× Neringa Butnoriūtė

Naujienų portalo „15min“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją, keliautoją, kolektyvo „DJs Smetona“ narį Audrių Ožalą sutiktume kiekviename didesniame literatūros renginyje. Jis keliauja per knygų muges, moderuoja, apžvelgia naujas knygas, rekomenduoja, ko nepraleisti, o sutiktas privačiai spėja aptarti kokią naujieną, žino tarptautinių gandų. Iš šalies atrodo, kad jo domėjimasis knygomis ir skaitymu kultūros orbitoje kuria įspūdį ir apie viso naujienų portalo veiklą. Kaip jam, tokiam užsiėmusiam žmogui, pavyksta viską suspėti? Skaitymas – malonumas ar darbas? Kas svarbiau – nuotrauka su rašytoju ar autografas? Apie tai ir pasišnekėjome su Audriumi.

 

Audrius Ožalas. Gedmanto Kropio (BNS) nuotr.

 

Pradėsiu paprastai – kokios knygos dabar guli ant tavo naktinio stalelio? Turi tokį?

Prie lovos visuomet padėtos kokios 3–4 knygos. Šiuo metu ten guli nauja Sally Rooney knyga, nes laidoje ruošiuosi ją aptarti, Adamo Michniko tekstų rinkinys, Solvej Balle romano antroji dalis. Tačiau vakariniams skaitymams dažniau renkuosi skaityklę „Kindle“, joje skaitau angliškas knygas, dažniausiai negrožines. Šiuo metu – olandų žurnalisto Teuno Voeteno pasakojimą apie globalią narkotikų epidemiją „Devil’s Drug“. Kelionėse ir pasiplaukiojęs baseine taip pat dažniausiai renkuosi „Kindle“. Beje, visada įdomu apžiūrėti, ką kiti žmonės sporto klube skaito išlipę iš baseino, – tokių yra, ir dažniausiai jie skaito savipagalbos knygas. Net nežinau, kodėl.

Ir į keliones imi knygų?

Taip, mane pribloškė, kai interviu sakėte (kartu su Andriumi Jakučiūnu buvome kalbinami apie kelioninių kuprinių turinį – N. B.), kad jų nesivežate. Man knygos kelionėse – privalomos. Atsimenu, kadaise, kai vykau į Kolumbiją, knygos užėmė pusę kuprinės. Tada dar neturėjau elektroninių knygų skaityklės. Neretai renkuosi knygas, susijusias su lankomomis vietomis, tada jos visiškai kitaip atsiskleidžia. Pavyzdžiui, Orhano Pamuko „Stambulas“ vienoks yra prieš kelionę, kitoks – kai jį skaitai žiūrėdamas į Bosforo sąsiaurį.

Aš šiuo metu pajėgiu atsidėti tik vienai knygai vienu metu. Pradėjusi knygą, būtinai ją pabaigiu. O tavo skaitiniai įvairūs, turi rutiną. Panašu, kad skaitymas tau ne tik darbas, bet ir malonumas.

Aišku, kad ir malonumas. Kitaip nei profesionalieji literatūros skaitytojai, negyvenu iš rašymo apie knygas, manęs nespaudžia terminai. Knygų skaitymas niekada nebuvo mano profesija, tiesiog šis pomėgis pamažu virto šiokiu tokiu darbu, nors apie knygas dažniausiai rašau po darbo. Jeigu skaičiuotume procentais, ši veikla užima gal dvidešimt procentų mano laiko.

Kaip kilo mintis rašyti apie knygas? Ir kodėl būtent apžvalgas? Kaip atsirenki knygas?

Kadaise parašiau Tony Judto „Pokario“ apžvalgą. Patiko pasidalinti įspūdžiais. Tuo metu didžiojoje žiniasklaidoje dėmesio knygoms labai trūko, tai buvo tarsi laisva niša. Taip pamažu viskas ir įsivažiavo. Dėmesys knygoms, kultūrai susijęs ir su „15min“ filosofija: vykdome nemažai komerciškai nepelningų, tačiau vertybiškai svarbių projektų, nors visoje komercinėje žiniasklaidoje kultūra užima nedidelę dalį.

