2025 m. Prancūzijos literatūros premijos

 

Paryžiaus restorane „Lasserre“ skiriama viena iš penkių garbingiausių Prancūzijos literatūros premijų – „Interallié“. Lionelio Allorge’o nuotr.

 

Prancūzijoje artėjant rudens literatūriniam sezonui, sukrunta leidėjai (pastarieji anksčiausiai – dar pavasarį), kiek vėliau knygynų savininkai, paskui literatūros kritikai, kuriuos samdo leidėjai, kad tie įsiūlytų skaitytojams dėmesio vertus romanus, galiausiai ir skaitytojai, kai jau rugpjūčio viduryje išvysta romanus knygynų lentynose. Visiems jiems rūpi, kam atiteks garbingiausios Prancūzijos literatūros premijos – brolių Goncourtʼų, Théophrasteʼo Renaudot, „Femina“, „Médicis“ ir „Interallié“. Leidėjams (drauge ir autoriams) rūpi, nes, jei jų išleistas romanas pelnys vieną iš minėtų apdovanojimų, jie susižers nemažą pelną; knygynų savininkai stengsis parduoti kuo daugiau premijuotų romanų; literatūros kritikai matys, ar išsipildė jų prognozės. O skaitytojams prieš Kalėdų ir Naujųjų šventes nereikės sukti galvos, kokią knygą išrinkti dovanų.

Nėra ko stebėtis, kad Prancūzijoje literatūriniai metai prasideda rudenį. Būtent rudenį paskirstomos minėtos garbingiausios premijos. Kitų, ne tokių žinomų apdovanojimų, užtenka visiems kalendoriniams metams, nes jų suskaičiuotume apie pusantro tūkstančio. O po Naujųjų Metų prasidedantis literatūrinis žiemos sezonas tik pratęsia ankstesnįjį.

Šiemet knygynų lentynose išsirikiavo 25 romanais daugiau negu pernai. Iš viso jų pasirodė 484 (pernai buvo 459), iš kurių 344 priklauso prancūzų rašytojų plunksnai (tarp jų 73 romanai yra pirmieji jų autorių kūryboje) ir 140 romanų – užsienio autoriams.

Literatūrinis rudens sezonas diktuoja ir tam tikras madas. Pernai buvo pastebimas rašytojų dėmesys tikrovei, socialiniams ir politiniams įvykiams, o šiemet vis labiau atsigręžiama į šeimos istoriją. Ši prancūzų literatūros tradicija prasidėjo dar XIX a. antroje pusėje, kai žymiausias natūralizmo atstovas Émileʼis Zola išleido 20 tomų ciklą „Rugonai Makarai“, XX a. pirmoje pusėje ją tęsė Roger Martinas du Gardʼas su „Tibo istorija“, antroje amžiaus pusėje – Georgesʼas Emmanuelis Clancier ir jo tetralogija „Juoda duona“, o mūsų laikais ją galima įžvelgti 2013 m. Goncourtʼų premijos laureato Pierreʼo Lemaitreʼo trilogijoje „Nelaimės vaikai“, kurią galima paskaityti ir lietuviškai („Iki pasimatymo ten aukštai“, „Gaisro spalvos“ ir „Mūsų skausmų veidrodis“; vertė Pranas Bieliauskas).

Šiemet ne vienas autorius romanuose pažvelgė į savo šeimos istoriją, atskleisdamas kelias kartas ir jų peripetijas. Kaip pačius ryškiausius pavyzdžius galima paminėti Laurentʼo Mauvignier romaną „Tuščias namas“ („La Maison vide“) ir Emmanuelio Carrèreʼo „Kolchozą“ („Kolkhoze“). Prie jų šliejasi Anne Berest „Finisteras“ („Finistère“), Francko Bouysseʼo „Tarp visų“ („Entre toutes“), Yanick Lahens „Nakties keleivės“ („Passagères de nuit“).

