o dabartinio karo fone labai tinkama pasirodys vokiečių rašytojos N. Krug „Heimat: vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“ bei Gipi’o knyga „vienaistorija“.

 

Monika Vaicenavičiūtė, Agnė Ulytė. „Gatvių susitikimai“

Kartais atrodo baugu, kad sunkiosios temos iš grafinio romano visiškai išstūmė pirminį lengvumą, smagumą. Tačiau galima pastebėti, kad net ir tose knygose, kuriose viršų ima negandos (tremtis, mirtis, okupacija), neišsiverčiama be šmaikštesnių, žaismingesnių subtilių intarpų, pvz. L. Itagaki iliustruotos knygos. Nevengiama pokštauti, žaisti ir grafiniuose romanuose, kurie turi daugiau pažintinės knygos prado, pvz., R. Kmitos ir P. V. Jankūno „Keliuonė: įmink Šiaulius“, G. Jord knygoje „Daugiabutis“ juodasis humoras atgaivina miegamųjų rajonų vietos dvasią ir padeda naujai pažvelgti į daugiabučių istoriją, mitologiją, sovietinės architektūros stagnaciją bei kismą laike. M. Vaicenavičienės, A. Ulytės knygos „Gatvių susitikimai“ užuomazgos buvo autorių tinklaraštis internete, kurio pagrindinė idėja – kas būtų, jei susitiktų istorinės asmenybės ar reiškiniai taip, kaip susikerta jų vardais pavadintos Vilniaus gatvės. Trumpi vieno langelio komiksai – tarsi kadrai, pateikiantys įsivaizduojamų gatvės pokalbių nuotrupas. Kartais atspirtimi tampa veikėjų biografijos, kūryba, kartais – netikėti lingvistiniai sutapimai, kartais – šiandieninės tų gatvių aktualijos. Žaisminga ir smagi knyga – gimusi iš atsitiktinumo, bet turinti gilų pažintinį pradą.
Bet kurgi, paklausite, grafinių romanų tekstuose tos užsienyje dabar populiarios temos: rasizmas, klimato kaita, imigrantai ir emigrantai, LGBTQ+ reikalai, socialinė atskirtis?.. Taip, šį žingsnį kam nors dar reikės žengti.
Nepaisant grafinio romano sėkmingo žygio į skaitytojų lentynas ir jo reputacijos bei perspektyvų, jį lydi keletas baubų. Vienas jų: kas vis dėlto yra šių knygų adresatas? Grafinis romanas turi komikso prakeiksmą, kurį atneša specifinis maketavimas ir tekstai burbuluose. Todėl kartais kai kam vis kyla klausimų, kam to „išsidirbinėjimo“, jeigu apie daugelį dalykų galim patys perskaityti ir vaikams pasiūlyti tiesiog „paprastas“, tradicines knygas.

 

Lina Itagaki, Rasa Grybaitė. „Grybo auksas“

 

Grafinis romanas ypač tinkamas edukacijai. Reikia nepamišti, kad jis gal padėti tiems, kam skaityti sunkiau. (Per vieną edukaciją paaiškėjo, kad klausos negalią turintiems paaugliams tokio tipo knygas gerokai lengviau suprasti nei tradicines.) Jis pritraukia ir padeda formuoti skaitymo įpročius tiems, kurie „nuobodžios“ (t. y. tradicinės knygos) niekada gal ir nebūtų paėmę į rankas.

Mokytojai padėkos atradę, tarkim, M. Marcinkevičiaus ir L. Itagaki „Mergaitę su šautuvu“: „Penktokai iš pradžių kiek skeptiškai pažiūrėjo, galvojo, kad bus nuobodi istorinė knyga, o išėjo sakydami, kad jau šiandien eis ieškoti knygos“ (citata iš mokytojos laiško). Jiems pritars muziejininkai bei visi kiti jaunųjų skaitytojų edukatoriai, ieškantys įdomesnių informacijos pateikimo formų ir jau įsikirtę, kad nesuskaldžius teksto, neįvilkus jo į patrauklų vizualų drabužį, neprikaišiojus teksto burbulų nelabai ką – ypač jauniesiems lankytojams – apie sudėtingą praeitį ar reiškinius papasakos.
Antras baubas – neaiškumas, vaikų tai ar suaugusių knygos. Atiduotų vaikams, bet tema per sunki; tema labai įdomi, skaitytų suaugęs, bet kaip tu laikysi rankoje tokią „nerimtą“, knygą, kurioje paveikslėlių daugiau nei teksto? (Provincijos bibliotekininkai, – sakau su visa pagarba kolegoms, – ir dabar dar kartais FB kur nors lepteli, kad šitos „nerimtos“ literatūros jau nepirks arba atiduos dailės skyriui – tesituri.)

 

Lina Itagaki, Marius Marcinkevičius, Vytenė Muschik. „Prieš srovę: Sabiha – žuvų draugė“

Kad ir kokių būtų problemų, grafinis romanas Lietuvoje skinasi kelią ir vis labiau pripažįstamas. Rašydama šį tekstą fone matau gėlėmis apipiltus pozuojančius Metų knygos rinkimų vaikų kategorijos laimėtojus L. Itagaki ir M. Marcinkevičių už knygą „Mergaitė su šautuvu“. Džiugu ne tiek dėl jų laimėjimo – ne pirmas kartas, kiek dėl to, kad vaikų kategorijoje iš penkių knygų buvo net 2 grafiniai romanai. O ir Metų knygos rinkimuose suaugusių kategorijoje pernai yra šmėkštelėjo M. Anušauskaitės „Kas išsigando Šliūpo?“ Neišsigando ir įtraukė.
Tačiau nemažiau smagu už apdovanojimus yra šio tipo knygų vertimai į kitas kalbas, pvz., pavyko suskaičiuoti, kad 2022 m. pabaigoje „Sibiro haiku“ jau buvo išversta į 13 kalbų (tarp kurių ir japonų). O tuomet pamečiau skaičių...

 

Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“

Daug dėmesio ir darbo į grafinio romano populiarinimą bei sklaidą įdėjo leidyklos „Aukso žuvys“ – absoliutūs lyderiai šio tipo knygų leidyboje, po truputį kylantis „Misteris Pinkmanas“, keletą dėmesio vertų knygų galima rasti „Kitų knygų“ repertuare. Tačiau jei knygas leidžia muziejai ar kiti smulkesni leidėjai, tuomet didelis iššūkis nepražiopsoti tokios knygos ir išvis rasti, kaip ją įsigyti. (Taip nutiko su G. Grajausko ir M. Lukošaičio „Jūros druska ant lūpų“, kurią išleido Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.)
Taigi, džiaugiantis šių autorių sėkme, darbštumu, besiformuojančiomis tendencijomis ir gausiu dešimt­mečio knygų derliumi, norom nenorom kirba mintis: kaip aptartiems autoriams eisis toliau? Ar neišsisems, neužsiciklins, nepavargs? Kokie nauji vardai ateis (jeigu ateis)? Iš kokios lauko, kokios srities ir kur link patrauks? O dabar yra laikas, leidžiantis pradėti tyrinėti. Bet dar, matyt, nesuteikiantis viso vaizdo, ant kurios bangos keteros esam.

* Komiksas „10 litų“ pirmą kartą išspausdintas „Literatūroje ir mene“ 2013 m., minint 80-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metines. Jį rasite čia.