Nuo pat pradžių mano specifika – aptarti verstines knygas. Rengiu ne recenzijas, o apžvalgas, manau, labai svarbu atskirti šiuos žanrus. Recenzijų rašyti nepretenduoju, tam reikėtų ir akademinio pagrindo, kurio neturiu. Dar vienas svarbus dalykas – paprastai atkreipiu dėmesį tik į tai, ką noriu pasiūlyti. Tai išlaisvina, nes nepatikusias knygas drąsiai metu, jei jos „neužkabina“ (taip, gal kai ką ir praleidžiu), rekomenduoju tik man pačiam patikusias. Didelis privalumas nešvaistyti laiko knygoms, kurios ne mano skonio, o šias jau išsiugdžiau uoslę pajusti gana greitai.

Koks yra Audriaus Ožalo skonis?

Spektras labai platus – nuo negrožinės literatūros iki detektyvų. Be to, skonis nuolatos kinta. Anksčiau labai mėgau gonzo žurnalistikos knygas – Hunterį S. Thompsoną, Thomą Wolfą. Tačiau jau senokai jų neskaičiau. Yra rašytojų, su kurių knygomis santykis nelabai keičiasi. Tarkime, per kokius devynerius metus nepasikeitė požiūris į Roberto Bolaño – mėgstu viską, nuo romanų iki poezijos. Iš principo patinka tamsesnės, atmosferiškesnės knygos, kurios turi stipriai išreikštą savitą estetiką.

Pagal tokį apibūdinimą tau siūlyčiau paskaityti László Krasznahorkai.

Taip, Krasznahorkai man patinka, ypač didelį įspūdį paliko jo „Priešinimosi melancholija“.

O kitiems didelį įspūdį palieka, kiek daug tu perskaitai. Man atrodo, kai kurie tave įsivaizduoja kaip skaitymo mašiną.

Mane visad trikdo, kai žmonės klausia, kaip įmanoma perskaityti tiek knygų, ir tuoj pat aptaria tris per savaitę peržiūrėtus serialus. Peržiūrėti serialo sezoną trunka panašiai, kiek ir perskaityti knygą, gal net ilgiau. Tai prioritetų klausimas. Pavyzdžiui, kasdien naudojuosi visuomeniniu transportu, ten praleidžiu po valandą. Per darbo savaitę išeina maždaug penkios valandos. Tiek laiko užtenka perskaityti bent vieną knygą. Vakarais irgi skaitau. Manau, kad knygas mėgstantis žmogus per savaitę gali rasti laiko perskaityti bent dvi knygas, tad nėra čia jokių paslapčių.

Ką patartum, jei sunku įsitraukti į knygą? Grįžusi namo nepaleidžiu iš rankų telefono. Kartais, kad galėčiau netrukdoma skaityti, tenka jį pastumti šalin nuo savęs.

Man irgi taip būna. Mėnesį po Vilniaus knygų mugės negalėjau skaityti jokios grožinės literatūros. Kovą netgi neparengiau rekomenduojamų knygų topo, nors paprastai pateikiu jį kas mėnesį. Neprievartavau savęs. Viskam savas laikas. Kažkas atsileido, kai neseniai su malonumu per porą vakarų perskaičiau Jono Fosse „Trilogiją“. Skaitymo malonumas grįžo.

Labai pažįstama. Tokiais atvejais sakau, kad knygos veikia kaip nuodas ir vaistas. Lengva perdozuoti, bet geros knygos gydo alergijas. Mano strategija – ieškoti balanso. Stengiuosi skaityti vieną knygą dėl malonumo, kitą – dėl darbo, nes anksčiau atrodė, kad spėju tik dirbti. Aišku, recenzuojama knyga gali teikti malonumo, bet vis tiek ją skaitau kitaip nusiteikusi. Atsipalaiduoju, jei pakeičiu žanrą, skaitau anksčiau leistas knygas.