Nemažai pasirodė ir tokių romanų, kur atsiskleidžia ne tiek šeimos freska, kiek iškeliamas motinos (Amélie Nothomb „Tuo geriau“, „Tant mieux“; Justine Lévy „Keistas vargas“, „Une drôle de peine“; Raphaëlio Enthoveno „Albatrosas“, „L‘Albatros“), tėvo (Vanessos Schneider „Kieta oda“, „La peau dure“; Gillesʼio Marchandʼo „Pažadai našlaičiui“, „Les promesses orphelines“) ar senelės (Léonor de Récondo „Žengti tavo pėdomis“, „Marcher dans tes pas“) vaidmuo.

Dar XIX a. pabaigoje prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas André Gideʼas teigė: „Šeĩmos, aš jūsų nekenčiu!“, kritikuodamas jų egoizmą ir uždarumą. Kodėl dabar šeimos tema tapo tokia ryški prancūzų literatūroje? Noras tyrinėti genealogines šaknis? Galimybė išsakyti savo skaudulius? O gal paprasčiausias atsitiktinumas? Šiaip ar taip, dvi iš penkių premijų pelnė romanai, kurie kaip tik gilinasi į šeimos istoriją.

 

Smurtas prieš moteris

 

Anksčiau literatūros premijų paradą visuomet pradėdavo Goncourtʼų premija, tačiau prieš keletą metų tam pasipriešino „Femina“ premijos vertinimo komisija, kuri teigė, kad garbingiausio apdovanojimo komisija pirmoji nusigraibo grietinėlę, o kitoms tenka rinktis iš to, kas liko. Tad buvo sutarta, kad šios dvi premijos keisis vietomis kas dveji metai. Šiemet eilė teko „Femina“ premijai.

Lapkričio 3 d. Paryžiaus miesto istorijos muziejuje „Carnavalet“ šios premijos vertinimo komisija, kurią sudaro vien moterys, išrinko savo laureatę. Po antrojo balsavimo rato ja tapo iš Mauricijaus salos kilusi 52 metų rašytoja ir žurnalistė Nathacha Appanah, parašiusi romaną „Širdyje tamsu“ („La nuit au coeur“, leid. „Gallimard“). Svarbu pridurti, kad šiemet paskirta „Femina“ premija atitiko savo pradinį sumanymą – įvertinti moters rašytojos parašytą romaną, nors per visą jos istoriją dominuoja laureatai vyrai.

Apdovanotasis romanas skirtas opiai Prancūzijos problemai – smurtui prieš moteris. 2024 m. vyrai ir buvę sutuoktiniai nužudė 107 moteris, pasikėsinimų į moters gyvybę buvo 270, o 906 atvejais smurtas prieš moteris baigėsi jų savižudybe arba bandymu nusižudyti.

Romanas prasideda epizodu, kur kambaryje uždaryti trys vyriškiai stebi vienas kitą. Jie nepažįstami ir net nenujaučia, kodėl čia uždaryti. Tačiau juos sieja tai, kad jie tapo budeliais, nes nuo jų rankos nukentėjo žmonos, kurios ir yra pagrindinės romano veikėjos.

Skaudžiausia yra Bordo priemiesčio Merinjako gyventojos Šaynė Daūd istorija. Sudegęs moters kūnas buvo rastas už kelių metrų nuo namų: jos buvęs vyras ją nušovė dviem šūviais, apipylė benzinu ir padegė. Teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos, atėmė ir tėvystės teises. Beje, autorė parodo policijos bejėgiškumą, nes ši nesugebėjo reaguoti į daugelį atvejų, kai vyras pakeldavo ranką prieš Šaynė.

Antra moteris, patyrusi panašų likimą, yra autorės pusseserė Ema, kurią auštant vyras suvažinėjo automobiliu. Nors jis visada maloniai šypsojosi, tačiau buvo priklausomas nuo azartinių lošimų. Įdomu, kad vietinė spauda apibūdino šį įvykį kaip „aistringą dramą“. Galiausiai trečia istorija pasakoja apie 17 metų merginą, kuri domisi literatūra ir ketina pati tapti rašytoja. Ji įsimyli trisdešimčia metų vyresnį vyriškį, tinkantį jai į tėvus. Jis rašo prozą, eiles ir būtent tuo ją patraukia. Su tuo vyru ji pragyvens šešerius metus, tačiau šis „tamsusis genijus“, kaip mergina jį vadina, smurtaus prieš ją ir žlugdys jos jaunystę. Tik ji iš trijų romano veikėjų moterų lieka gyva. Jos vardas – Nathacha Appanah. Romane ji susieja savo gyvenimą su Šaynė ir Emos likimais, bando išsiaiškinti priežastis, kurios jai leido išlikti gyvai... 

