Venclovų namų-muziejaus kvietimu Lietuvoje lankėsi viena žinomiausių rumunų poečių Ana Blandiana, rugsėjo 18-ąją kartu su Tomu Venclova dalyvavo diskusijoje apie laisvės ir poezijos santykį. Tai tęstinio projekto „Riboženkliai: Naujosios Rytų Europos dialogai“ dalis.

„Ana Blandiana“, – šypsodamasi prisistato moteris. Vardo ir pavardės sąskambis – jau poezija. Kai viena žinomiausių rumunų poetė atvyko į Lietuvą, siūbtelėjo šilumos banga. Anot meteorologų, šilto oro masės pajudėjo iš Rumunijos. Vadinasi, paskui ją.

Tačiau vienas garsiausių A. Blandianos eilėraščių – apie lietų. „Lietaus apžavus“ į lietuvių kalbą išvertė Judita Vaičiūnaitė: „Mėgstu lietus, pasiutusiai mėgstu lietus – / Pašėlusią liūtį ir tykų lynojimą (...) Aš pati gražiausia moteris, nes pliaupia lietus, / Nes šalti jo lašai suspindi mano plaukuos...“ Lietuviškame tekste justi ir vertėjos gėrėjimasis kūriniu, besąlygiškas pritarimas. Eilėraščio autorė teisinasi, kad parašė jį labai jauna, jei kam atrodys naivu – tegu atleidžia jaunystei. Ir priduria, kad „Lietaus apžavus“ labai mėgsta poeziją deklamuojantys įvairių šalių aktoriai. Tikrai monospektakliškas tekstas. Ir jokio naivumo.

A. Blandiana – keliolikos poezijos ir dviejų fantastinių apsakymų rinkinių, 7 esė knygų, romano, kūrinių vaikams autorė, Lietuvoje neseniai viešėjusi Venclovų namų-muziejaus kvietimu. Rumunijoje išleista beveik 30 jos knygų, o vertimų dvigubai daugiau (rašytojos kūriniai išversti į 24 kalbas). Kai iš Kinijos atkeliavo leidinys raudonu viršeliu, poetės vyras, rašytojas Romulas Rusanas, šmaikštavo, jog tai „Raudonoji Mao knyga“ su jos eilėmis. Anastasijos Starostinos vertimai į rusų kalbą (dvi knygos ir gausios publikacijos žurnale „Inostrannaja literatura“), matyt, atkreipė tuo metu dar okupuotų Baltijos šalių poetų dėmesį. Latvijoje išleista Leono Briedžio sudaryta A. Blandianos knyga „Sniego valanda“, kurioje publikuoti eilėraščiai ir esė. Atskira knyga išėjo ir Estijoje.

Rumunai juokauja, kad A. Blandiana – visų premijų laureatė. Ji nuolat keliauja po įvairiose šalyse vykstančius literatūrinius festivalius. Kelionės vagia kūrybos laiką, bet vis iš naujo patvirtina, kad poezija tebėra prasminga. Šiandieniame pasaulyje – ypač.

Ana Blandiana – Otilios Valerios Coman (g. 1942) slapyvardis. Blandiana – vietovardis, rašytojos motinos gimtinė. Slapyvardžio prireikė, kadangi ji buvo „liaudies priešo“ – politinio kalinio, ortodoksų šventiko – dukra. Taip pasivadinusi aštuoniolikmetė paskelbė du eilėraščius, bet gudrybę netrukus išsiaiškino atitinkamos Rumunijos tarnybos ir už šį „išpuolį“ ji buvo nubausta – uždrausta. Šalies leidyklos ir redakcijos gavo nurodymą su A. Blandiana neturėti jokių reikalų.

Ana Blandiana. A. Musteikio nuotrauka

Rašytoja buvo uždrausta net tris kartus: 1959–1964, 1985, 1988–1989 metais. Sunkiausias buvęs pirmas penkmetis: „Aš – pradedanti, abejojanti savo jėgomis, ar tikrai turiu talentą... O kaip galėjau pasitik­rinti niekur neskelbdama kūrybos? Neturėdama teisės stoti į universitetą?“ Pirmoji jos poezijos knyga „Daugiskaitos pirmas asmuo“ pasirodė tik 1964-aisiais.

