Tarptautinės Vilniaus knygų mugės (vasario 20–23 d.) įspūdžiai

Penkioliktąją Knygų mugę iš anksto žadėta orientuoti į klasiką („Laiko patikrintos knygos"!), o šiemet, suprantama, svarbiausias klasikas mums – didysis jubiliatas Kristijonas Donelaitis, lietuviškojo hegzametro kūrėjas. Tad ir savo maršrutą brėžiausi pirmiausia programoje žymėdamasi donelaitiškus taškus, nors nuokrypių ir neišsižadėdama. O šis mūsų rimtuolis klasikas, šis viežlybumo būrus mokęs liuteronų kunigas į mano dėmesio lauką prišaukė kitus pasaulinio garso mūsiškius. (Juk kupanti renginių prog­rama, net ir visas keturias dienas sukiojantis polimorfiškoje Litexpo rūmų erdvėje, neišvengiamą darė ne tik pasirinkimą, bet ir – atmetimus, atsiribojimus, taip, tarkim, iš anksto sau prisakiau nė kojos nekelti į tą galinčią įsiurbti zoną –­ Kino salę).

*

Jau 2013-ųjų Vilniaus knygų mugėje buvo „repetuojamas" didysis Kristijono Donelaičio jubiliejus –­ tuokart ir Rolandas Kazlas paskaitė ištrauką, ir moksleiviški balsai bandė įveikt lietuviškąjį hegzametrą... Į šiemetę knygų šventę Donelaitis įžengė tikrąja to žodžio prasme „su triūbais" (nors šis renginys ne pradėjo, bet užbaigė pirmąją mugės dieną) – R. Kazlas erdvios salės scenon kilo pãskui pučiamųjų kvintetą „Dūduva", vorele žengiantį, savo blizgančiais instrumentais jau graudulingai virpinantį gausių klausytojų širdis. Taigi iškart suplazdeno teatro pažadas – ir jis buvo išpildytas: programa „Darbai ir dyvai". Poetinė-muzikinė pramonė tikrai nebuvo vien „Metų" ištraukų skaitymas, intarpuose pamuzikuojant. Kazlas surengė spektaklį, įtraukdamas, bent jau provokuodamas įsitraukti ir muzikantus, neretai kreipdamasis į juos, o ir šie, pavyzdžiui, „nusijuokdavo" savo instrumentu. Tiesa, mano skoniui, aktorius kartkartėmis perspausdavo (tarkim, visi tie lėkimai pažiaukčiojant „nusivemt" į užkulisius), bet jo meniniai kerai nuo pernykščių skaitymų akivaizdžiai sustiprėję, valingai išlaisvinti.

*

Ne vienas K. Donelaičiui skirtas renginys ataidėjo – visai prasmingai –­ iš jau kitose erdvėse vykusių prezentacijų. Štai parodos „Lietuviškas Homeras" pagrindą sudarė Vrublevskių bibliotekos parengta kilnojamoji pa­roda, prieš keletą savaičių pristatyta šios bibliotekos erdvėje. Šįkart ji papildyta keturiais Šarūno Leonavičiaus tapybos darbais – naujam „Metų" leidimui parengtų iliustracijų dalimi. Visi kiti šios serijos darbai dar tebekabėjo galerijoje „Meno niša", kur Leonavičiaus „Metai" pristatyti ankstėliau. Ir knygų mugėje įvyko susitikimas su grafiku, naujai interpretavusiu Donelaitį. Į platesnį „Metų" knyginio pavidalo kontekstą renginyje, moderuotame D. Zovienės, šį leidyklos „Artseria" leidinį įtraukė du kalbėtojai – dailėtyrininkė Jolita Liškevičienė ir tekstologas Mikas Vaicekauskas, kartu su Giedre Jankevičiūte neseniai išleidęs knygą „Visagalė tradicija", pristatančią Donelaičio kūrinių leidimus nuo 1818 metais L. Rėzos parengtų ir kartu su vertimu į vokiečių kalbą publikuotų „Metų", akcentuojančią 1940-ųjų leidinį su V. Jonyno iliustracijomis bei pokarinį su V. Jurkūno raižiniais. Abu pastarieji, gana panašios stilistikos, ir suformavo vaizdinį „Metų" kanoną, iš kurio dabar bandoma išsiveržti. Ir P. Repšys yra pasiūlęs savo vizijas „Metų" tema –­­ kol kas likusias tik grafikos lakštuose. J. Liškevičienė į Leonavičiaus iliustracijas pažvelgė būtent aptardama (ir pratęsdama) „Visagalėje tradicijoje" gvildentą Donelaičio „Metų" knyginį kanoną. Įdomus ir grynai faktografinis dailininko indėlio į šį leidimą aspektas: Š. Leonavičius „Metus" iliustruoja 20 darbų, iš kurių dvylika – tapybos (o iš jų keturi –­ didelio formato, per du puslapius), aštuoni – grafikos.