Aš taip darau su grožinėmis ir negrožinėmis knygomis. Kadangi dirbu žurnalistu, negrožinės knygos tapo kasdienio mąstymo dalimi. Jas skaitant nereikia „persijungti“, ir tą mėnesį po knygų mugės, kai negalėjau skaityti grožinės literatūros, negrožinė man puikiai tiko. Gerai, kad turiu prabangą rinktis, ką noriu skaityti apžvalgoms, – tarkime, kartais norisi sugrįžti prie senų knygų, o ne skaityti naujienas. Štai neseniai vėl perleistas Julio Cortázaro romanas „Žaidžiame klases“. Šią knygą su malonumu vėl skaitysiu, nes ji, mano manymu, vertingesnė už nemažą dalį naujienų.

Minėjai, kad gailiesi į pernykštį mėgstamiausių knygų sąrašą neįtraukęs perleistų Bohumilo Hrabalo, Giuseppe Tomasi di Lampedusos ir Jorge L. Borgeso knygų. Kitaip sakant, dalies literatūros klasikos. Iškart sudominai, kas dar lieka šalia aktualijų, kurioms skiriame dėmesio. Kokios knygos sudaro Ožalo asmeninę biblioteką? Ar lengvai ją pildai?

Anksčiau kaupdavau knygas namie, dabar jau stengiuosi prie jų neprisirišti – paprasčiausiai nėra tiek erdvės. O ir redakcijos lentynos jau baigia užsipildyti – štai prieš mėnesį pastatėm dar vieną spintą knygoms.

Kaupdamas biblioteką stengiuosi atsirinkti ir pagalvoti, ar knygą, kurią noriu pasilikti, skaityčiau antrą kartą. Šiuo metu tai pagrindinis kriterijus, nors turbūt tik iliuzija, kad prie jų vėl kada nors sugrįši. Tarp jų gali būti ir seniai išaugtų knygų, kuriomis „persirgome“ jaunystėje – Hemingway, Kundera. Pavyzdžiui, kadaise man labai patiko „Fiesta“ ar „Nepakeliama būties lengvybė“, o dabar šie kūriniai, jaučiu, tokio įspūdžio nepaliktų. Tačiau šias knygas mielai saugau – ir net po kelis leidimus. Matyt, tai nostalgija.

Daug ženklų rodo, kad jaunystėje maištavai. Nekyla noras pamaištauti kaip žurnalistui, apžvalgininkui?

Man atrodo, tai matyti pagal knygų pasirinkimus. Labai patinka maišto literatūra, kurios anksčiau daug leido „Kitos knygos“. Kita vertus, „15min“ kultūros rubrika, man atrodo, irgi yra šioks toks maištas prieš nusistovėjusį požiūrį į tą dažnai keikiamą didžiąją žiniasklaidą. Rašyti apie literatūrą komerciškai nenaudinga, o mes dar rengiame knygų rinkimus, domimės jaunais poetais, leidžiame žurnalą „Penkiolika“.

Kai jau įbrendi į literatūros sritį, tuoj atsiranda papildomos veiklos: kalbinti rašytojus, vesti knygų pristatymus, skaityti rankraščius, tapti įvairių komisijų nariu... Kuris vaidmuo tau maloniausias?

Man maloniausia – skaityti. Tai visko pamatas. Taip pat patinka kalbinti rašytojus. Nors jau tampa įprasta, kad jie prašo atsiųsti interviu klausimus raštu, visada ieškau galimybės susitikti su autoriumi gyvai, pajusti charakterį, pažiūrėti, kaip jis bendrauja. Neretai tada ir pačios knygos kitaip atsiskleidžia.

Ar nemanai, kad geriau skaityti knygas nepažįstant autoriaus?

Galbūt tai labiau paveikia dirbančius su lietuvių rašytojais. Rinka maža, visi susiję tarpusavyje: arba su renginių organizatoriais, moderatoriais, arba su žurnalistais, kritikais, leidėjais. Sunku išlaikyti atstumą, jaučiama savicenzūra, o artimai pažindamas autorių jo kūrybą visgi vertini šališkai. Turbūt neretai atviriau pakalbama neoficialiai prie kavos, nei rašant atsiliepimą. Arba išvis nerašoma.