„Femina“ premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko airiui Johnui Boyneʼui už romaną „Pradai“  („Les éléments“, leid. „JC Lattès“), kuriame pasakojama, kaip šeimų likimus sugriauna seksualiniai nusikaltimai.

Premija už esė buvo paskirta prancūzų rašytojui ir žurnalistui Marcui Weitzmannui už „Laukinę dalį“ („La part sauvage“, leid. „Grasset“), tyrinėjančią JAV rašytojo Philipo Roth’o kūrybą.

 

Šeimos istorijos vingiai

 

Lapkričio 4 d. Paryžiaus restorane „Drouant“ Goncourtʼų premijos vertinimo komisija nepaprastai greitai – jau po pirmojo balsavimo rato – paskelbė savo laureatą. Nutiko netikėtas dalykas. Tiek literatūros kritikai, tiek skaitytojai manė, kad dėl šio apdovanojimo susigrums du rašytojai – L. Mauvignier su romanu „Tuščias namas“ (leid. „Minuit“) ir E. Carrèreʼas su romanu „Kolchozas“ (leid. „P.O.L.“). Tačiau premija atiteko pirmajam, surinkusiam 6 balsus, o antras liko Caroline Lamarche romanas „Gražioji tamsa“ („Le Bel Obscur“, leid. „Seuil“), gavęs 4 balsus. Laureatas buvo apdovanotas dešimties eurų čekiu, tačiau tikrąjį pelną jam atneš išaugęs jo romano tiražas.

„Tuščiame name“ rašytojas atkuria savo šeimos istoriją. Jis prisipažino, kad dingstį parašyti romaną suteikė vaikystės prisiminimai, kai jis anuomet pastebėjo, kad senelės veidas šeimos nuotraukose iškirptas arba užpaišytas. Vėliau, kai autoriui suėjo devyneri, dar prisidėjo tėvo savižudybės paslaptis. Savo pasakojimu L. Mauvignier grįžta į XX a. pradžią, į Tūro kraštą, ir pristato praturtėjusio valstiečio Firmeno šeimą. Nors joje auga trys vaikai, tėvas tiesiog dievina savo „aukso gabalėlį“, vienuolikmetę dukrą Mari Ernestiną, kuriai stengiasi suteikti puikų išsilavinimą. Vėliau mergina mokosi groti fortepijonu, jai gražią karjerą pranašauja vietinis muzikantas, kuriuo ji susižavi. Tačiau tėvas yra numatęs kitą jaunikį, Žiulį, – Mari Ernestina jo niekada nemylės, nors jiems gims dukra Margerita, būsima autoriaus senelė.

Firmeno žmona Žana Mari, kuri jautėsi kaip pelytė po šluota ir nedrįso prieštarauti vyrui, po šio mirties pasijunta valdinga namų šeimininke. Autorius atskleidžia, kaip šeimos moterys tarsi paveldi nelaimingą gyvenimą. Visiškas Žanos Mari paklusnumas vyrui baigiasi prievartinėmis jos dukters vedybomis, po kurių ji jausis nelaiminga visą gyvenimą.