Šį prabangų, meno albumui prilygstantį leidinį norėjau turėti savo bibliotekoje (nors Knygų mugės esmė man tikrai nėra pirkimai)...

*

O šalia šio, spintoje saugotino leidinio įsigijau ir „darbinius", LLTI išleistus, Gyčio Vaškelio sudarytus „Metus" – jau be iliustracijų, kukliais viršeliais, bet su kompaktine plokštele. Tiesą sakant, ne dėl Rolando Kazlo įskaitytos poemos leidinį pasidėjau „po ranka", o dėl jo mokomojo pobūdžio: poema sukirčiuota, joje pabraukti akcentuotini skiemenys – parūpo pasitikrinti, kaip lietuviškasis hegzametras turi iš tiesų skambėti.

Gyčio Vaškelio indėlį į šiemetę donelaitianą norėčiau apkalbėti entuziastingais žodžiais – ypač jo iniciatyvą surengti visos poemos „Metai" skaitymus, į juos įtraukiant didžiulį būrį žmonių, savanorių, garsių vardų ir nežinomų veidų, jaunų ir pagyvenusių, kiekvienam iš jų paskiriant po nedidelį (sukirčiuotą) fragmentėlį. Kaip pasisakė LLTI leidyklos vadovas, jo ambicijas užgavo kadais patirtas kažkokio estų miestelio renginys –­­ ten žmonės keturiolika valandų skaitę „Kalevalą"... Juk „Metams" reiktų ne daugiau nei penkių valandų! Mažais fragmentėliais suskirsčius poemą, entuziastų skaitovų reikėjo kone 300, dar mugės išvakarėse, kaip paaiškėjo per spaudos konferenciją, jų trūko, bet organizatorius išsisuko kai kuriuos skaitovus pasitelkdamas porąkart, o galbūt kai ką ir asmeniškai prikalbinęs. Virtuvė juk mums nerūpi, mums svarbu pats vyksmas, o jis bent mane įtraukė labiau, nei buvau nusiteikusi. Ketinau kiek paklausiusi lėkt į kitus renginius, bet taip ir likau sėdėti iki pabaigos. Juk ne tik visą poemą gyvai smalsu išgirsti – ir emocinio užtaiso, psichologinių niuansų kupinu spektakliu galėjai vadinti tą margaspalvę dinamišką skaitymų estafetę. Renginį pasveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė, prisipažinusi pati nedrįstanti įsijungti tarp skaitovų, pasiryžusi tik porai pirmųjų eilučių. Bet valdžios atstovų, dviejų ministrų – Š. Biručio ir V. Andriukaičio – paklausyti turėjome progos. Tarp skaitovų būta žinomų kultūros žmonių – „Pavasario linksmybes" pradėjo Donelaičiui, ypač jo pasakėčioms, pastaraisiais metais daug dėmesio skyrusi Dalia Dilytė, scenon kilo ir aktorius Andrius Bialobžeskis, ir poetas Antanas A. Jonynas, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, ir kultūrologas Darius Kuolys, ir verslininkas Ignas Staškevičius, ir televizininkė Edita Mildažytė, ir –­ ne mažiau įtaigūs, kai kurie su ypatinga teatrine ekspresija donelaitišką buities, bendravimo ir kalbos vaizdumą perteikę moksleiviai, garbesnio amžiaus moterys ir vyrai. Į sodrią lietuvininkišką kalbą kartkartėmis įsiterpė verstiniai fragmentai –­ vokiškasis Rėzos, po to jau, matyt, šiandienos ispanų, graikų, lenkų...