Kas kita, kai kalbini užsienio rašytojus. Gal pasitaikė kokių įdomesnių nutikimų, pakeitusių požiūrį ir į tų rašytojų knygas?

Kartą nutiko toks kuriozas. Frankfurto knygų mugėje ėjau susitikti su baskų rašytoju Bernardo Atxaga. Atsimenu, buvo šeštadienio rytas, gal vienuolikta valanda. Ateinu į Ispanijos stendą (tai metais ji buvo pagrindinė mugės viešnia), o ten man sako: žinote, Atxagai nusibodo čia būti ir jis, laisvos pasaulėžiūros žmogus, išskrido namo. Bet čia yra kitas rašytojas – Manuelis Vilas, gal norit su juo interviu padaryt? Ir jau matau jį, mojantį iš už kampo. Puiku, bet aš gi visiškai nepasiruošęs. Laimei, buvau skaitęs jo „Ordesą“. Paprašiau dešimt minučių pagalvoti, ko jo paklausti. Netikėtai įvyko labai šiltas ir įdomus susitikimas. Atsisėdom ant žemės, pabendravom neoficialiai, atsipūtę. Jo knyga irgi tokia – atmosferiška, nostalgiška, šilta. Šitie bruožai atsiskleidė per asmenybę. Pajutau, kad Vilas ir literatūroje tikras, dabar jo knygą irgi vertinu kiek kitaip.

Ar sunku prakalbinti rašytojus?

Visaip būna, nes jie be galo skirtingi. Jaučiasi, kad dažnas rašytojas pirmiausia yra rašto žmogus, todėl gyvai pasako mažiau arba ne taip išraiškingai kaip tekstuose. Ne visi mėgsta viešumą. Iš sunkesnių atvejų prisimenu susitikimą su estų rašytoju Andrusu Kivirähku, kai teko moderuoti. Buvau girdėjęs, kad jis uždaras žmogus, atsako į klausimus labai trumpai. Jaudinausi. Pasiruošiau ne įprastus 10–15 pagrindinių klausimų, bet kokius 50, planavau, kaip taikytis prie pokalbio temų, domėjausi viskuo, net koks jo šuns vardas. Manau, kad rašytojas pamatė nuoširdų susidomėjimą, todėl pokalbis palengva įsivažiavo, susitikimas buvo įdomus. Rašytojai, būdami jautrūs, pastabūs žmonės, greičiausiai pajunta, ar jais domiesi iš tiesų, ar tik dėl to, kad toks darbas.

Dažnai sunku ne prakalbinti, o įkalbinti užsienio rašytoją duoti interviu. Kelerius metus mėginau gauti interviu iš Karlo O. Knausgårdo, bet iki šiol nepavyko. Sykį Londone susitikom, pasikalbėjom, nusifotografavom, sakau, gal galim skirti dešimt minučių interviu. Ir jis nesutiko.

Pastebiu, kad rašytojus vis sunkiau sudominti mūsų šalimi. Rengdami festivalį „OpenBooks“ su Jurga Mandrijauskaite įsitikinome, kaip nelengva pasikviesti užsienio žvaigždžių. Su tuo susiduria ir kiti festivalių organizatoriai. Tai lemia daug priežasčių. Lietuva, kadaise buvusi šiek tiek egzotiška, daugeliui rašytojų turbūt tapo dar viena valstybe su maža knygų rinka, paskatų čia atvykti nėra daug. Tad Lietuvos renginių organizatoriams dažnai tenka paplušėti kur kas daugiau nei kolegoms Vakaruose.

Kokį rašytoją svajoji pakalbinti?

Norėčiau pasikalbėti su Julianu Barnesu. Nemažai tų, kuriuos norėjau pakalbinti, jau mirę. Laimei, ne visi. Pavyzdžiui, seniai norėjau pakalbinti vieną mėgstamiausių rašytojų Anne Applebaum, jau pavyko.