Antrąkart uždrausta, kai kilo didelis skandalas dėl politinių poteksčių turėjusių keturių poemų, paskelbtų studentų žurnale. Poetė sulaukė tarptautinės paramos, pavyzdžiui, žinomo italų poeto Andreos Zanzotto viešo protesto. Diktatorius Nicolae Ceauşescu represijas atšaukė. Ir vėliau cenzoriai į A. Blandianos kūrybą žvelgė pro didinamuosius stiklus, bet ji jau buvo įsitvirtinusi, pripažinta, skaitytojų mylima, į kitas kalbas gausiai verčiama poetė. 1988–1989 m. priešais rašytojos namus nuolat stovėjo automobilis su „sargybiniu“. Ateiti pas A. Blandianą neužginta, tačiau niekas nedrįso, taigi tai buvo įspėjimas ne tik rašytojai, bet ir visai gatvei, net visam miestui. Šių represijų laiką A. Blandiana išnaudojo produktyviai – parašė romaną (jis tučtuojau išverstas į vokiečių kalbą). Apskritai tuo metu rašė daug, tarsi avansu ar nujausdama, kad netrukus teks imtis kitokių darbų, nors atmosfera diktatūros slegiamoje Rumunijoje buvo tokia niūri ir A. Blandiana netikėjo sulauksianti N. Ceauşescu ir komunizmo eros Rumunijoje pabaigos.

Permainos atėjo su 1989-ųjų revoliucija. A. Blan­dia­na aktyviai joje dalyvavo. Tapo politike, visuomenės veikėja. 1990 m. įkūrė Rumunijos PEN centrą ir jam vadovavo. Nemenkas A. Blandianos autoritetas dar padidėjo – ji buvo ir tebėra sąžinės balsas: su tūkstančiais bendrapiliečių protestuoja prieš dabartinę korumpuotą šalies valdžią, kurią vadina mafijos gauja, iš praeities komunistų ir saugumiečių puikiai išmokusia manipuliacijų. Rugpjūčio 10-ąją vyko didžiulis protestas, kurį vaikydama žandarmerija sužeidė šimtus žmonių. A. Blandiana yra prasitarusi: „Dar gerai, kad didžioji Rumunijos visuomenės dalis nusiteikusi proeuropietiškai, kitaip nei mafijozai, mūsų demokratiją pasukę autokratijos link. Tikra bėda, kad jaunimas balsuoja vangiai. O štai dabar mačiau jaunuolį, laikantį plakatą: „Pasižadu per kitus rinkimus balsuoti.“ Taigi yra vilties. Daug blogesnė padėtis Moldovoje: sunkios rusinimo pasekmės, ekskomunistų valdžia, antieuropinė retorika. Vyliausi, kad ir Moldova po 1989-ųjų bus kaip Baltijos šalys, su savo tautiniu orumu, istorine atmintimi...“

Prieš 25 metus Sigetu Marmaciėjuje su bendraminčiais A. Blandiana įkūrė komunizmo aukų memorialą. Ne tik muziejų (bene pirmą tokį pasaulyje), bet ir tyrimo įstaigą: 65 salėse pristatyta komunizmo ir jo nusikaltimų istorija Rumunijoje ir kitose šalyse.

Nors poezija, A. Blandianos įsitikinimu, – visada protestas, priešinimasis, politinės aktualijos jos kūryboje, išskyrus minėtas keturias poemas, neatsispindi. Nepaisant to, tikra poezija režimui buvo pavojinga. Šiandien jos kūryba priešinasi vartojimo beprotybei, absurdiškam materializmui, etikos pamynimui, nudvasėjimui.

Po 1977 m. patirto žemės drebėjimo rašytojai buvo sunku atsipeikėti. Viską turėjo pradėti tarsi iš naujo, taip pat ir rašyti. Tuomet ėmė kurti vaikams. O kai daug vėliau parašė apie savo katiną Arpadžį (gerokai pašaržavusi), visi pamanė, jog tai N. Ceauşescu parodija. „Tikrai neturėjau jo omenyje, tiesiog kūriau žaismingą dalykėlį, o visi stebėjosi mano narsa, – prisimena A. Blandiana. – Tačiau tai byloja ne apie mano drąsą, bet apie skaitytojų desperaciją.“ Žemės drebėjimo dieną ji gulėjo ligoninėje. Namie, bute, septintame aukšte, buvo jos vyras. Vėliau jis aptiktas tarp griuvėsių ketvirtame aukšte – tikras stebuklas, kad liko gyvas.