Organizatoriai buvo neblogai pasirengę – scenoje atstu pastačius du (dukart po du) mikrofonus, neįsiterpė skaitovų keitimosi pauzės, estafetė buvo perimama iškart; ekrane regėjome ir skaitomus fragmentus, o jų numeracija padėjo orientuotis laukiantiesiems savo eilės. Kiekvienam skaitovui, jau atlikusiam savąją misiją, buvo įteikti LLTI išleistieji „Metai".

Neakcentuojant smulkių, kone neišvengiamų nesklandumų (vienas kitas fragmentėlis, regis, iškrito, skaitovui nepasirodžius ar suvėlinus), visgi norėčiau pasiguost, kad finalas bent man reikalą kiek pagadino.

Jau „Žiemos rūpesčiams" prasidėjus, užmačiau Evangelikų liuteronų vyskupą M. Sabutį salės pakraštėly šmėžuojantį, lapelį rankoj belaikantį –­ jau vaizdavausi, kaip bus prasminga, kad kunigo Donelaičio poemos pas­kutinius žodžius ištars jo šiandienos kolega... Tiek to, kad ši mano vizija neišsipildė – vyskupas paskaitė ankstėliau, tik – o tai jau kaptelėjo deguto lašeliu į kaupiną medaus statinę –­ skaitymus užbaigė... lenkiškas fragmentas. Ginkdie, tai ne antilenkiškos mano nuotaikos reiškias – nebūtų tikęs nei ispaniškas, nei graikiškas, nei dar koks vertimas (na, nebent Rėzos vokiškas turėtų pateisinimą). Klausantieji net likom nesupratę, jog tai pabaiga – ji neįvyko, nors organizatorius, užlipęs scenon, ištarė „Vasaros darbus" užbaigiantį „Gana".
Bet tai būta didingo sumanymo ir gražios šventės.

*

Mugėje pasistengiau susitikti dar su dviem mūsiškiais – šių, jau irgi kone fikcinių pavidalų spalvos kur kas labiau žėrinčios, mirguliuojančios ir laiko dar nenublukintos.

Oskaras Milašius (Oscar Milosz) juk būtų galėjęs savo jaunajam giminaičiui Czesławui pakuždėti: gali nemokėti lietuviškai ir iki skausmo, iki įsipareigojimo jaustis lietuviu esąs, o gali ir nebūti lietuviu, tai apsisprendimo, pasirinkimo, galbūt ir – pašaukimo iš aukščiau nulemta.

Gyvenimas tveria paradoksus ir nebūtina jiems priešintis: didysis prancūzų poetas ir didysis lietuvis Oskaras Milašius... Bent paviršutiniškai žinančiam šį likimą, gyvenimo istoriją, tarnystę vos susitvėrusiai nepriklausomai Lietuvai turbūt nekils noras priekaištingai dūsaut, kad – nemokėjęs lietuvių kalbos...

Knygų mugėje su šiuo saviškiu turėjome progos susitikti. Oskaro Milašiaus poezijos – jos rinkinių lietuviškai yra pasirodę – gerbėjai sulaukė dovanos, leidžiančios artimiau susipažinti su Lietuvą, kaip mistinę Tėvynę, atradusiojo publicistika. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido straipsnių rinkinį „Lituanistinė ir politinė publicistika", sudarytą Genovaitės Dručkutės; tekstus vertė ir sudarytoja, ir Neringa Klišienė. Tai dviejų paskutiniųjų Milašiaus gyvenimo dešimtmečių publikacijos – nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje iki 1939-aisiais (pora savaičių iki mirties) rašytų. Pristatant šią knygą – renginį moderavo G. Vaškelis, dalyvavo, be abiejų leidinio rengėjų, ir poeto tyrėjas Andrius Konickis – įdomiausia buvo išgirst G. Dručkutės paliudijimus, kad patiems prancūzams kai kurie šių tekstų (rašytų, suprantama, prancūzų kalba) buvo nežinomi. Prancūzijoje išleistų Milašiaus raštų kelioliktame tome sutelkta jo publicistika, bet ir už aktyvios (nors negausios) paryžietiškosios Milašiaus draugijos akiračio liko smulkieji, galima sakyt – proginiai tekstai, vertingi ir įžvalgomis, ir literatūrine stilistika. Tarp tokių rašinių, tarkim, – dailininko Kazio Šimonio pristatymas parodos, surengtos Paryžiuje 1927 m., kataloge. Leidinio sudarytoja tekstus surankiojo ne tik iš publikuotų leidinukų, katalogų, bet ir rausdamasi Paryžiaus Šv. Genovaitės bibliotekos O. Milašiui skirtame fonde. O baigiant pristatymą Vaškeliui teliko retoriškai nusistebėt: ar čia Milašius taip gražiai parašė, ar jūs taip gražiai išvertėte? Tad mūsų dar laukia šis malonumas – skaitymo ir artimesnės pažinties su mūsiškiu poetu, mistiku, diplomatu, publicistu.