Eidama į literatūros renginius dažnai svarstau, kas kuria įvykį, – naujos knygos pasirodymo faktas ar autoriaus asmenybė. Kurie renginiai tau įdomiausi: atveriantys knygą ar autorių?

Geras klausimas. Man tikriausiai labiau rūpi autorius. Nors yra daugybė paruoštų interviu, recenzijų, bet tai nepakeičia susitikimo su asmenybe. Pavyzdžiui, Vokietijos knygų rinkoje leidėjai atvirai sako: jei nori, kad knygai sektųsi, rašytojas visų pirma turi būti gyvas, antra, turėtų mėgti kalbėti renginiuose. Todėl leidėjus nustebino Antano Škėmos „Baltos drobulės“ vokiško vertimo sėkmė. Mažai žinomos šalies miręs rašytojas – kaip čia taip?

Kas tau vertingiau: turėti nuotrauką su autoriumi ar autografą?

Autografą. Gali juos ir palyginti. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į Yuvalio N. Harario autografą, matai, kad žmogui pasirašinėti įgrisę, tik brūkšteli, ir viskas. O Knausgårdas suraito įmantrų minimalistinį parašą. Kiti stengiasi ką nors asmeniško parašyti. Būtų įdomu parengti straipsnį, ką sako autografas apie rašytoją.

Kai pradėjai rengti videoapžvalgas ir tinklalaidę „Perskaitymai“ (drauge su Jūrate Čerškute), Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Ar formatas, kurį pats pasirinkai, atitinka tavo įsivaizdavimą, koks turėtų būti kalbėjimas apie knygas?

Man atrodo, kad tai patogus formatas. Pradėjęs rengti apžvalgas, iš pradžių dariau tai rašytine forma, tačiau vėliau nusprendžiau, kad būtų įdomu paieškoti naujesnių formatų, eksperimentavome su videostilistika. Šiais laikais, kai podkastai vis populiarėja, rengti knygų pristatymus, kurių gali ir klausytis ar žiūrėti, atrodo natūralu. O štai „Perskaitymuose“ galime leistis į tokius širdžiai mielus ilgesnius, lėtesnius pokalbius. Abi šios laidos – greitai pateikiamos informacijos ir gilesnės analizės pusiausvyra.

Prieš interviu kaip tik perskaičiau „Fantastiškų knygų žiurkių“ atsiliepimą, esą naujausiam „Litmeny“ kritikai spoilina siužetus, dėl to nesinori skaityti recenzijų. Komentatoriai, kaip įprasta, prikišo jiems amžinų nuodėmių, pavyzdžiui, elitarizmą. Man atrodo, kad toks požiūris atskleidžia daug stereotipų, siejamų su literatūros darbuotojais. Ar jie tau atrodo pagrįsti?

Kalbėjimų apie literatūrą gali būti įvairių. Esmė, kas kokį vaidmenį atlieka, į kokius skaitytojus yra orientuoti. Sunku lyginti (ir tikrai nereikia) rimtąją literatūros kritiką, kuri ieško ilgalaikio kontakto, refleksijų, kanono kūrimo, ir greitų „TikTok“ apžvalgų. Tačiau abiejų reikšmė neginčytina. Pavyzdžiui, Frankfurto knygų mugėje leidiniuose galima rasti specialius skyrius knygoms, kurios staigiai išpopuliarėjo per „TikToką“. Manau, gyvenam kritikai puikiu laikotarpiu, turim daug pasirinkimo, ką sekti. Kitas klausimas, ko iš skirtingų šaltinių tikiesi. Pats nuoseklesnės sistemos neturiu, bet būtinai seku „New York Times“, „Guardian“, kitus užsienio leidinius, recenzijas mūsų kultūrinėje spaudoje, žmones, rašančius „Goodreads“.