„Toks jau mano, mūsų šeimos gyvenimas: čia šviesūs, čia tamsūs periodai, – sako poetė. – Beje, ir komunizmas Rumunijoje nebuvo visą laiką vienodas. N. Ceauşescu į valdžią atėjo 1964-aisiais. 1968 m. jis atsisakė prisidėti prie invazijos į Čekoslovakiją. Iki 1972 m. galėjome laisvai keliauti, mano kartos kūrėjai pasinaudojo šiomis galimybėmis. Aš, tuomet jauna rašytoja, sulaukdavau kvietimų vykti į Paryžių, Romą – Rašytojų sąjunga sutvarkydavo visus formalumus – tik važiuok. Bet paskui (ir dar kurį laiką prieš tai) – vien tamsa ir teroras. 1972-aisiais Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje apsilankęs N. Ceauşescu suprato, kaip gera būti dievu. Grįžęs ėmė kopijuoti tenykštį asmenybės kultą.“

Beje, Paryžiuje A. Blandiana susipažino su Eugène’u Ionesco, Emiliu Cioranu, Mirceu Eliade. O ją pačią kažkas pavadino rumunų Wisława Szymborska. Galbūt tai užuomina, kad jai turėtų būti paskirta Nobelio literatūros premija.

A. Blandiana dažnai pabrėžia, kad poezija savotiškai artima religijai, nes kalba apie tai, kas nei apčiuopiama, nei nusakoma. Nors poezija – žodžiai, dar labiau ji yra tyla, įsiterpianti tarp tų žodžių. A. Blandiana parašė esė „Poezija: tarp tylos ir nuodėmės“, kuria dažnai pradedamos svetur leidžiamos jos eilėraščių knygos. Nuodėmė – žodžių gausa. „Jau per daug šneku“, „oi, kiek prišnekėjau“ – poetės savikontrolės frazės. „Jeigu minimaliomis priemonėmis galima pasakyti labai daug, taip ir reikia daryti“, – jos taisyklė. Galima žengti dar toliau, į visišką tylą, kad ir kaip absurdiškai tai atrodytų.

Vienas kritikas A. Blandianos poeziją pavadino slaviško tamsumo ir romaniškosios šviesos derme. Poetė sako tokio apibūdinimo neprisimenanti, bet neatmetanti ir viską aiškina kalbos skambesiu: rumunų kalba – romanų ir slavų kalbų sandūra. Nors romaniš­kieji klodai vyrauja, tačiau tamsieji slaviški intarpai tei­kia originalaus kolorito. „Poezijai romanų kalbos yra gal net per gražios, per skaidrios, per švelnios. Slaviškas elementas – lyg šešėlis toje skaidrumoje, lyg reljefas reiškiamam jausmui“, – apibendrina poetė ir vaikiškai nusijuokia.

„Nėra jokios poezijos krizės. Bent jau Europoje, kur dėmesys poezijai – įspūdingas reiškinys“, – teigia A. Blandiana, nes kvietimų į festivalius ir forumus tiek daug, kad dalies tenka atsisakyti.

O kokią poezija skaito pati poetė? „Visokią.“ Kokius autorius labiausiai vertina? „Rainerį Marią Rilkę. Jis – visų didžiausias. Keista, bet jaučiu tam tikrą ryšį ir su Emily Dickinson, visiškai kitokia poete. Jaučiu jų abiejų kūrybos skleidžiamą aurą. Tai sugestija. Svarbu ne eilėraščio forma, o sugestija. Ir ne metaforų gausa. Viena metafora gali būti paveikesnė už dešimtį – tai supratau tik po kelių kūrybos dešimtmečių.“

2010 m. Bukarešte pasirodė A. Blandianos rinkinys iškalbingu pavadinimu „Mano tėvynė – A4“. Taigi baltas popieriaus lapas. Bet ir akmenys, augalai, debesys. Lietus ir saulė.

