Karl Vick. Louise Erdrich: „Baiminuosi vaizduotės suvaržymų“

Šių metų Pulitzerio laureatė Louise Erdrich (g. 1954) įkvėpimo iš savo paveldo semiasi nuo debiutinio romano „Meilės vaistas“ („Love Medicine“) laikų – 1984-aisiais Nacionalinio knygų kritikų rato premija apdovanotas kūrinys iškėlė rašytoją į Amerikos literatūros aukštumas. „Esu maišyto kraujo“, – teigia ji. Vokiečių kilmės amerikietis L. Erdrich tėvas ir mama, turinti indėnų čipevų ir prancūzų kraujo, dirbo mokytojais internatinėje mokykloje Vopetone, Šiaurės Dakotoje. Šią mokyklą įsteigė Indėnų reikalų skyrius žole apžėlusioje lygumoje, šiaurinių plynių teritorijoje, kuri L. Erdrich kūryboje apgyvendinta taip tirštai kaip Williamo Faulknerio Joknapataufa – tik gyventojai draugiškesni.

„Pirmuosiuose romanuose negalėjau liautis vaizduoti tam tikrų personažų. Jie vis grįždavo ir grįždavo“, – pasakoja rašytoja telefonu iš Mineapolio, kuriame vadovauja „Birchbark Books“ knygynui. Naujesni jos romanai tarpusavyje nesusiję, nors trijuose priešpaskutiniuose – Pulitzerio finalistuose „Balandžių maras“ („The Plague of Doves“), „Apskritas namas“ („The Round House“) ir „LaRose“ – akcentuojama teisingumo tema ir sunkumai, kuriuos JAV indėnai patiria jo siekdami.

Naujausias Pulitzerio premija apdovanotas romanas „Naktinis sargas“ („The Night Watchman“) ypatingas vienu aspektu. Nors dauguma L. Erdrich kūrinių kildinami iš patirties, pavyzdžiui, romane „Mėsininkų meistrų dainavimo klubas“ („The Master Butchers Singing Club“) vaizduojama vokiečių imigranto mėsinė primena tą, kurią autorės seneliai iš tėvo pusės turėjo Litl Falso miestelyje, Mineapolyje, tai pirmas rašytojos kūrinys, nuosekliai grindžiamas vieno šeimos nario istorija. Protagonisto Tomo Važaško, kuris naktį sargauja gamykloje ir yra genties pirmininkas, besirūpinantis čipevų Vėžlio kalno bendruomenės reikalais, portretą įkvėpė L. Erdrich senelis iš motinos pusės Patrickas Gourneau. Rašytoja pasakoja: kai 6 dešimtmetyje P. Gourneau dirbo abu minėtus darbus, melagis JAV senatorius siekė „sunaikinti“ gentį ir išstumti iš paskutinio jiems likusio žemės lopinėlio. Romane vaizduojama ši kova, taip pat vaiko pagrobimas, žiemojimas, kelionės dalinantis vienu automobiliu, boksas ir net go-go šokėja po vandeniu.

„Time“ žurnalistas Karlas Vickas su L. Erdrich kalbasi apie grožinę literatūrą, etninę tapatybę ir neseniai įvykusį leidybinį skandalą, susijusį su abiem minėtais dėmenimis.

 

Karl Vick. Louise Erdrich: „Baiminuosi vaizduotės suvaržymų“
Alessio Jaconos nuotrauka

 

Dalį vaikystės praleidau šiaurėje esančiame Raudonosios Upės slėnyje – atsimenu vien elektros stulpus ir griovius. Eksploatuoji tai daugiau nei dešimtyje savo romanų. Kodėl?

Nes tai primena čiuožimą grioviuose – yra toks užsiėmimas Šiaurės Dakotoje. Prie galinio automobilio bamperio prikabindavome virvę, mano tėtis važiuodavo keliais, kuriuos ir tu prisimeni, o mes, įsikibę į virvę, slidėmis čiuoždavome iš paskos grioviais.

 

Tikrai taip darėte?

Žinoma. Ir važiuodavo jis greitai. Iš tiesų būdavo labai smagu. Nemaniau, kad ten nyku. Net minties tokios nebuvo. Gal iš nežinojimo, kad būna kitaip. Kai pagaliau išvykau, pajutau baisų namų ilgesį, tačiau ne dėl elektros laidų ar kelio, o dėl dangaus – buvau pripratusi prie milžiniškos erdvės, galėjau nuspėti orus iš neaprėpiamų tolių. Vis dar to ilgiuosi.

 

Naujajame romane „Naktinis sargas“ minimas fabrikas, kuriame dirbo tavo senelis. Kaip jauteisi pirmą kartą rašydama knygą pagal savo šeimos nario gyvenimą?

Šioje knygoje beveik pavyko apsieiti be melodramos. Manau, čia senelio įtaka. Jis iš tiesų buvo be galo doras, išmintingas – tiesiog geras žmogus. Taip pat labai juokingas ir mielas. Jo būdas prisodrino romaną palankumo, o ne įprastų baisių baisių niekšysčių, apie kurias rašyti taip mėgstu. Pasakojimas ramesnis, nes svarbiausia perteikti 7 dešimtmetį ir parodyti gyvenimą Vėžlio kalno rezervate. Tai mano pirmoji knyga apie Vėžlio kalną. Laikrodžių akmenų gamykla tikra, ji vis dar stovi. Įstabu, kad joje būdavo įdarbinamos beveik vien tik moterys. Ėmė jaudulys rašant romaną, kuriame vietiniai dirba fabrike, nes apie tai retai perskaitysi.