Dar tragiškesnis likimas tenka jų dukrai Margeritai, kuri Antrojo pasaulinio karo metais įsimyli vokiečių karininką. Pasibaigus karui ji apšaukiama vokiečių kolaborante. Tokioms prancūzėms buvo plikai nuskutamos galvos, išrengtos, neretai išvoliotos degute jos buvo verčiamos eiti gatvėmis, o prancūzai savo pasipiktinimą reiškė į jas spjaudydami, net apmėtydami akmenimis. Tik šiandien, po daugelio metų, Prancūzijoje jau stengiamasi suprasti tas moteris, kurios anuo metu įsimylėjo vokiečius, susilaukė jų vaikų (juk meilė turi savo dėsnius). Po visų išgyvenimų Margerita tampa alkoholike ir šeima jos šalinasi kaip darančios gėdą giminei. Ši knyga – tai kelionė per ištisą šimtmetį, atskleidžianti šalies vaizdą per vieno kaimelio šeimos istoriją, kurią įkūnija trijų moterų nelaimingi gyvenimai. Savo romanu rašytojas norėjo parodyti, kad literatūra gali tapti prieglobsčiu tiems, kurie buvo neteisingai pasmerkti.

 

Miledi likimas

 

Tą pačią dieną, tame pačiame restorane kaip ir Goncourtʼų apdovanojimai, tiesiog išsyk po jų, buvo paskirta ir Théophrasteʼo Renaudot premija. Ji atiteko rašytojai Adelaïde de Clermont-Tonnere už romaną „Norėjau gyventi“ („Je voulais vivre“, leid. „Grasset“).

Laureatė romane siekė atkurti paslaptingosios miledi iš Alexandreʼo Dumas romano „Trys muškietininkai“ likimą nuo pat jos gimimo iki tragiškos mirties, dažniausiai jai suteikdama žodį ir iškeldama ją į pirmą planą. Autorė pasiryžo užpildyti A. Dumas romano spragas ir kartu pavaizduoti moterį, kuri, kaip sako knygos pavadinimas, visų pirma norėjo gyventi nepaisydama vyrų valdomos visuomenės pinklių.

Rašytojai reikėjo nemažos drąsos, kad imtų ginčytis su A. Dumas kūriniu. A. de Clermont-Tonnere nori reabilituoti miledi Vinter, mergautine pavarde Ana de Brej. A. Dumas šią pagrindinę keturių muškietininkų priešininkę kaltino tuo, kad ji sugundė ir sužlugdė jauną kunigą, nunuodijo dʼArtanjano bičiulę, manipuliavo Atu ir jį išdavė, užsakė hercogo Bekingemo žmogžudystę. Į literatūros istoriją ši moteris įėjo kaip klastinga gundytoja, išdavikė, nepripažįstanti jokių skrupulų.

Kaip prisipažino autorė, jai prireikė trisdešimt metų, kad sužinotų tikrąją padėtį. Tarkim, teigiama, kad miledi pražudė 31 metų kunigą, tačiau Anai tuo metu buvo vos trylika ar keturiolika metų. Kaip ji galėjo pakenkti kunigui? O jos buvęs vyras Atas? Žiaurus žmogus su polinkiu į pedofiliją, dažnai griebdavęsis prievartos. Ar Ana galėjo juo manipuliuoti?

Viskas prasideda 1609 m., kai pas tėvą Lamandrą ateina šešerių, gal septynerių metų mergaitė purvinais drabužiais. Tačiau Lamandras atkreipia dėmesį, kad suknelės medžiaga yra gera ir graži. Ji sakosi esanti Ana, nors jos tikrasis vardas – Šarlotė. Kunigas išsyk supranta, kad su šia mergaite susijusi kažkokia paslaptis. Ji netrukus paaiškėja, nes pas Lamandrą pasirodo du mergaitės ieškantys raiteliai; jie sako, kad neseniai rasti jos pusseserės ir sesers kūneliai. Dvasininkas, jau pamilęs mergaitę, sumeluoja, esą nėra jos matęs, ir kuo skubiau atiduoda ją į vienuolyną prisakydamas, kad toji gautų jos kilmės vertą išsilavinimą. Ji mėgsta skaityti, fechtuotis, domisi gamtos mokslais, tad vienuolės kelias jai netinka. Padedama kunigo Gotjė ji pabėga iš vienuolyno. Vėliau ji suras dar vieną gelbėtoją, vikontą de la Ferą, už kurio ištekės. O šis žinomas ir kitu vardu – Atas. Tad kaip ji tapo miledi? Kada ji sutiko kardinolą Richelieu? Kas yra jos sūnaus tėvas? Kokie iš tikrųjų buvo jos santykiai su dʼArtanjanu? Dažnai miledi siejama su kerštu, bet koks tikrasis jos keršto objektas?