 

× Ana Blandiana

Freskoje

Fundatoriai, sunkiai nešantys rankose
Vienuolynus,
Lyg konvertuojamą kapitalą
Anapusybės valiutos keityklose;
Jauni vienuoliai
Su Kembridžo doktoratais
Ir liturginiais rūbais, kuriuos bučiuoja
Senos valstietės,
Ropodamos keliais
Per kirilica išrašytas plokštes;
Megafonai,
Transliuojantys pamaldas
Iki pat palapinėmis apstatyto kiemo,
Iki pat plento, kurio pakraščiais
Sustatyti automobiliai
Laukia pašventinimo;
Tuo metu, kai tikėjimas –
Lygiai kaip kregždės,
Įsiveržiančios po kupolais,
Pabaidytos varpų –
Išsigandusios suka ratus,
Daužos į ištapytas sienas,
Į Pantokratorių
Leidžiasi
Ir klusniai nutupia freskoje

 

Misterijos

Kai įdėmiai žiūriu į ąžuolo lapus,
Trikdomus vėjo, kurį tik jie ir jaučia,
Dodonės misterija man neatrodo
Nesuprantama
Ir man nesunku įsivaizduoti Dzeusą,
Gyvenantį nelegaliai.
Keista, kad žmonės niekad neklausia,
Kur gyvena dievai, kai nustoja būti dievais,
Nemirtingieji, priversti suvartoti savo amžinumą,
Netekusį galios. Pažeminti
Jie yra nematomi stebėtojai mūsų pasaulio
Paslaptingo, nes jie neįstengia
Atpažinti misterijų.
O vis dėlto kartais jaučiu, kaip jie artėja:
Ateina Apolonas sapne, atlapoja duris,
Girdžiu jo žingsnius per virtuvės aslą,
Jis varto mano popierius, liečia klaviatūrą,
Paskui ilgam sustoja prie Nukryžiuotojo
Galbūt suvokdamas, kad
Vienas misterijas pakeitė kitos.

Iš rumunų ir lenkų kalbų vertė Vytas Dekšnys
Iš rinkinio „Patria mea A4“

 

Saitai

Viskas aplinkui – tai aš.
Parodykit man lapą, į mane nepanašų,
raskit nors vieną gyvūną,
kuris skųstųs ne mano balsu.
Ten, kur žengiu, žemė prasiveria,
ir regiu mirusiuosius – savo paveikslą –
jie apsikabinę ir gimdys kitus mirusiuosius.
Ir kam šita begalė saitų su visata,
tie visi protėviai ir neišvengiamos įpėdinystės,
tie visi paiki panašumai ir sąsajos?
Kaip slegia pasaulis su tūkstančiu mano veidų,
ir apsigint aš galiu tik ant savęs išgieždama pyktį.

 

Turėtume

Turėtume gimti seni,
jau sukaupę daug išminties,
kad pasirinktume savo žemišką dalią,
išmanytume, kur sukti kryžkelėje
ir kad lengvabūdiškas būtų vien noras žengti į priekį.
O keliaudami eitume vien tik jaunyn ir jaunyn,
tvirti ir brandūs prieitume kūrybos slenkstį,
jį peržengtume jaunuoliai ir pakliūtume į meilę
ir būtume vaikai, kai gimtų mūsų vaikai.
Jie būtų vyresni už mus,
mokytų mus kalbėti, sūpuotų, kad užmigtume,
o mes trauktumės, nyktume, menktume,
virsdami žirniu, vynuogės kauliuku, grūdeliu...

 

Uždarytos bažnyčios

Uždarytos bažnyčios
Tarsi namai, kurių savininkai išvyko
Nežinia kuriam laikui
Ir adreso nepaliko.
O aplinkui šurmuliuoja
Miestas: dviračiai ir tramvajai,
Klaksonai, reklamos,
Paknopstom lekiantys žmonės,
Perka parduoda, perka parduoda,
Paskubom užkanda,
O kartkartėm pailsę
Stabteli išgert kavos
Prie staliuko čia pat ant šaligatvio
Prie XI amžiaus katedros
Ir žiūri į ją, bet nemato,
Nes kalba telefonu
Nesukdami sau galvos,
Kas gi gyveno kadaise
Tokiame didžiuliame name.

Iš rumunų kalbos vertė Audrius Musteikis
Iš rinkinių „A treia taină“, „Călcîiul vulnerabil“,
„Patria mea A4“