*

Nugręžusi žvilgsnį į šimtmečių tolius, nebesugebėjau įsižiūrėti į margąsias, puikiąsias šios dienos spalvas (akis užkliudė ilgėliausią autografo belaukiančiųjų eilę su „Silva rerum III" rankose), stabtelti vertė dar vieno mūsiškio šiais metais ištinkantis šimtmetis: Romain Gary, dukart Goncourt'ų premijos laureatas, gimęs –­ kaip Romanas Kacevas – Vilniuje, keletą metų čia praleidęs su spalvingąja, mums visiems iš „Aušros pažado" puikiai pažįstama savo mama. Kone kasdien leidžiuos ir kylu J. Basanavičiaus gatve, tad berniukas, iš meilės mažajai draugei pasiryžęs sugraužti kaliošą, jau yra tapęs mano gyvenimo dalimi.

Du renginiai, mugėje skirti žymiajam prancūzų rašytojui, ne tik atšviežino žinias ir sentimentus, bet ir pažėrė naujų spalvų – gyvenimo bei kūrybos faktų, taip pat – interpretacijų, spėlionių, be kurių mistifikacijų virtuozo atveju nepasieisi. Turėjome progą gyvai pajusti ir prancūziškosios rašytojo recepcijos „fluidus" – padedant Prancūzų institutui Lietuvoje, į mugę atvyko du Gary gerbėjai ir tyrėjai – literatūrologė, Gary kūrybai paskyrusi disertaciją A. Morange ir inžinierius kartografas, Gary bičiulių asociacijos iniciatorius bei vadovas, studijos apie rašytoją autorius J. F. Hangouët. Svečiai dalyvavo abiejuose renginiuose – ir šeštadienį leidyklos „Baltos lankos" surengtame (ekskliuzyvinio, kaip įvardijo leidyklos atstovė, „Aušros pažado" išleidimo proga), ir paskutinę mugės dieną LRT studijoje organizuotoje diskusijoje. Šeštadieninį pokalbį moderavo kolegė Neringa Mikalauskienė, įžanginiame žodyje akcentavusi pirmųjų vaikystės metų svarbą asmenybės formavimuisi –­ tad, suprantama, rašytojo kūryboje regime ryškius vilnietiškojo laikotarpio atšvaitus, tuometinio Vilniaus realijas (Didžiosios Pohuliankos ir kitas slaviškai skambančias gatves ir pan.). O svečiai iš Prancūzijos, vienas kitą pakeisdami, galima sakyti, perskaitė informatyvią paskaitėlę apie R. Gary, jo pirmąjį ekologinį romaną „Dangaus šaknys", pelniusį Goncourt'ų premiją, bene reikšmingiausią kūrinį –­­ autobiografinį „Aušros pažadą" bei kitus rašytojo kūrinius – ne vieną sukurtą prisidengiant pseudonimais ir kaukėmis (be Emile'io Ajaro, už romaną „Gyvenimas dar prieš akis", pelniusio antrąją Goncourt'ų premiją, būta ir daugiau tik po rašytojo mirties paaiškėjusių mistifikacijų).

Kitądien abu svečius ir VU prof. Genovaitę Dručkutę jau diskusijai provokavo LRT žurnalistė Jolanta Kryževičienė. Tad narpliota ir šios asmenybės kaukių mįslė, ir gyvenimo programos, kurią mažajam Romanui suformulavo mama (būsi diplomatas, tau ranką spaus žymiausi pasaulio veikėjai, pelnysi Nobelį ir pan.), įgyvendinimo aplinkybės, ir skaudus savižudybės klausimas. Būtų didelė nepagarba didžiajam rašytojui bei mikliajam pėdų mėtytojui, jei į visus klausimus atsakytume, visus taškus sudėliotume...