A. de Clermont-Tonnere stilius elegantiškas ir pagavus. Ji siekia atskleisti sudėtingą veikėjos, kuri ieško laisvės ir savarankiškumo, charakterį, bando nutiesti tiltus su mūsų laikais, ypač kai kalbama apie moterų padėtį. Bet drauge jai rūpi ir skaitymo malonumas.

Théophrasteʼo Renaudot premija, skiriama už kišeninio formato knygą, atiteko Alžyro rašytojui Boualemui Sansaliui už romaną „Gyventi“ („Vivre“, leid. „Gallimard“), kuriame pasakojama, kaip po 780 dienų Žemėje išnyks žmonės.

Esė premija atiteko rašytojui Alfredui de Montesquiou už knygą „Žmonių sutemos“ („Le crépuscule des hommes“,  Robertʼo Laffontʼo leid.), pasakojančią apie Niurnbergo procese dalyvavusius žurnalistus, rašytojus, fotografus ir jų požiūrį į nacistinių nusikaltėlių teismą.

 

Esu motinos sūnus

 

Lapkričio 5 d. Paryžiaus restorane „La Méditerrannée“ „Médicis“ premijos vertinimo komisija savo laureatu paskelbė 67 metų rašytoją E. Carrèreʼą ir jo romaną „Kolchozas“. Šios premijos tikėjosi dar bent penki kandidatai iš aštuonių, nes N. Appanah jau buvo pelniusi „Femina“, o L. Mauvignier – Goncourtʼų premiją.

Premijuotasis 560 puslapių romanas pasakoja autoriaus motinos Hélène Carrère dʼEncausse ir jos giminės keturių kartų istoriją. Veikėjai teko nelengva gyvenimo pradžia, nes jos motina po bolševikų revoliucijos su vyru atsidūrė Prancūzijoje. Manoma, kad Hélène tėvas Georgijus Zurabišvilis buvo nužudytas po Antrojo pasaulinio karo už kolaboravimą su vokiečiais. Hélène šį faktą slėpė nuo vaikų ir labai pasipiktino, kai Emmanuelis aprašė senelio likimą romane „Rusiškas romanas“ („Un roman russe“, leid. „P.O.L.“, 2007). O jos motina mirė vėžiu. Vis dėlto Hélène sugebėjo baigti prestižinę mokyklą „Sciences Po“ ir tapti rimta istorike. 1990 m. ji buvo priimta į Prancūzų akademiją, o vėliau netgi išrinkta nuolatine jos sekretore (1999–2023).

Autofikciniame romane sūnus bando suprasti motinos charakterį: ji buvo valdinga moteris ir tvarkė šeimos gyvenimą. Kadangi jos vyras Louis dažnai išvykdavo į komandiruotes, mažiausią dukrą ji priimdavo į savo lovą. Tačiau sūnus ir vyresnė dukra irgi norėdavo miegoti tame pačiame kambaryje, tad jie atsivilkdavo čiužinius į motinos kambarį. Šitai išvydusi motina imdavo priekaištauti: „Kokį čia kolchozą padarėte?“ Tas kolchozo įvaizdis nejučia atgims ir romano pabaigoje, kai visi trys vaikai susirinks prie mirties patale gulinčios motinos.

Savo valdingumu Hélène neretai užgoždavo vyrą, anksti persikraustė miegoti į atskirą kambarį. O jos vyras tyliai dirbo savo darbus, tyrinėjo šeimos genealoginį medį. Romano puslapiuose tiesiog gali jausti sūnaus pagarbą tėvui.

Tiesa, rašytojas romane prisipažįsta: „Esu motinos sūnus“, šitaip norėdamas pabrėžti ne tik tai, kad iš jos paveldėjo talentą rašyti, bet ir tai, kad yra daug bendrų dalykų, kurie juos abu sieja. Tačiau kalbėdamas apie motiną jis nori išsakyti visą tiesą, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Apibūdina motiną kaip valdingą moterį, kaip elito atstovę, geidžiančią medalių ir apdovanojimų, kaip intelektualę, kuri viešai palaikė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir tikėjosi, kad jis grąžins Rusijai ankstesnę galią. Beje, ji slėpė nuo vaikų ne tik savo tėvo likimą – nuslėpė ir ligą, kai pati susirgo vėžiu.