Tiesa, neretai pasigendu užsienio spaudoje pastebimos praktikos greta sudėti tos pačios knygos skirtingus vertinimus. Taip pat aštrios kritikos ir nuomonių įvairovės visuomenę poliarizuojančiais kultūros klausimais. Tarkime, Frankfurto knygų mugėje lankiausi tuo metu, kai buvo aptariamas Nobelio premijos skyrimas Peteriui Handke. Pirmuosiuose puslapiuose vienas šalia kito buvo dedami straipsniai – vienas palaikantis premijos skyrimą, kitas – smerkiantis. Skaitytojui paliekama apsispręsti, kurią pusę palaikyti.

Kaip manai, kokia pagrindinė apžvalgininko užduotis?

Apžvalgininko darbas – lakoniškai, išskiriant pagrindinius knygos bruožus, pristatyti kūrinį. Tačiau be pasitikėjimo apžvalgininko skoniu, matyt, nieko nebus. Todėl jis turėtų būti asmeniškas, kad jo susidomėjimą jaustų apžvalgos skaitytojas. Reikia originalaus požiūrio be nuvalkiotų apibūdinimų, o labiausiai – taiklumo. Pasaulinė tendencija rodo, kad iš apžvalgininkų reikalaujama kalbėti vis trumpiau, todėl taip svarbu taikliai apibūdinti. Skaičiai liudija, kad skaitytojas su tekstu vidutiniškai praleidžia kokias 45 sekundes. Pati minėjai, kad dėmesį nuolat atima kiti dalykai, – apžvalgos skaitymą telefone pertrauks SMS, ir viso gero. Gerai tai ar blogai, jau kitas klausimas. Tokia realybė.

Kritikai dažnai sulaukia kaltinimo, kad nepakankamai peikia ar kad jų vertinimas neaiškus. Tavo atveju žinome, kad jeigu pasirinkai rašyti apie knygą, greičiausiai ją rekomenduoji. Kodėl vengi kritikuoti?

Tai subjektyvus pasirinkimas. Siūlau knygas, kurios, mano manymu, vertos dėmesio. Tačiau jei randu trūkumų, būtinai pabrėžiu ir juos. Be to, nesiimu man svetimų žanrų. Tarkim, mano apžvalgose nerasite meilės romanų, jose bus originalios tamsesnės literatūros, man įdomių negrožinių knygų rekomendacijų. Atranka irgi yra vertinimas. Kokių knygų nemėgstu ir sviedžiu į šalį? Erzina daugelis savipagalbos leidinių. Nuvalkioti siužetai ir šablonai: pora persikelia gyventi į Toskaną, atranda ten nuostabią jūrą ir maistą, bet kartu ir, žinoma, paslaptis iš praeities. Pakeiskite Toskaną bet kuria kita vieta ir būsite perskaitę kelis šimtus panašių romanų.

Regis, kad tavo santykiai su lietuvių literatūra nėra glaudūs.

Kaip pažiūrėsi. Pavyzdžiui, stengiuosi kuo greičiau perskaityti kiekvieną naują Undinės Radzevičiūtės romaną. Ieva Dumbrytė man buvo naujas nerealus balsas literatūroje. Rengdamas knygų rinkimus portale perskaitau svarbiausius metų darbus. Bet neturiu laiko viskam, todėl pirmiausia linkstu prie verstinės literatūros, pasaulinės klasikos, vėliau atsirenku, kas man galėtų patikti iš lietuvių prozos. Stebiuosi, kokia pastaraisiais metais ji tapo stipri. Taip pat būtina pabrėžti, kokia gera lietuvių negrožinė literatūra, kiek daug netikėtų, įdomių tyrimų.

Jautiesi įtakingas?

Nežinau, kiek žmonėms tai įdomu, galiu spręsti tik iš straipsnių, videomedžiagos lankomumo statistikos ar kai kas nors pasako, kad rinkosi knygas pagal mano sąrašą. Tiesą sakant, sunku suprasti, kas literatūros lauke yra tie įtakingieji. Kiekvienas burbulas, kiekvienas ratas turi savo įtakingus žmones – vieni jų yra tarp instagramerių, kiti – tarp kritikų, apžvalgininkų.