 

Visai kaip knygoje, tavo senelis kovojo su JAV senatoriumi, kuris siekė, kad būtų panaikinti valstybės įsipareigojimai čipevų Vėžlio kalno bendruomenei. Tačiau kodėl buvo pasirinkta ši viena gentis? Atrodo, turėjo imtis visų vienu metu.

Na, iš tiesų jie ėmėsi visų, nes anuliavo sutartis. Anuliavimas suteikė pagrindą naikinti vieną gentį po kitos. Tačiau gentys labai skirtingos, todėl teko atsirinkti tinkamiausias. Neįtikėtina, kad Vėžlio kalno bendruomenei pavyko išvengti sunaikinimo.

 

Tavo knygose riba tarp fizinio pasaulio ir vadinamojo sapnų pasaulio visuomet trapi. Tave vadina magiškojo realizmo atstove? 

Taip, nors nemanau, kad šitai magiška. Rašydama viską stengiuosi pagrįsti tuo, kas iš tiesų nutiko. Net jei panašumo mažokai, linkstama į tai, kas galėtų nutikti.

 

Prisiliesti prieš šių abiejų pasaulių leidžia ypatingos patirtys, pavyzdžiui, mirtis?

Tam tikrais momentais, atrodo, griūva kažin koks emocinis barjeras ir daug ką pamatai. Ir sutapimai nebėra tik sutapimai. Viskas prisipildo prasmės, sapnai pasidaro pranašiški ir tikroviški ir beveik nesiskiria nuo to, kas tikra.

 

O likusį laiką žmonės tiesiog nėra pakankamai dėmesingi?

Taip, tuomet neįmanoma susikaupti.

 

Ar galiu paklausti apie „Amerikos purvą“ (Jeanine Cummins romaną „Amerikos purvas“ 2020 m. lietuvių kalba išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, – vert. past.)?

Dieve mano, prašau, nereikia. Tai dar nesibaigė?

 

Atsiprašau. Jeanine Cummins, kuri nėra meksikietė, buvo pliekiama dėl trilerio apie meksikietę, su sūnumi migruojančią į JAV. Jos knygos pristatymo turas atšauktas. Ką apie tai manai?

JAV indėnai su tuo susiduria nuolat. Žmonės įsivaizduoja žinantys, kaip vaizduoti JAV indėnus. Filmai. Sporto komandos. Armija. Visi labai mėgsta naudoti indėniškus įvaizdžius, ar ne? Visi įsivaizduoja, kad žino, kaip juos naudoti, nes yra užvaldyti žvėriškumo. O aš priklausau žmonėms, kurie yra tikri geraširdžiai.

Esu čipevų tautai priklausančios Vėžlio kalno bend­ruomenės atstovė. Taip, tai mano tapatybė. Bet tuo pat metu esu ir vokietė. Tokia mano tapatybė. Esu maišyto kraujo. Man dažnai kyla klausimas: kodėl žmonės bando prisiimti jiems itin tolimas tapatybes? Tačiau kai kam pavyksta. Yra tokių, kurie tai daro fantastiškai, yra ir argumentų, pavyzdžiui, prozininkė Zadie Smith turi puikų argumentą, kodėl rašo svetimomis tapatybėmis – nes nori pamatyti pasaulį per skirtingus lęšius. Manau, dauguma ją supranta.

Tos diskusijos davė daug gero. Atkreipė dėmesį į daugybę meksikiečių kilmės amerikiečių autorių. Pavyzdžiui, į Luiso Alberto Urreos kūrinį „Puolusių angelų namai“ („The House of Broken Angels“). Į Valerios Luiselli knygas. Yra tiek daug nuostabių knygų. Dar viena neseniai išleista – Marcelo Hernandezo Castillo atsiminimai „Žemės vaikai“ („Children of the Land“); nebaigiau skaityti, bet kūrinio pradžia lyg dinamitas. Taigi tikrai skaitysiu toliau.

Kita vertus, taip buvau auginama. Kaip savo tėvų dukra, užjaučiu J. Cummins. Manau, šis reikalas peržengė ribas.

 

Reakcijos peržengė ribas?

Na, niekas iki šiol nė karto nepasakė, kad rūpinasi J. Cummins. Man rūpi mano kolegės rašytojos jausmai ir ateitis. Visada palaikau rašytojus. Juk turiu knygyną. O kaip knygyno savininkė reagavau akcentuodama meksikiečių kilmės amerikiečių pasakojimus – tokius, kaip minėjau. Tačiau baiminuosi vaizduotės suvaržymų.

Tai nesusiję su knygomis, bet, man atrodo, didžiulių krizių, tokių kaip bedarbystė, laikais mes suardėme sąjungas. „Brexitas“. Milžiniškų bauginančių pokyčių šuorai. O mes, vadovaudamiesi tokiais menkais skirtumais, skaidomės į kairiuosius ir nuosaikiuosius. Norėčiau matyti daugiau vienybės. Galbūt reikėtų liautis skaidytis ir pradėti ieškoti kuo daugiau visiems bendrų atomų, kad galėtume judėti į priekį kaip nuosaikieji, progresyvieji, nesvarbu kokie – ir ką nors iš tiesų nuveikti.

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

„Time“, 2020 03 09

Draugai