Kaip teigia rašytojas, romaną jis pradėjo rašyti praėjus dešimčiai dienų po motinos mirties. Šitaip norėjo išsakyti visą tiesą apie motiną, kad būtų atkurtas tikras jos paveikslas. Praėjus 52 dienoms po mirties ji buvo pagerbta valstybės lygiu Invalidų rūmų kieme, kur prakalbą pasakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Būtent nuo šio epizodo ir prasideda romanas.

„Médicis“ premija už užsienio romaną atiteko britų rašytojai Ninai Allan už knygą „Geri kaimynai“ („Les Bons Voisins“, leid. „Tristram“), pasakojančią istoriją apie tai, kaip buvo nužudyti du broliai ir sesuo, persiritę į antrą amžiaus pusę.

Premija už esė buvo paskirta literatūros ir kino kritikui Fabriceʼui Gabrieliui už knygą „Kino teatre Central“, kur jis pasakoja savo įspūdžius apie meilę kinui nuo pat vaikystės.

 

Neklauskit meilės vardo

 

Lapkričio 12 d. Paryžiaus restorane „Lasserre“ buvo paskirta paskutinė iš penkių garbingiausių premijų – „Interallié“. Rašytojo Jeano-Marie Rouartʼo vadovaujama komisija ją paskyrė 40 metų rašytojui ir literatūros kritikui Louis-Henri de La Rochefoucauld už romaną „Moderni meilė“ („Lʼamour moderne“, Robertʼo Laffontʼo leid.). Ši premija, įkurta 1930 m., paprastai teikiama žurnalistui už romaną. Ją gavęs laureatas kaip žurnalistas dirba savaitraštyje „LʼExpress“, kuriame rašo naujausių knygų apžvalgas.

Apdovanotas romanas skaitytoją nukelia į turtuolių kvartalus Paryžiaus 16-ojoje apygardoje, kur prabangioje aplinkoje neretai patirdama smurtą tarpsta nelaiminga meilė, kur po elegantiška išore slepiasi cinizmas ir apgaulė.

39 metų dramaturgas Ivanas Kamenovas po skyrybų su žmona, su kuria pragyveno dešimt metų, patiria kūrybinę krizę. Tačiau jis sulaukia netikėto pasiūlymo. Kino prodiuseris, buvęs kultūros ministras Mišelis Hugo, turintis ir savo teatrą, jam pasiūlo parašyti pjesę „Moderni meilė“, norėdamas suteikti naują postūmį tiek žmonos aktorės Albanos, tiek savo, kaip teatro vadovo, karjerai. Ivaną ir Albaną sieja tam tikra drama: kai berniukui buvo devyneri, jo geriausią draugą Aleksį nužudė šio tėvas drauge su motina ir vienu iš Aleksio brolių. Tas vargšas vaikas buvo Albanos sūnėnas.

L.-H. de La Rochefoucauld su ironija aprašo 16-osios apygardos gyventojus, kurie yra finansiškai nepriklausomi, tačiau jų esmę lemia regimybė, susijusi su apsukriais vertelgomis, aukštuomenės pokyliais, privačiomis mokyklomis, pinigais, seksu. Knygoje pasirodo ir tikri (Jeffrey Epsteinas), ir išgalvoti personažai. Tačiau rašytojas nutraukia tą regimybės skraistę ir atskleidžia žmogiškąją komediją. Puikiai pažinodamas aplinką, autorius romaną sukūrė kaip socialinę satyrą, parodydamas tikrąjį šiuolaikinės Prancūzijos visuomenės veidą.

Nors premijos ir išdalytos, tačiau vargu bau kas gali patvirtinti, kad šie romanai vilios skaitytojus po dešimties, juolab po penkiasdešimties metų. Šiuo atveju visagalis teisėjas bus tik Laikas.